Nors dar pernai kovą Lietuvoje buvo nupirkta apie 0,5 milijono greitųjų testų, bet kilo didelė diskusija apie tai, ar jie patikimi, ar galima juos naudoti. Dėl šios priežasties greitieji testai ilgai buvo nenaudojami.
Tuo tarpu užsienio patirtis rodo, kad derinant greituosius testus su kitais testais ne tik gerėja COVID-19 ligos diagnostika, bet įmanoma taip pat prognozuoti, kaip infekcija plis visuomenėje.
– Lietuvoje ilgai truko greitųjų testų įteisinimas. Kiek mums kainavo tokia klaida?
– Kainavo brangiai, nes nebuvo testavimo strategijos. Tai lietė ne tik antikūnų, bet ir antigeno testus. Dėl šios priežasties pirmojo karantino metu buvo uždarytas smulkusis verslas.
Kokią naudą gali suteikti greitieji testai, rodo Lietuvos kariuomenė. Man konsultuojant, jau pernai pavasarį kariuomenė įsigijo ir sėkmingai taikė antikūnų ir greituosius antigeno testus. Tai lėmė, kad kariuomenei pavyko išvengti masinio užsikrėtimo, o juk į Lietuvos kariuomenę atvyksta kontingentas iš įvairių pasaulio šalių.
Lietuvos kariuomenės pavyzdys rodo, kad galima pasiekti gerų rezultatų, jei laiku ir tinkamai yra diegiami testavimo algoritmai.
– Kodėl koronavirusui stabdyti nepakanka vien polimerazės grandininės reakcijos (PGR) tyrimo?
– Molekulinis testas, nustatantis viruso genetinę medžiagą, dažniausiai vadinamas PGR tyrimu, yra atliekamas laboratorijoje ir parodo, ar žmogus tyrimo atlikimo metu serga virusu, ar yra potencialus ligos nešiotojas. PGR testui yra imamas tepinėlis iš nosiaryklės.
Šis testas yra laikomas auksiniu standartu, jis padeda nustatyti, ar tyrimo metu žmogus yra užkrečiamas, ar – ne. Kitaip sakant, įmanoma nustatyti COVID-19 infekciją konkrečiam žmogui ir tam tikru metu. Iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta, nes PGR testas gali būti teigiamas netgi praėjus mėnesiui ar dviem mėnesiams nuo užsikrėtimo pradžios, kai žmogaus organizmas jau neišskiria aktyvaus koronaviruso.
Žmogus gali būti pasveikęs, o PGR testo rezultatas gali būti teigiamas. Tai vadinama klaidingai teigiamu testu.
Pernai pavasarį kai kurie koronavirusu užsikrėtę pacientai ligoninėje būdavo laikomi mėnesį ir ilgiau, nes PGR testo rezultatas vis būdavo teigiamas.
Tuo metu nebuvo testavimo algoritmo, į kurį kompleksiškai būtų įtraukti ir kiti testai.
Galime svarstyti įvairias aplinkybes, kodėl buvo stabdomi greitieji testai – galbūt trūko kvalifikacijos, o gal buvo stengiamasi, kad būtų perkami tik vienos bendrovės testai.
Manau, antikūnų testams daug žalos padarė ir netinkami mūsų specialistų komentarai. Vaizdžiai kalbant, buvo aiškinama, kad mersedesas yra netinkamas laukui arti. Bet mes ir taip žinome, kas yra mersedesas.
Lietuvoje buvo nepasitikima greitaisiais testais, pavyzdžiui, buvo atliekama niekam nereikalinga antikūnų testų validacija ir aiškinamasi, kokia yra jų paskirtis.
Faktiškai metus laiko Lietuvoje šie testai buvo nenaudojami. O juos reikėjo pradėti taikyti, pasibaigus pirmajai karantino bangai.
Panaši situacija yra su greitaisiais antigeno testais. Jau pernai pavasarį jie buvo prieinami rinkoje, bet ne Lietuvoje. Šie testai buvo menkinami, tai blogai, nes jau pernai vasarą mes būtume turėję kur kas mažesnį koronaviruso išplitimą.
Šios priežastys lėmė tai, kad iki šiol Lietuvoje neturime sisteminės signalinės stebėsenos.
– Bet mes jau pradėjome rinkti koronaviruso sekvenavimo duomenis. Kodėl jie yra reikalingi?
– Sekvenavimas padeda nustatyti, kokios koronaviruso atmainos cirkuliuoja šalyje. Vaizdžiai kalbant, sekvenavimas yra kaip tėvystės nustatymo testas. Sekvenavimo duomenys padeda išaiškinti, kas ir nuo ko užsikrėtė, koks cirkuliuoja viruso štamas.
Bet Pasaulio sveikatos organizacijos žemėlapyje Lietuva atrodo kaip balta dėmė, nes sekvenavimo duomenų mes neteikiame, o tokių šalių liko labai nedaug.
– Kaip manote, kokia buvo didžiausia strateginė klaida?
– Manau, mums reikia iš naujo mokytis medicinos, o ypač užkrečiamųjų ligų abėcėlės. Pernai pavasarį nesugebėjome nustatyti daug įvežtinio koronaviruso atvejų, nes netestavome atvykusiųjų, kurie gerai jautėsi, o tai galėjo būti besimptomiai atvejai.
Netaikėme tinkamų prevencijos priemonių, todėl kilo židiniai. Pavyzdžiui, nebuvo masinio testavimo globos namuose, slaugos ir palaikomojo gydymo centruose. Jei būtų vykdoma signalinė stebėsena, nebūtų ir židinių, o tik pavieniai užsikrėtimo atvejai.
