Nors kai kam toks patarimas gali skambėti kaip juodas humoras, bet situacija Lietuvoje yra labai rimta. Koronaviruso infekcija pasižymi tuo, kad nustačius vidutinio sunkumo ar sunkią ligos formą pacientai praleidžia ligoninėje vidutiniškai nuo 10 iki 20 parų. Tai – didelis krūvis medikams.
Ne paslaptis, kad šalies medikai jau yra išsekę, daugelis kenčia nuo vadinamojo perdegimo sindromo. Lietuvoje medikų trūksta, o koronavirusas įsisuko visu smarkumu.
– Kokia situacija yra jūsų ligoninėje? – paklausiau gydytojo M.Gedmino.
– Ji nėra gera. Vis daugiau personalo yra įjungiami gelbėti sergančiuosius koronaviruso infekcija. O dėl to nukenčia kiti pacientai, turintys kitokių ligų. Kai sužinome, kad Lietuvoje per dieną nustatoma daugiau nei trys tūkstančiai naujų koronaviruso infekcijos atvejų, vadinasi, po dešimt dienų bent penktadaliui sergančiųjų reikės rimtos pagalbos ligoninėje. Tai labai blogai.
– Esate skubios medicinos gydytojas. Tai nauja specialybė, ar ji pasiteisino pandemijos metu?
– Manau, Lietuvai būtų labai pasisekę, jei pandemija būtų prasidėjusi ne šiemet, o po penkerių metų, kai skubios medicinos gydytojų būtų gerokai daugiau. Pandemijos metu esame didelė pagalba anesteziologams-reanimatologams, nes galime intubuoti ligonius, kuriems išsivystė kvėpavimo nepakankamumas, įvertinti jų būklę, galime skirti intensyvų gydymą, galime atpažinti taip pat kitas rimtas būkles, pavyzdžiui, jei išsivystė infarktas ar insultas. Manau, tos šalies ligoninės, kur dirba skubios medicinos gydytojai, yra patenkintos.
– Savo paskyroje socialiniuose tinkluose esate nekart užsiminęs apie tai, kad medikams būtina meditacija, specialūs kvėpavimo pratimai, padedantys atsipalaiduoti. Kaip iš tikrųjų jaučiasi medikai? Ar nuovargis yra labai didelis?
– Iš tikrųjų nuovargis yra milžiniškas. Bet apie tai jau vėlu kalbėti. Manau, turime susimąstyti, kaip galėsime padėti medikams, kai pasibaigs pandemija. Neabejoju, kad bus daug atvejų, kai pasireikš potrauminis sindromas, o tai psichikos sveikatos negalia. Tai ypač liečia specialistus, dirbančius intensyvios terapijos, skubios pagalbos skyriuose. Medikai kasdien mato sunkius pacientus, o būna dienų, kai jau neįmanoma padėti.
Manau, nebus apsaugoti nuo potrauminio streso ir tie medikai, kurie patys susirgo sunkia COVID-19 infekcijos forma. Medikams reikės ne tik reabilitacijos, bet ir psichologinės pagalbos ypač tais atvejai, kai persirgus infekcija dar kelis mėnesius nesugrįžta skonio ir uoslės pojūčiai, jeigu jaučiamas skausmas krūtinėje, sunkiau toleruojamas fizinis krūvis.
Dėl šios priežasties gimė meditacijų projektas, prie kuriuo kviečiami prisijungti įvairių sričių medikai. Neviltis ir beviltiškumas yra labai didelis medikų tarpe, todėl ieškojome būdų, kaip padėti kolegoms.
– Ar pandemijos metu smarkiai sumažėjo jaunų kolegų, kurie dar turi patriotizmo ir noro padėti? O gal jų atsirado daugiau?
– Krizė atsijoja grūdus nuo pelų. Būna ir taip, kad vieni palūžta ir pasitraukia, o kiti sugeba ištverti. Bet didžiausias pavojus yra tai, kad jauni medikai studijų metais nėra mokomi, kaip susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.
Nežinia, kiek truks pandemija, o išsekusių medikų yra visa armija. Medikai dirba po pusantro etato, kai kas po etatą ir daugiau. Prižiūrėti dusulio kamuojamus pacientus yra sunkiau ir slaugytojams. Jie susiduria su kur kas didesniu darbo krūviu, ypač intensyvios terapijos skyriuose. Visi medikai veža nežmonišką krūvį.
