Šiek tiek priešistorės. Dalis kolegų su šeimomis COVID-19 savo kailiu patyrė dar pirmojo karantino metu. Sirgo vieni lengviau, kiti kiek sunkiau, išgyvenome ir neramių dienų, kai vienas iš kolegų ilgokai pragulėjo ligoninėje su deguonies aparatu. Gal todėl, kai atėjo eilė skiepytis, abejonių niekam nekilo. O gal todėl, kad žodis „mokykla“ kilęs iš žodžio „mokslas“, ir keista būtų, kad čia dirbantys mokslu netikėtų…
Pirmieji pasiskiepijo ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai bei visi kiti, dirbantys nenuotoliniu būdu – aptarnaujantis personalas, mokytojų padėjėjai, socialinė darbuotoja. Nesirgę ir neskiepyti buvom belikę 9, ir štai prieš savaitę socialinių tinklų mokytojų grupėje (turim tokią vietoje mokytojų kambario) – žinia: poryt skiepas. „AstraZeneca“. Ką tik „reabilituotas“ po eilinio pasmerkimo… Trumpai pasitarę nusprendėm – imam!
Tad užpraeitą penktadienį, po namų ruošos seanso (jeigu teks pasirgti – tai geroje aplinkoje!) prieš keturioliktą valandą jau stoviu prie Kaišiadorių šeimos medicinos centro durų – mat visi buvome nukreipti čia. Kadangi atėjau kiek anksčiau, nei iš Palomenės atvažiavo visas ekipažas, nusprendžiau pradžiai apsidairyti – juk šiame centre teko būti be galo seniai. Tačiau vos pravėrus duris pasigirdo žvalus balsas: „Skiepytis? Prašom!“.
Kelios minutės – ritualinis popierių pildymas ir – jau sėdžiu procedūriniame ant medinės kėdės dideliu atlošu. Kol bandžiau morališkai pasiruošti dūriui, pasirodė – jau viskas. Su žalia kortele (dokumentas, kad pirmas skiepas atliktas) rankoje teko persikraustyti į laukiamąjį, kur buvo detaliai paaiškinta, kada ateiti kitą kartą. Ar reikės prieš tai pasiskambinti? „Ne, mes jūsų lauksime“, – šypsosi medikės. (Beje, labai patiko malonus ir profesionalus aptarnavimas bei preciziška švara dvelkiančios patalpos).
15 minučių skaitant „instrukciją“ apie skiepą prabėgo greit, pro duris netruko sugužėti ir ką tik atvažiavę kolegos. Į klausiamus žvilgsnius atsakiau tuo, kas labiausiai įstrigo iš informacinio lapelio: „Skiepe yra keli miligramai alkoholio. Nesėskit už vairo!“ Ir – namo su trumpu stabtelėjimu pakeliui „Atspindžių“ redakcijos stotelėje. Laukti padarinių ir gamintis antikūnų.
Maždaug iki 18,30 val. savijauta niekuo nesiskyrė nuo įprastos, tik truputį skaudėjo dūrio vietoje. Paskui apėmė miegas. Su mintimi, kad tik pusvalandžiui, o paskui kelsiuos rašyti, galva taip ir nusviro. Pabudau prieš 22 val., pasikloti lovą teko prisiversti – kamavo juodas tingulys. Nesureikšminau – kamuoja ne taip jau retai. O po vidurnakčio jau nubudau nuo šalčio, kuris krėtė ne juokais.
Kadangi mūsų daugiabutyje niekada šalta nebūna, ir net žiemą nuo noro plačiai atlapoti langą sulaiko tik baimė, kad sušals Jeronimas (kad nebūtų kokių nors apmąstymų, pasakau iš karto – mano Jeronimas – pelargonijų šeimos gėlė, gyvenanti ant palangės), iš karto supratau, jog antikūnų gamyba prasidėjo.
Paryčiui šaltį pakeitė karštis. Termometras parodė 38, smarkiai suko visus kaulus ir sąnarius, kokie tik yra. Jausmas – kaip sergant stipresniu nei vidutinio intensyvumo gripu. Skaudėjo galvą ir norėjosi miego. Nors vaistų buvo įvairių, nusprendžiau tvirtai laikytis nurodymų, todėl išgėriau tik „Paracetamol“. Trumpam numušė iki 37,6.
Įdienojus parašiau į grupę – rūpėjo, kaip kiti. Viena kolegė rašė, jog temperatūros neturi, tačiau po skiepo iškart pajuto svaigulį, pykinimą, galvos skausmą, kuris išliko ir rytojaus dieną, šeštadienį. Dar dvi kolegės jautėsi panašiai kaip ir aš, tačiau vienos jų vyras, taip pat paskiepytas, be jokių pašalinių pomėgių išėjo darbuotis lauke. Kolega iš „Atspindžių“, „AtsraZeneca“ paskiepytas tą pačią dieną, linksmai pranešė, kad turi tik kelias dalis temperatūros ir eina skinti kačiukų…
Likusi dienos dalis prabėgo su 38,6 laipsnių temperatūra bei skaudančiais sąnariais ir dar dviem tabletėmis „Paracetamol -io“. Ir su priekaištingai iš kampo spoksančia ir dėmesio nesulaukiančia pilka kompiuterio akimi, kuri gręžė smegenis retais tarpais tarp miego. Užtat vidurnaktį beveik per sapną atėjo pojūtis, kaip lengva ir gera miegoti… Ir sekmadienio rytas išaušo absoliučiai sveikas – tarsi nieko nebūtų buvę. Tokiais pačiais įspūdžiais virtualiame „Mokytojų kambaryje“ pasidalijo ir bendradarbiai. Skiepo padariniai išnyko taip pat staiga, kaip ir buvo atėję.
Kodėl taip smulkiai rašau? Tiesiog, tiems, kurie baiminasi, išgyvena, nežino kaip pasielgti.
Viena skiepų sukeltos ligos diena gyvenimo tikrai nepakeičia. O ir negalavimai ryškiai skiriasi nuo tikros ligos, kai nežinai, ar greit pasveiksi, kas dar nutiks. Po skiepo – kitaip, nes esi tam pasiruošęs, suvoki, jog dieną arba dvi bus tam tikro diskomforto, kurį tiesiog reikės išbūti. Niekas taip nestiprina, kaip žinojimas. Todėl – ramiai. Ir dar – visi esame skirtingi, tad nebūtinai kils temperatūra ar kažkas skaudės.
Skeptikams – mes (turiu omenyje tuos, kurie eina skiepytis) taip pat puikiai suvokiame, kad ir po skiepo gal būt nebūsime visiškai apsaugoti nuo kokios nors COVID-19 formos. Tačiau nieko nėra blogiau, kaip žinoti, kad nepadarei visko, ką galėjai padaryti.
Patarimas vienas – prieš skiepą verta kiek įmanoma susiplanuoti reikalus taip, kad nebūtų skubių darbų ir bent dieną galėtum pabūti tik dviese – ar su „AstraZeneca“, ar su „Moderna“, ar dar kita vakcina, kurios pagaliau sulaukei.