Kadangi ilgą laiką atvykstantys į Lietuvą asmenys buvo tik anketuojami ir buvo prašoma laikytis saviizoliacijos, kontaktiniai asmenys taip pat nebuvo tiriami. Tai sudarė sąlygas plisti koronavirusui.
Tuo tarpu Vietnamas tyrė visus atvykstančius į šią šalį žmones, netgi tada, kai jie nejautė jokių simptomų, taip pat tyrė kontaktinius asmenis ir juos izoliuodavo atskiruose viešbučiuose. Tai buvo būtina, kad saviizoliavimas būtų saugus kitiems žmonėms.
Todėl Vietnamas tapo viena pirmųjų valstybių, suvaldžiusių pandemiją.
Pripažinkime, jei Lietuvoje viešai kritikuojama, kad greitieji testai yra netinkami, jeigu jais buvo nepasitikima, jeigu privačiam medicinos sektoriui nebuvo leidžiama dalyvauti laboratoriniuose tyrimuose, kurie būti nustatyti koronavirusą, nieko keisto, kad žmonės pavargo nuo karantino. Daugeliui karantinas atrodo kaip didžiausia blogybė.
– Ar nepasitikėjimo kultūra Lietuvoje jau tampa norma?
– Visuomenei turėjo būti išaiškintos naujos diagnostikos galimybės ir kuo jos naudingos, o ne blokuojamas jų įdiegimas.
Tyrimai rodo, kad net 56 proc. žmonių užsikrečia nuo asmenų, kurie perduodami koronavirusą kitiems nejaučia jokių negalavimų. Todėl be signalinės stebėsenos ir be žmonių pritarimo testavimui, nieko nepasieksime.
Kol nežinosime, kur ir kaip plinta koronavirusas, gyvensime nuo vienos karantino bangos iki kitos.
Valstybė iki šiol nesudarė galimybių nemokamai išsitirti dėl koronaviruso visiems, kurie to nori.
Pripažinkime, kad antikūnų testai beveik metus gulėjo nenaudojami, o antigeno testai galėjo būti valstybės nupirkti dar prieš metus, bet jų vis dar nėra.
Blogai, kai požiūris į prevencinį testavimą yra neigiamas, gerai besijaučiantys žmonės mano, kad koronavirusas juos aplenks, jie nerimauja, kad nustačius teigiamą testą pridarys bėdų sau ir kitiems bėdų.
Jei kas savaitę greitaisiais testais būtų tiriama kokia nors žmonių grupė, pavyzdžiui, koks nors darbo kolektyvas, būtų įmanoma greitai nustatyti, kad kažkas jau įnešė koronavirusą ir gali išplatinti infekciją.
Vadinasi, kuo dažniau taikomi antigeno testai, tuo lengviau išvengti naujų židinių.
Bet kai kurie ekspertai negali to suprasti, jie yra geri specialistai kitoje srityje, bet kalbant apie laboratorinę diagnostiką, signalinį stebėjimą ar epidemiologiją, jie neturi patirties.
– Kai kūrėte AIDS laboratoriją, kuri padėjo suvaldyti ŽIV epidemiją, pradėjote nuo nulio. Kodėl virusologinės laboratorijos patirtimi nebuvo pasinaudota pandemijos pradžioje?
– Nežinau, kodėl tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga to nepadarė. Mano mokslinio darbo tema buvo „Laboratorinės diagnostikos metodų kūrimas virusinėms infekcijoms ir jų lyginamoji charakteristika“.
Prieš trisdešimt metų tokia laboratorija buvo kaip rakštis Maskvai. Iš visos buvusios Sovietų Sąjungos reikėdavo siųsti kraujo serumo mėginius į Maskvą, kad ji patvirtintų ŽIV. Lietuva buvo pirmoji, kuri šią tradiciją sulaužė.
Mūsų tikslas buvo sukurti patikimą virusologinę laboratoriją Lietuvoje, jau tada buvo aišku, kad būtina vertinti laboratorinių metodų patikimumą. Mes atskleidėme, kad iš dešimties teigiamų ŽIV serologinių testų, Maskva atpažindavo tik vieną. Todėl buvo sugriežtinta testų kokybės kontrolė.
AIDS centro laboratorijai pavyko taip pat išaiškinti ir vadinamąjį kraujo skandalą – paaiškėjo, kad net 300 kraujo plazmos donorų buvo užsikrėtę hepatitu C.
Iš pradžių politikai netikėjo mūsų duomenimis, sakė, kad to negali būti. Bet švedų mokslininkai patvirtino, kad hepatito C virusas iš tikrųjų yra. Po šio skandalo buvo iškelti reikalavimai laboratorinių tyrimų kokybei.
Alytaus kolonijoje kilusį ŽIV protrūkį taip pat nustatė mūsų laboratorija, nes buvo efektyviai vykdoma signalinė stebėsena.
O dabar signalinė stebėsena yra iš esmės sugriauta – ir ne tik koronaviruso sukeliamos infekcijos, bet ir kitų užkrečiamųjų ligų.
Būtinas ir metodinis vadovavimas, negalvojant, kaip viską atlikti vienoje laboratorijoje. Kitose Europos šalyse yra taikoma praktika, kai įtraukiamas laboratorijų tinklas ir tobulinami algoritmai.
Kol Lietuva neatliks šių namų darbų, tol bus sunku įvertinti, kaip koronavirusas plinta visuomenėje.
