Redakciją pasiekė dėl savo ateities sunerimusios farmakotechnikės iš Joniškio laiškas:
„Nauji metai man šiemet nebus džiugi šventė. Ne tik dėl karantino suvaržymų ar didžiulio susirgusiųjų COVID-19 infekcijas skaičiaus. Nuo sausio 1 d. aš liksiu be darbo. Nebegalėsiu dirbti toje vaistinėje, kurioje pradirbau daugiau nei 20 metų. Ir aš ne viena – toks likimas laukia mano kolegų iš kitų šalies regionų.
Po 30 metų darbo nebegalėsiu dirbti farmakotechnike vaistinėje be fizinės vaistininko priežiūros. Iki šiol pakakdavo su vaistininku pasikonsultuoti nuotoliniu būdu – tai mano darbo kokybei visiškai nekenkė. Nesuprantu, kaip per tiek metų galėjo suprastėti mano kvalifikacija, kai licenciją tenka atsinaujinti kas 5 metus. Negi nebepakanka mano turimų kompetencijų tęsti veiklą, kuria užsiėmiau visą gyvenimą? Nesu sulaukusi jokių nusiskundimų – nei iš pacientų, nei iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos.
Visoje Lietuvoje mūsų kartos farmakotechnikų, kuriems apie 60 metų, yra keli šimtai. Įsivaizduokite, koks skaudus smūgis žmonėms, esantiems netoli pensijos, būti paprasčiausiai išmestiems į gatvę. Aš gyvenu mažame miestelyje. Būdama tokio amžiaus aš darbo nebesusirasiu. Teks registruotis į Užimtumo tarnybą, kai galėčiau ir toliau dirbti pagal savo turimą kvalifikaciją.
Sveikatos apsaugos ministerija mūsų klausia, tai kodėl mes nepasirinkome išlyginamųjų studijų ir neįgijome magistro laipsnio. Žinoma, tai buvo geras variantas, gyvenantiems Vilniuje ar Kaune, kur šalia universitetai, o darbas dideliame tinklinės vaistinės kolektyve. Supraskite mano situaciją.
Gyvenu Joniškyje – Kaunas už daugiau nei 200 km. Visą gyvenimą dirbu viena, nėra kam manęs pavaduoti. Jei būčiau išvykusi studijuoti, tai būčiau likusi be algos, o tokios studijos kainuoja kelis tūkstančius. Be to, šeiminė padėtis taip pat neleido persikvalifikuoti – be verslo dar rūpinausi ir nepilnamete dukra. Teorinė galimybė stoti į vaistininkų gretas buvo suteikta, tačiau praktiškai to įgyvendinti nebuvo įmanoma.
Kuo didesnis vaistinių pasirinkimas, tuo geriau gyventojams. Ypač dabar, kai į gydymo įstaigas neįmanoma patekti dėl pandemijos. Vietiniai labai mėgsta mūsų vaistinę. Ji maža, jauki, niekada nėra didelių eilių. Galiu pacientą geriau aptarnauti, suteikti jam geresnę farmacinę paslaugą, nes turiu tam daugiau laiko. Be to, klientams konsultuotis yra kur kas maloniau, kai už nugaros nestovi kiti žmonės, taip jie gauna daugiau privatumo.
Deja, visa tai reikės pamiršti, nes dėl pakeisto Farmacijos įstatymo turėsime likviduoti mažąsias vaistinės ir labiausiai nukentės regionai. Nesuprantu, kokia to nauda valstybei?
Aš esu už tai, kad liktų galioti dabartinė tvarka – nuotolinė vaistininko priežiūra. Arba bent jau pratęstų pereinamąjį laikotarpį – leistų senosios kartos farmakotechnikams išeiti į pensiją, atsižvelgtų į jų stažą.
Girdėjau, kad žadama pusmečiui nukelti įstatymo pataisų įsigaliojimą. Tačiau tas pusmetis problemos neišspręs ir situacijos nepakeis. Tikrai per pusmetį valstybė neparuoš tiek vaistininkų, kiek reikia norint išsaugoti regionų vaistines. Be to, koks ką tik iš universiteto išėjęs jaunas specialistas norės važiuoti į provinciją dirbti. Ypatingai dabar, kai vaistininkų trūksta ir didžiuosiuose miestuose, ir tinklinėse vaistinėse. Pusmečio nepakaks ir psichologiškai susitaikyti su darbo netekimu – ši neadekvatus terminas verčiau primena kankinimą.
Vienintelis teorinis būdas išsaugoti vaistinę – pasisamdyti vaistininką. Jei noriu dirbti nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro, reikėtų netgi dviejų. Mūsų vaistinės apyvarta nėra tokia didelė, kad galėtume išlaikyti du vaistininkus, o ir jų pačių trūksta. Absurdiškiausia šitoje situacijoje yra tai, kad valstybė leidžia kolegijoms ir toliau ruošti farmakotechnikus be galimybės persikvalifikuoti. Nesuprantu, kam. Juk šiuo metu akivaizdžiai viskas daroma, kad ši profesija paprasčiausiai išnyktų“, – laišką užbaigė farmakotechnikė.
