„Skiepijimo metu į žmogaus organizmą įvedamos molekulės, dėl kurių ląstelėse susidaro nekenksmingi, maži viruso fragmentai. Vakcina ląstelėse sukelia tam tikrų uždegimo požymių, kurie smarkiai suaktyvina imuninę sistemą ir sukuria atsaką į virusą.
Taip žmogaus organizmas užprogramuojamas greičiau ir aktyviau reaguoti į užkratą įvykus realiam kontaktui su COVID-19“, – paaiškina Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, gydytojas genetikas prof. Algirdas Utkus.
Vakcinacija apsaugo nuo sunkių COVID-19 formų, įskaitant ir galimas viruso komplikacijas. Individuali žmogaus genetinė struktūra (DNR) po vakcinacijos lieka nepakitusi. Paskiepijus stimuliuojama antikūnų ir gynybinių baltųjų kraujo kūnelių gamyba organizme, lygiai taip pat, kaip ir tada, kai natūraliai užsikrečiama virusine infekcija.
Ląstelėse esanti mRNR itin greit suyra, todėl savarankiškai daugintis negali. Dėl šios priežasties mRNR fragmentas negali susijungti ar tiesiogiai integruotis su žmogaus DNR.
