Infektologai pasiruošę
Prof. dr. L.Jančiorienė infektologijos srityje turi sukaupusi didžiulę patirti. Medikė pasakojo, kad pasaulinės pandemijos anokia naujiena, tačiau skirtumų esama.
„Pasaulinės pandemijos žmoniją ištinka ne taip jau ir dažnai, tačiau kaip ir pasakojame savo studentams per paskaitas, jos kartojasi kas 10-40 metų. Ši pandemija man yra antroji. Pirmoji buvo pandeminio gripo. Šiandien daugiausia ir būtų panašumų su tuo, kas vyko 2009-2010 metais“, – kalbėjo profesorė.
Ji teigė, kad koronaviruso pandemija skiriasi nuo kitų nauju sukėlėju: didžioji dalis populiacijos yra imli tokiai infekcinei ligai, mat neturi iš anksto susiformavusios imuninės sistemos apsaugos.
„Todėl žmogus gali sunkiai sirgti. Kaip dabar ir matome, skirtingos gyventojų grupės net serga skirtingai: vieni sunkiau, kiti – lengviau. Vieniems gali pasireikšti sudėtingos komplikacijos, kiti, pavyzdžiui, vaikai, – gali sirgti lengvesnėmis formomis.
Pandeminio gripo pandemijos metu atvirkščiai – sunkiau sirgo jauni žmonės. Galvojome, kad dėl to, jog vyresnieji jau turėjo imunitetą prieš pasikeitusį virusą“, – teigė profesorė.
Pasak jos, sunku prognozuoti, kiek žmonių gali susirgti koronavirusu, kiek dar gali tekti kreiptis į gydymo įstaigas. Tačiau infektologai tam pasiruošę.
„Esame pasiruošę tokiems protrūkiams. Neseniai turėjome tymų protrūkį. Ne tokiais skaičiais, tačiau jis taip pat apėmė visą Europą, Šiaurės Ameriką ir kai kurias Azijos šalis. Tad mums toks darbo pobūdis – epizodais – yra pažįstamas“, – teigė L.Jančorienė.
Riziką supranta, bet nepanikuoja
Profesorė patikino, kad daugelį metų kartu dirbantys medikai ir slaugytojos Infekcinių ligų centre panikos nejaučia.
„Paprastai susikaupiame, suvokiame, kad turime paisyti apsaugos taisyklių. Kai kada jos atrodo formalios – surašytos ant popieriaus ir paskelbtos, kai kurie iki galo net nepaskaito. O mums jų ir skaityti nereikia. Mes šimtus kartų esame surepetavę ir realybėje susidūrę su tokiomis situacijomis.
Žinome, kad galime tam tikra prasme patirti riziką sveikatai ir net gyvybei, pasikalbame tarpusavyje. Tų asmenų, kuriems gali būti didesnė rizika, neleidžiame į rizikingiausias pozicijas darbe. Tačiau pakanka kitų užduočių: dokumentacijos pildymo, kontaktų nustatymo ir panašiai“, – teigė medikė.
Kur kas didesnę paniką Infekcinių ligų centro medikai jaučia iš išorėje esančių žmonių.
„Negaliu paneigti, kad infekcija yra sunki, žmonės tikrai serga sunkiai, žmonėms tikrai reikia pagalbos. Iš pradžių dirbti buvo sunku, tačiau dabar jau esame įgavę tam tikrų įgūdžių, susiformavo tam tikri darbo algoritmai“, – patikino L.Jančorienė.
Ji pastebėjo, kad ir patys pacientai aprimsta patekę į profesionalių medikų rankas.
„Žmonės jaučiasi saugiau, nes medikai prisiima atsakomybę už jų sveikatą ir gyvybę. Žinoma, mes juos lankome, kalbamės. Per šį laiką jau įsisteigėme palatose telefonus, kad pacientai galėtų pasiskambinti į gydytojų kambarį, budėjimo postą ir išsispręsti būtiniausius klausimus.
Negalėčiau teigti, kad pacientai stacionare dabar yra pasimetę. Jie išgyvena, ypač pradžioje, kol pradeda gauti gydymą, jei kamuoja varginantys ligos požymiai: kvėpavimo funkcijos sutrikimas – žmogus dūsta, kosėja. Tačiau gavę vaistus, deguonį, pacientai nurimsta ir supranta, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti“, – kalbėjo infektologė.
