Apie 3 mln. užsikrėtusiųjų pasaulyje. Tokia buvo koronoviruso statistika paskutinę balandžio savaitę. Ir apie 820 tūkst. visiškai pasveikusių žmonių.
Dabar šis skaičius visiškai kitoks: pasaulyje užsikrėtusiųjų skaičius padidėjo maždaug iki 17,5 mln., pasveikusiųjų – apie 11 mln.
Lietuvoje paskutinę liepos dieną bendras COVID-19 atvejų skaičius siekė 2062, iš jų pasveikusių buvo 1639. Nuo COVID-19 mirė 80 asmenų, dėl kitų priežasčių mirė 13 užsikrėtusiųjų.
JAV, Ispanija, Italija, Prancūzija, Vokietija – taip balandį rikiavosi pagal užsikrėtusiųjų skaičių valstybių penketukas. Dabar šis penketukas kitoks: JAV, Brazilija, Indija, Rusija, Pietų Afrika.
Lietuvoje sergamumo COVID-19 banga ėmė slūgti balandžio pabaigoje. Tačiau ir tada niekas neatmetė tikimybės, kad ji gali vėl pakilti, tikėtina – rudenį.
Ko pamokė pandemija ir ko labiausia trūko medikams, kurie dirba ligoninėse, gydančiose koronavirusu segančiuosius?
Pirmosios pozicijos
„Tai buvo moteris, užsienietė“, – gydytojas infektologas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro Priėmimo skyriaus vedėjas Linas Svetikas gerai prisimena, koks buvo koronavirusu sergantis pirmasis pacientas, atvežtas į šio centro priėmimo skyrių.
Šiauliuose tuo metu jau buvo gydoma pirmoji pacientė, kuriai diagnozuotas šis virusas. Jau buvo keletas atvejų ir Kaune, atsirado sergančiųjų Klaipėdoje.
„Tuo metu, kovo pabaigoje, įtarus koronavirusą į ligoninę vienas po kito buvo vežami kosulio varginami, karščiuojantys ligoniai. Tačiau daugumai jų tuo metu būdavo diagnozuojamas gripas. Niekur nedingo nei meningitas, nei virškinimo sistemą sujaukianti rotavirusinė infekcija, nei kitos gastroenterologinės infekcijos“, – prisiminė L.Sventikas.
Infekcinių ligų centro Priėmimo skyrius jau buvo padalintas į dvi dalis – įtariami sergą koronavirusu pacientai iš karto buvo priimami atskirai. Trys jame dirbančios slaugytojos ir gydytojas infektologas per pamainą turėjo suvaldyti visą srautą. Nuovargis? Jo buvo į valias.
„Didelis darbo krūvis mūsų centre yra įprastas, bet viskas priklauso nuo konkrečios dienos. Būdavo, kad balandį per parą atvežama apie trisdešimt ligonių, būdavo ir dvigubai daugiau, ir mūsų medikai iš nuovargio nebepastovėdavo ant kojų.
Jeigu prireiktų daugiau pajėgų – jeigu pagalbos Lietuvoje per parą kreiptųsi ne šimtai, bet tūkstančiai ligonių, įtampos būtų daug.
Išeičių įmanoma rasti, bet būtini pokyčiai. Nustatyti koronaviruso diagnozę nėra sudėtinga, tai puikia padaro ir skubiosios medicinos gydytojai. Tai gali padaryti ir rezidentai. Jie juk taip pat gydytojai, tereikia jais pasitikėti ir leisti jiems savarankiškai dirbti.
Svarbiausia yra įvertinti sergančiojo būklę ir priimti teisingą sprendimą – ar guldyti žmogų į ligoninę, ar išleisti gydytis namo“, – kalbėjo gydytojas Linas.
Baigiantis balandžiui ligonių srautas sumenko, tačiau pasikeitė jų pobūdis – greitoji atveždavo vyresnio amžiaus, sunkiau sergančių žmonių.
Tapo užkrato židiniu
Audrius Muižys – ortopedas traumatologas. Nors jis yra šiek tiek atokiau nuo infektologų užimamos pozicijos, tarpusavio pokalbiai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) leido pajusti, kokį nerimą sukėlė koronaviruso ataka.
Iki balandžio 27 dienos mirė 17 žmonių, susijusių su židiniu KUL.
Šios ligoninės dauguma skyrių balandžio pradžioje buvo uždaryti – toks sprendimas buvo priimtas, kai būtent Traumatologijos skyriuje COVID-19 susirgo vienas iš medicinos darbuotojų.
„Mūsų ligoninė turėjo atremti pirmąjį koronaviruso smūgį, mačiau ir savo kolegų baimę. Nors įtampa yra mūsų kasdienio darbo palydovė, virusas ją smarkiai padidino. Ją kurstė nežinojimas kaip dirbsime, kaip saugosimės.
Man pačiam neteko eiti į priešakines linijas – uždarius daugumą skyrių, skubios pagalbos teikimą perėmė Respublikinė Klaipėdos ligoninė. Taigi ten medikams krūviai tapo milžiniški.
