Benjaminas Schreiberis atrodo, kaip vienas iš daugelio tų, kurie dėl pandemijos pradėjo dirbti iš namų. Laiką jis leidžia namuose priešais savo nešiojamąjį kompiuterį. Tačiau 46-erių vyro darbas yra vienas svarbiausių ir sunkiausių pasaulyje. Būdamas Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) imunizacijos vadovo pavaduotoju, jis yra atsakingas už tai, kad 2 milijardai vakcinos prieš COVID-19 dozių pasiektų neturtingiausių ir atokiausių pasaulio šalių žmones.
Vokietis pasiremia į stalą. Nešiojamo kompiuterio ekrane pasirodo moteris ir du vyrai, kolegos iš Panamoje ir Haityje įsikūrusio UNICEF.
B.Schreiberis aptaria savo dienos „galvos skausmą“: dvi šalys, kuriose progresas sustojo. Panamą šiuo metu sunku pasiekti užsieniečiams. Todėl kyla problemų su vakcinų pristatymu ir tinkamu jų panaudojimu.
Tuo metu pirmoji potenciali vakcinos siunta į Haitį buvo atidėta. Vakcinacijos komanda, regis, yra pasirengusi, tačiau politinės ir socialinės problemos neleidžia pristatyti skiepų siuntos. Degalai Haityje brangūs, keliai prasti, biudžetai apskaičiuojami neteisingai. Daugelis vietos gyventojų nepasitiki Vakarų pagalba, daugybė žmonių ilgai apskritai netikėjo COVID-19 egzistavimu.
Baisi nelygybė bado akis
B.Schreiberis kasdien vykdo tokius pokalbius. Mažais mastais dažnai kyla klausimų apie tinkamą vakcinos atšaldymo būdą, apie subtilumą bendraujant su vyriausybėmis. Tačiau pagrindinė problema visada yra pasaulinis teisingumas.
COVID-19 išplito kiekviename pasaulio žemyne ir visame pasaulyje užkrėtė mažiausiai 128 milijonus žmonių. Liga sugriovė ekonomikos pamatus ir apsunkino daugybės šeimų gyvenimą.
Tačiau net kai pirmiesiems piliečiams keliose pramoninėse šalyse pagaliau suteikiama apsaugą nuo viruso, daugelis žmonių Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje vis dar laukia vakcinacijos pradžios.
Iki šiol visame pasaulyje buvo sušvirkšta beveik 600 milijonų vakcinos dozių. Tačiau beveik du trečdaliai jų sunaudota vos šešiose šalyse. Bent vieną skiepo dozę yra gavę pusė britų ir virš 60 proc. Izraelio gyventojų. Pasiskiepyti suspėjo ir arti penktadalio Lietuvos gyventojų.
Tuo metu daugiau nei 2 milijonus gyventojų turinčioje Namibijoje skiepo sulaukė tik apie 1500 žmonių.
Neveltui šių metų pradžioje PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas įspėjo apie „katastrofišką moralinę nesėkmę“.
Bandymas užkirsti kelią šiai nesėkmei: projektas COVAX, savotiškas tarptautinis pirkėjų klubas, skirtas įsigyti ir platinti vakcinas COVID-19. PSO šią iniciatyvą įkūrė prieš metus. Joje taip pat dalyvauja vakcinų aljansas, vadinamas GAVI, ir pasirengimo epidemijai inovacijų koalicija (CEPI). Savaip prie iniciatyvos prisideda ir daugelis pasaulio šalių.
Siekiama, kad 92 vargingiausios šalys gautų tiek pat vakcinų, kiek 98 turtingiausios. Turtingos šalys moka daugiau pinigų iniciatyvai, o vargingesnės dėl to gali vakcinų įsigyti pigiau arba nemokamai. Norima, kad kiekviena šalis iki šių metų pabaigos paskiepytų bent penktadalį savo gyventojų.
B.Schreiberio darbdaviui UNICEF pavesta užtikrinti, kad vakcinos pasiektų savo paskirties vietas. Bandoma teisingai paskiepyti visą žmoniją, nepaisant rasės ar turto. COVAX siekia, kad kiekviena šalis galėtų nuraškyti to paties medžio vaisius ir niekas neliktų nuskriaustas.
Milžiniškos apimties projektą nuolatos spaudžia laikas. Virusas mutuoja. Dauguma jo pokyčių neturi įtakos viruso keliamam pavojui, tačiau, kaip manoma, Jungtinėje Karalystėje ir Brazilijoje atsiradusios mutacijos jau spėjo pakeisti žaidimo taisykles.