Suskaičiavo 200 ligos istorijų
Suskaičiuota, kad Santaros klinikose nuo koronaviruso Lietuvoje pradžios iki dabar gydyta apie du šimtai sunkių ar vidutinio sunkumo būklės ligonių.
„Pagal tai, kiek ligos istorijų buvo užvesta, galiu teigti, kad baigėme antrą šimtą. Tiek jų gydėme arba gydome. Praktiški visi gulintys stacionare serga mažiausiai plaučių uždegimu. Tas plaučių uždegimas gali būti vidutiniškai išreikštas arba sunkus, pasireikšti sepsio požymiai, raspiracinio distreso sindromo požymių. Tuomet ligoniui reikia ir reanimatologo pagalbos“, – teigė profesorė.
Infektologė paaiškino, kad jei žmogui nustatomas COVID-19, bet jo būklė lengva, nepasireiškia plaučių uždegimo požymiai, pacientas jaunas – jis išleidžiamas gydytis į namus.
„Hospitalizuojami tik tie, kuriems tikrai reikia pagalbos stacionare, todėl visus mūsų pacientus galima vertinti kaip vidutiniškai sunkius arba sunkius“, – patvirtino ji.
Pasakė, kokius vaistus skiria
Sveikatos apsaugos ministerija yra patvirtinusi diagnostikos ir gydymo planą, kuriame nurodyta – kaip pacientams nustatomos koronaviruso diagnozės, kokie tyrimai turi būti atliekami, kaip jie turi būti interpretuojami.
„Mes paisome tos diagnostikos ir gydymo metodikos. Ten galima rasti ir sakinį, kad jokio pasaulyje patvirtinto COVID-19 infekcijos gydymo nėra. Tokių priešvirusinių vaistų, kurie konkrečiai veiktų šį virusą nėra. Bet įvairių šalių ekspertų patirtimi galima skirti vienokį ar kitokį antivirusinį arba antimikrobinį gydymą, kuris galėtų turėti poveikį viruso slopinimui ir kitų procesų slopinimui, kurie vyksta tuo metu.
Mes netaikome jokio nežinomo vaisto, taikome tik tuos medikamentus, kurie yra prieinami ir Lietuvos rinkoje. Vienas tų preparatų anksčiau buvo naudojamas maliarijos gydymui ir sėkmingai pritaikytas gydant reumatines ligas ar raudonąją vilkligę“, – kalbėjo profesorė.
Kitas preparatas, kuri jį įvardijo, – azitromicinas, žinomas dėl savo antibakterinio poveikio. Yra tam tikrų duomenų, kad jis taip pat gali slopinti viruso dauginimąsi ir slopinti ligą.
Nepamena, kada turėjo laisvadienį
Paklausta, kaip pasikeitė darbo ritmas, profesorė L.Jančiorienė pripažino, kad iš pradžių nesitikėjo, kad gali tekti dirbti tokiu krūviu be poilsio valandų.
„Dauguma kolegų ir mano draugų medikų, man taip atrodo, turi tikrai žymiai laisvesnio laiko, nes kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma organizuoti. Žmonės negali ateiti į polikliniką rutininiams vizitams, neatliekamos planinės procedūros, operacijos. Todėl žmonės gali pasigrožėti bundančia gamta ir oru. Ko aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kokia temperatūra už lango.
Pusantro mėnesio neturėjau laisvadienio. Nelabai turiu, kada išeiti į lauką ir pasidžiaugti, bet nieko tokio. Dabar yra laikas, kai visą dėmesį turime skirti šitai infekcijai, jos suvaldymui, tarsi susipažinimui su virusu, kad galėtumėm mokėti valdyti procesus, susijusius su šia liga“, – aškino L.Jančorienė.
Košmariška pirmoji naktis
Pats didžiausias smūgis, krūvis Santaros klinikų infektologus ištiko tuomet, kai paaiškėjo pirmieji sergantys pacientai.