Mūsų ligoninės fronte toliau dirbo infektologai bei reanimacijos skyriaus medikai.
Ir mano kolegoms teko ir konsultuoti, ir operuoti ligonius, kurie buvo užsikrėtę koronavirusu. Taigi net ir dirbant su „kosmonauto apranga“ nebuvo ramu“, – pasakojo A.Muižys.
Anot pašnekovo, iš pradžių ligoninėje nebuvo jokių asmeninių apsaugos priemonių. „Mačiau, kaip infekciniame korpuse medikai dirbo dėvėdami nardymo kaukes bei savadarbius kombinezonus.
Vos tik atsirado pasiūla, patys pradėjome pirktis apsaugos priemones, dalintis vieni su kitais, pamažu ligoninę pasiekė ir labdara.
Taigi virusas pakeitė visų kasdienybę. Nuolat tenka būti užsidėjus kažkokį „įrenginį“ ant nosies – respiratorių ar medicininę kaukę, kuris trukdo kvėpuoti. Mums, chirurgams – traumatologams, tai įprasta, bet kitiems buvo nelengva. Tačiau užsikrėtimo atvejų daugėjo, supratome, kad reikia saugotis“, – štai tokia viruso atakos patirtimi pasidalino klaipėdietis.
Apie slaugytojų poreikį
Sovietinės bobos. Taip vienas sostinės politikas, gydomas senojoje, Žvėryne veikusioje infekcinėje ligoninėje, dar ne taip seniai išvadino slaugytojas, – moteris, ariančias ne vienu etatu ir slaugančias viduriuojančius, vemiančius, karščiuojančius ligonius.
„Per pandemijos įkarštį tos pačios „sovietinės bobos“, kurių ne viena yra pensijinio amžiaus, taigi priklauso ir rizikos grupei, dirbo priešakinėse pozicijose – slaugė koronavirusu sergančius ligonius“, – užsiminė L.Svetikas.
Primintume – infekcinė ligoninė iš senų, medinių, beviltiškai nudėvėtų pastatų Žvėryne į Santaros klinikas, pastačius naują korpusą, buvo perkelta 2019-ųjų rudenį.
Anot gydytojo Lino, visada būna ligoninėje epizodų , kai krūvis medikams tenka labai didelis, bet svarbiausia grandis vis tiek yra slaugytojos.
„Blogai, kad apsimetama, jog viskas Lietuvoje su medicina yra viskas gerai. Iš tikrųjų mūsų žmonės yra pervargę, slaugytojų ir jų padėjėjų algos labai mažos“, – pridūrė L.Svetikas.
Tos pačios nuostatos laikosi ir A.Muižys – kovoje su pandemija labai svarbu, kad pervargimas nepalaužtų nei gydytojų, nei medicinos slaugytojų.
„Apie nenormalius darbo krūvius kalbama daugybę metų, bet niekas nesikeičia.
Slaugytojos yra mūsų sistemos stuburas, o jų darbo krūviai yra drastiški. Būna, kad naktimis viena slaugytoja turi rūpintis 20-30-čia ligonių. Maža to, buvo sumanyta iš slaugytojų atimti dar ir jų padėjėjas, tad tam tikrose pamainose jos dirba apskritai vienos“, – sakė A.Muižys.
Bėdos – iš aukštybių
Anot L.Svetiko, dauguma blogybių, ištinkančių medicinos sistemą, yra susijusios su prasta vadyba, koronaviruso pandemija paliudijo, klad tai – ne išimtis. Tai liudija ir vienkartinių apsaugos priemonių stygius, priešakinėse pozicijose esančius medikus vertęs dirbti didelės rizikos sąlygomis.
Rezultatas? Viruso židiniai liepsnojo Ukmergės ligoninėje, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Klaipėdos hospise, Nemenčinėje ir kitur.
Pavyzdžiui, balandžio viduryje Nemenčinės globos ir slaugos namuose „Senevita“ buvo nustatytas Covid–19 infekcija administracijoje dirbančiam žmogui, Klaipėdoje susirgo nacionalinio kraujo centro slaugytoja, kuri papildomai dirbo greitosios medicinos pagalbos stotyje bei Klaipėdos hospise.
„Nereikia stebėtis, kad židiniai atsiranda medicinos įstaigose. Medikai migruoja. Jie dirba ne vienu etatu ir ne vienoje gydymo įstaigoje tam, kad užsidirbtų nors kiek padoresnę algą“, – užsiminė L.Svetikas.
„Laukiant naujos COVID-19 bangos yra du nerimą keliantys nuogąstavimai. Vienas jų – kad tik nepritrūktų asmeninių apsaugos priemonių, kurios smarkiai sumažina užsikrėtimo galimybę. O mes gi dirbame infekcijų – ŽIV, AIDS, hepatito C ir kitų apsuptyje.
Kitas – tai administraciniai sprendimai. Per pirmąją pandemijos bangą jie vėlavo, pradedant SAM ir baigiant vietiniais ligoninių padaliniais. Pavyzdžiui, smarkiai vėlavo apsaugos priemonių užsakymai, taip pat dezinfekcinio skysčio gamybos – ministerijoje, kurią atakavo gamybai leidimų prašantys verslininkai, nebuvo lankstumo.