Kuo daugiau šalių patiria nekontroliuojamus protrūkius, tuo didesnė tikimybė, kad pasauliui teks susidurti su naujomis viena už kitą pavojingesnėmis mutacijomis. Gali atsirasti ir tokių prieš kurias dabartinės vakcinos taptų visiškai bejėgės. Net jei visi suaugę lietuviai, vokiečiai, ar visos Europos gyventojai pasiskiepytų, o užkratas toliau siautėtų trečiojo pasaulio šalyse, gali būti, kad mutavęs virusas vis tiek sugrįžtų į turtingąsias šalis ir būtų dar pavojingesnis nei anksčiau.
Taigi, kaip įmanoma paskiepyti tuos, kuriems gresia didžiausias pavojus – pagyvenusius žmones, ligonius, sveikatos priežiūros darbuotojus – visame pasaulyje? Kaip COVAX vis dar gali pasiekti ambicingų tikslų?
Der Spiegel žurnalistų komanda stebėjo vakcinas keliaujant po pasaulį. Jie keliavo į vakcinų gamyklas Indijoje. Į sandėlį Kopenhagoje, iš kurio iškeliauja vakcinų siuntos. Jie apsilankė pas sveikatos priežiūros darbuotojus Malavyje, kurie pirmąsias skiepų injekcijas gavo kovo mėnesį.
Ambicingas tikslas
B.Schreiberis sako, kad didžiausias iššūkis pernai buvo „paruošti šalis“ per labai trumpą laiką.
Paskelbtas COVAX tikslas – iki 2021 m. pabaigos išsiųsti apie 2 milijardus dozių. Įsivaizduokite, kad tai yra 850 tonų vakcinos ir 1 milijardas švirkštų, kas mėnesį. Nepamirškite, kad skiepų transportavimui reikalingos ypatingos sąlygos, privaloma užtikrinti ypač žemą jų temperatūrą. Bet tūkstančiai vakcinos dėžių į tolimiausius pasaulio kampelius turės nukeliauti visureigiais, valtimis, dronais ir asilų traukiamais vežimais.
Net ir įprastais metais UNICEF skiepija beveik kas antrą vaiką pasaulyje. Tačiau pagalbos vaikams organizacijai dar neteko susidurti su pasauline pandemija.
Vakcinacijos kampanijos paprastai planuojamos prieš metus, tačiau šį kartą laiko buvo vos keli mėnesiai. Šalys gavėjos yra labai įvairios. Vienų ekonomika klesti, o kitos – žlugusios valstybės. Vienos turi kelis šimtus tūkstančių gyventojų, kitos – daugiau nei milijardą.
Šalių buvo paprašyta raštu paaiškinti UNICEF, kaip jos planuoja valdyti vakcinacijos logistiką – kurią gyventojų dalį jie norėtų paskiepyti ir kaip planuoja vakciną platinti iš oro uostų į likusią šalies dalį.
B.Schreiberis perskaitė daugiau nei 100 šių ilgų planų, dauguma jų – du kartus. Jis juos pakoregavo ir kiekvienai šaliai pasiūlė patobulinimų. Dažniausiai sekėsi gerai, bet teko susidurti ir su neįveikiamais sunkumais.
Tanzanijos, Eritrėjos ir Madagaskaro vyriausybės iki šiol nesutinka, kad COVID-19 yra pavojinga liga. Jei atvirai, niekas nežino, kas šiuo metu iš tikrųjų valdo Centrinę Afrikos Respubliką, tad nė neaišku su kuo apie vakcinas kalbėtis šioje šalyje.
Tačiau pastangos nebuvo bergždžios. Vasario 24 d. Ganoje nusileido pirmoji COVAX misijos skiepų siunta. Pirmasis pristatymas į Haitį irig suplanuotas. Iki kovo pabaigos UNICEF pristatė 20 milijonų dozių į 47 šalis.
Indija: gamintojų galia
Daugybė vakcinos dozių gaunama iš šalies, kuri nėra turtinga, tačiau yra nepaprastai svarbi, kalbant apie pasaulinę vakcinų gamybą. Žinoma, tai – Indija. Indijos serumo instituto būstinė yra Punoje, šalies vakaruose. Didžiausia vakcinų gamykla pasaulyje šiuo metu kasdien pagamina 2,4 milijono koronaviruso vakcinų dozių.
Čia gaminama vakcina, už tokią mažą kainą, kurios greičiausiai šiuo metu nepavyktų pasiekti niekur kitur.
Įmonės darbuotojas, prieš atrakindamas duris į laboratoriją, apsivelka baltą apsauginį kostiumą, užsideda plaukų tinklelį ir pirštines. Vertingas krovinys rieda už apsauginio stiklo. Visiškai automatizuoti purkštukai užpildo vakcina stiklinius buteliukus.
Iš daugiau nei 39 milijonų vakcinos dozių, kurias COVAX išsiuntė iki šiol, 28 milijonai buvo gautos iš Punos laboratorijų. Indai yra pagrindiniai COVAX tiekėjai. Šiuo metu jie daugiausia gamina Didžiosios Britanijos ir Švedijos vakciną „AstraZeneca“.