„Ne tiek sergančių pacientų buvo, kiek įtariančių, kad serga. Tai buvo žmonės, grįžę iš įvairių kelionių, jiems buvo rekomenduojama tirtis. Protrūkis prasidėjo ir kovo mėnesį, kai dar cirkuliuoja ir gripo virusas. Karščiuojančių, kosinčių, sloguojančių buvo pakankamai daug ir visi jie užplūdo Infekcinių ligų centrą.
Nebuvo dar mobiliųjų stotelių, kuriose galima išsitirti. Vieną dieną atėję į darbą mes radome 100 žmonių, laukiančių konsultacijos. Nors mūsų galimybės buvo praplėstos, jos vis tiek buvo ribotos“, – prisiminė profesorė.
Ji džiaugėsi, kad į kovą su koronavirusu stojo ir gydytojai rezidentai.
„Mums nepaprasta padėjo fantastiški rezidentai. Patys kasmet galime priimti tik po vieną, tačiau jau pirmą dieną kolegų universitete paprašėme jų daugiau. Rezidentės ir kolegos dekanate neprieštaravo. Sutiko persikelti rezidentūrą, surinkome nuostabią komandą“, – patikino profesorė.
L.Jančorienė prisiminė, kad pirmąjį vakarą net nespėjo namuose po darbo pailsėti, prasidėjus pacientų antplūdžiui, apsirengė ir išvažiavo atgal į klinikas.
„Jaudulys ima pagalvojus apie tuos jaunus žmones, kurie dirbo kartu. 12 valandų neturėjome galimybės net atsigerti. Penktą valandą ryto bandėme pasidaryti pirmą puodelį kavos“, – prisiminė Santaros klinikų gydytoja.
Herojais nesijaučia
Infekcinių ligų centro vadovė prisiminė ir nuo nepatogių kostiumų suplukusius kolegas ir rezidentus, iki kraujo nutrintas nosis. Tačiau profesorė patikino, kad herojais medikai nesijaučia.
„Pradėjome organizuoti multidisciplininius konsiliumus. Esu be galo dėkinga kolegoms. Jeigu aš gulėčiau su COVID-19 infekcija, būčiau labai laiminga, kad mane konsultuotų tokie kolegos.
Mes nesijaučiame herojais. Tai mūsų darbas, kurį privalome daryti. Tačiau kaip niekada sulaukėme krūvos laiškų ir daugybės pasisiūlymų padėti, rūpesčio. Beveik 30 metų dirbu infektologe ir pirmą kartą galiu pasakyti, kad mes gauname pietų. Niekada neturėjome vietos, kur pavalgyti. Speciali apranga apsunkina situaciją, todėl dažniausiai nevalgydavome, nes negalėdavome niekur išeiti. Noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie rūpinasi“, – padėką siuntė L.Jančorienė.
Tapo virtualia močiute
Profesorė atskleidė, kad koronaviruso pandemija gerokai pakoregavo ir jos asmeninį gyvenimą.
„Buvo diskusija su vyru, kuris šalia ir viską mato. Jis suvokė, kad yra rizika užsikrėsti. Priėmėme sprendimą kartu būti namuose. Tačiau nutraukėme bet kokius išorinius susitikimus, taip pat susitikimus su mažiukais anūkėliais. Tai buvo neįprasta, tapau virtualia močiute. Pasimatyti galime tik nuotraukomis, video konferencijomis. Dukra atvykdavo prie ligoninės lango, pasimojuodavome. Toks ir kontaktas. Anūkėlis supranta, kad močiutė kovoja su virusais“, – pasakojo gydytoja.
Ji paragino lietuvius būti sąmoningais ir nevykti lankyti artimųjų per Velykas.
„Lietuvoje priimtos priemonės pasiteisino, neturime tiek netekčių, kiek turi kitos valstybės. Oras gerėja, bet išlikime atsakingi, raskime džiaugsmą kitaip, išmokime naudotis nuotolinėmis priemonėmis. Nesiburiuokime, nelankyme artimųjų per Velykas, nes sulauksime antros koronavruso bangos. Likime sveiki, ir sąmoningi. Pabandykime Velykas švęsti kiek kitaip, neužkrėskime artimųjų baisiu virusu“, – ragino profesorė.