Strigo ir vietinės administracijos sprendimai. Juk sužinojus, kad mūsų ligoninės skyrius užsikrėtęs, reikėjo karantiną skelbti tuoj pat, o ne po trijų dienų“, – teigė A.Muižys.
Tiesa, yra ir išmoktų pamokų. Anot pašnekovo, pacientai suprato, kad greitoji medicinos pagalba nėra taksi ir kad daug sveikatos sutrikimo bėdų galima įveikti namuose.
Apie algas – po pažadų
Vyriausybė žadėjo medikams pakelti algas. Ar jos pakilo?
„Jei jos ir buvo didesnės, tai sunku pamatuoti. Nes kiekvieno mediko atlygis priklauso nuo to, kiek buvo naktinių budėjimų, kiek dirbta per išeigines. Be to, per pandemiją reikėjo daug dirbti viršvalandžių“, – sakė L.Svetikas.
Dabar prasideda ir politikų varžytuvės dėl vietos Seime. Yra sakančių, kad dabar, šiame koronaviruso pandemijos kontekste, gydytojai bei slaugytojai laikomi šventaisiais.
Pažadai pakelti algas po 10 proc. per metus žemina ir gydytojus, ir slaugytojus. Juk gydytojai yra konkurencinga visoje Europoje ir Skandinavijoje profesija. Dėl medikų varžosi visos šalys aplinkui.
Tad kiek turi uždirbti šeimos gydytojas, kad jaustųsi oriai? Apie 3 tūkst. eurų. Tokius lūkesčius yra išsakę patys medikai. Tiek reikėtų, kad jie nemąstytų apie emigraciją, o ir darbo krūvis turėtų nevaryti į išsekimą ir depresiją.
Anot A.Muižio, koronaviruso pandemija suteikė istorinę galimybę Lietuvai susitvarkyti pinigų reikalus.
„Kai situacija buvo ekstremali, planinė pagalba – neteikiama, išnyko ir padėka gydytojams pinigais.
Iš šios situacijos būtina pasimokyti ir pagaliau normaliai pakelti medikams atlyginimus ir baigti visas tas materialias padėkas“, – teigė A.Muižys.
Jo teigimu, šiuo metu gydytojų algos vidurkis sukasi apie 1000 eurų, slaugytojų – apie 700 eurų. Visa bėda, anot pašnekovo, kad viešai skelbiami kitokie skaičiai, nes slaugytojos dirba ne vienu etatu, o ir gydytojai zuja tarp kelių darbų.
Apsaugos priemonių poreikis
Alytaus ligoninė pirmoji per karantiną gavo niuksą už tai, kad jos vadovas vienkartines apsaugos priemones sugalvojo panaudoti keletą kartų. Ne iš piktos valios – iš skurdo.
Žinios apie siuntas iš Kinijos pasklinda kone kasdien. Vilniaus savivaldybė „surinko“ ir konteinerius, kurie buvo skirti apsaugos priemonėms medikams paaukoti.
Dėl vienkartinių apsaugos drabužių tariamasi su tekstilės gaminių įmonėmis Lietuvoje – Panevėžyje.
O koks yra poreikis?
Tikėtina, tikslios statistikos nė neįmanoma pateikti, nes jis susijęs su ligonių skaičiumi. Vienas ligonis – viena medicininė kaukė, viena pora pirštinių, vienas apsauginis kostiumas.
Tebūnie tai naivus palyginimas, bet jei kam nors yra tekę eiti maisto gamybos įmonę – pieno perdirbimo ar mėsos, tie įsitikino, kokius dezinfekavimo barjerus tenka praeiti. Ir kiekvienas vienkartinis drabužis išeinant atsiduria šiukšlių dėžėje.
SAM tikslaus apsaugos priemonių poreikio skaičiaus neturi. Tačiau ji skelbia, kad bendradarbiaudama su ekspertais, nustatė penkis saugumo lygius.
Taip buvo apibrėžta, kokiais atvejais ir kokias konkrečiai asmens apsaugos priemones turėtų naudoti mūsų šalies gydymo įstaigose dirbantys medikai.
Saugumo lygiai yra nustatyti atsižvelgus į medikų darbo specifiką, t. y. pacientų, su kuriais jie dirba, grupes, taip pat teikiamų paslaugų, patiriamo kontakto pobūdį ir kitus aspektus. Teigiama, kad vadovaujantis šiais lygiais bus lengviau įvardyti asmens apsaugų poreikį.
„Dabar labai svarbu ir tai, kaip toliau elgsis visuomenė. Jei išliks įprotis dezinfekluoti rankas, laikytis higienos, atstumų, tai duos didelės naudos visų kitų užkrečiamųjų ligų prevencijai. Jei atsipalaiduos, greičiau pakils kita koronaviruso banga, kaip ir kitų infekcijų“, – patikino L.Sventikas.