Vienas dalykas, kai yra skelbiama sausa informacija apie židinius ir infekcijos plitimą, bet kitas dalykas – gelbėti dusulio kamuojamus ligonius, kai asmeniškai susiduri su kitų žmonių kančia.
– Galbūt visuomenė pernelyg mažai žino apie medikų perdegimo sindromą, todėl elgiasi neatsakingai. Kokie būna negalavimai? Kuo jie pavojingi?
– Manau, psichikos sveikatos ekspertai galėtų daugiau pasakyti šia tema. Aš stebiu tokį paradoksą, kuris verčia susimąstyti. Kai pernai nusižudė jaunas gydytojas, buvo uždegtos žvakutės prie sveikatos apsaugos ministerijos, buvo stengiamasi atkreipti dėmesį į prastą psichologinį klimatą mūsų ligoninėse.
Tačiau pandemijos metu kasdien sutinkame išsekusių medikų, o visuomenė mano, kad tai normalu, nes medikų pareiga yra aukotis.
Daugelis jų jaučiasi viskuo nusivylę, praradę atjautą jie pasidaro irzlūs ir konfliktiški darbo vietoje. Tai – požymiai rimtos ligos, kuri vadinasi perdegimo sindromu.
– Jei medikas pavargęs, galbūt jam reikia savaitgalį gerai išsimiegoti ir viskas bus gerai?
– Pirmiausia, būtina išsiaiškinti, kokios priežastys sukėlė beviltiškumo jausmą. Dažniausiai tai būna psichologiniai veiksniai, kurie verčia mediką aukotis, deginti savo vidinį balansą. Tokiu atveju netgi atostogos gali nepadėti susigrąžinti prarasto darbingumo, nes joms pasibaigus medikas grįžta į tą pačią aplinką, kuri yra jam žalinga.
Ekspertai įspėja, kad nuo perdegimo sindromo kenčiantis žmogus dažniausiai nesupranta, kas su juo vyksta. Jam būtina pagalba iš šalies, o pagrindinis gydymas yra psichoterapija. Tačiau daugeliui medikų psichoterapija atrodo kaip pralaimėjimas, kaip pripažinimas, kad jis pats negali susitvarkyti su sunkumais.
– Tikriausiai medikai jaučiasi vieniši, nes nebeliko susirinkimų, kavos pertraukėlių, nebeliko galimybės dalintis su kolegomis savo išgyvenimais ir sulaukti emocinės paramos. Ar tai didelis praradimas?
– Dirbu skubios pagalbos skyriuje, visi vilkime kombinezonus ir asmeninės apsaugos priemones, todėl bendravimas su kolegomis yra ribotas.
Kitas dalykas, medikai dėl savo profesijos yra priversti izoliuotis nuo šeimos ir savo artimųjų, vengti bendravimo su kitais žmonėmis, kad neperduotų jiems užkrato. Psichologiškai tai slegia.
– Kokią siūlote išeitį?
– Kovoje su COVID-19 infekcija slypi įvairių grėsmių. Nuo išorinių pavojų padeda apsiginti asmens apsaugos priemonėmis. Tačiau pandemijos metu turime pasirūpinti ir savo vidine būsena.
Stresas, neužtikrintumas, nuovargis ir su tuo susiję reiškiniai gali nuvesti iki perdegimo. Egzistuoja mokslu įrodyti metodai, kurie gali padėti susigrąžinti energiją ir padidinti atsparumą dirbant įtemptomis sąlygomis.
Bičiulis ir kursiokas gydytojas Kęstutis Adamonis, šiuo metu dirbantis osteopatijos klinikoje Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė praktinių seminarų ciklą, tai kvėpavimo ir meditacijos technikos, kurias galima taikyti savarankiškai. Man šios praktikos padėjo mobilizuoti resursus, taip reikalingus dirbant skubiosios medicinos srityje.
Manau, jei būsimi medikai mokosi diagnozuoti ligas, jie taip pat turėtų išmokti, kaip atsipalaiduoti. Tai ypač svarbu pandemijos metu. Bet tokių dalykų Lietuvoje studijuojantys būsimi medikai dar nežino, todėl belieka remtis kitų šalių patirtimi.