Kurį laiką lėktuvai kone kasdien kilo su vakcinomis, skirtomis tokioms vietoms kaip Džibutis, Brazilija ar Moldova. Tačiau kovo pabaigoje Indijos vyriausybė sumažino vakcinų eksportą iki minimumo.
Koronaviruso atvejų skaičius Indijoje ėmė augti itin sparčiai. Tikimasi, kad artimiausiomis savaitėmis milijonai žmonių šalies, kurioje gyvena beveik 1,4 milijardo gyventojų, turi būti paskiepyti, todėl Naujojo Delio vyriausybė nusprendė kaupti vakcinas. Vien COVAX tai reiškia, kad vėluojama pristatyti 90 milijonų dozių 63 šalims gavėjoms.
Gali būti, kad vakcinų kranelis bus užsuktas iki pat gegužės. Pasaulio akys krypsta į Pietų Korėja. Ši turi milžinišką gamybos potencialą, tačiau dabar sprendžia savas problemas. Todėl alternatyvos Indijoje pagamintoms vakcinoms šiuo metu nėra.
Praėjus maždaug metams nuo pandemijos pradžios, įvyko tai, kam tarptautinė bendruomenė siekė užkirsti kelią. Pasaulis dalijasi į dvi dalis. Vieni išgali pasirūpinti savo piliečiai ir juos spėriai skiepija, kiti – tik stebi šį procesą ir laukia, kai vakcinos likučiai ims byrėti jiems. Tuo metu miršta žmonės.
„Niekas nėra saugus, kol visi nėra saugūs“, – šis ar panašus teiginys ne kartą skambėjo iš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen ir ekspertų visame pasaulyje, lūpų. Tai buvo graži mintis, kad susidūrę su virusu mes visi esame lygūs.
Tačiau atėjus laikui skiepytis, laimėjo turingųjų šalių egoizmas. Dauguma jų užsisakė 2 ar net 4 kartus daugiau vakcinos dozių, nei joms reikia. Neturtingosios šalys pasijuto pamirštos.
Kopenhaga: logistikos centras
Kopenhagos COVAX logistikos vadovas Menaziras Bouazaras skuodžia metaliniais sandėlio laiptais. 39-erių vyras turi įdubusį smakrą ir subtilų humoro jausmą. Beveik keturi mėnesiai – tiek laiko užtruko pasiruošimas pirmosioms vakcinos siuntoms. Jis sako, kad pastaruosius metus tenka miegoti mažai. „Darbo valandų tikrai neskaičiuoju. Man asmeniškai tai nėra tik darbas“, – paaiškino vyras.
Jis stovi virš didžiausio pasaulyje humanitarinio sandėlio. 20 000 kvadratinių metrų sandėlių komplekse laikomos prekės vargingiausiems pasaulio žmonėms. Robotiniai kranai perkelia dėžes iš vieno kampo į kitą: vaistai, futbolo kamuoliai, mokykliniai sąsiuviniai, produktai vandens valymui, specialus maistas badaujantiems vaikams. Visai neseniai čia atsirado ir švirkštai, skirti skiepams.
M.Bouazaras užtikrino, kad praėjusių metų pabaigoje pusė milijardo švirkštų būtų išdalinta keturiuose UNICEF sandėliuose Kopenhagoje, Dubajuje, Panamoje ir Šanchajuje. Dabar, kai COVAX dėka tūkstančiai vakcinų kiekvieną dieną turi pasiekti tolimą tikslą, tuo pat metu turi atkeliauti ir skiepijimui reikalingi švirkštai.
Pandemija apsunkina M.Bouazaro užduotį. Skrydžių yra nedaug arba jų nėra dėl kelionės apribojimų. Net UNICEF prašymu niekas nenori skristi į Rytų Timorą ar Ramiojo vandenyno salas. Pavyzdžiui, vakcinos ir švirkštai, į karo nuniokotą Jemeną, turi būti gabenami per Nairobį Kenijoje. Iš čia tenka užsakyti specialų skrydį, kuriame tik keli tūkstančiai buteliukų ir švirkštų. Logistiškai žiūrint tai yra finansinė katastrofa. Tačiau M.Bouazaras sako, kad „jokia vakcinų siunta neturi gulėti nenaudojama, kad ir kokia maža ji būtų“.
M.Bouazaras tikisi antroje metų pusėje išsiųsti daugiau vakcinos. „Jei turėsime didesnių siuntų, užsakomieji reisai gali būti puiki išeitis“. Jei ne, jis ir toliau planuoja menkutes siuntas pristatyti dideliais, tuščiais lėktuvais.
Yra viena idėja, galinti palengvinti M.Bouazaro darbą. Dėl jos šiuo metu karštai diskutuojama tarp politikų ir aktyvistų. Siūloma ribotam laikui sustabdyti intelektinės nuosavybės teisių į vakcinas galiojimą.
Indija ir Pietų Afrika pateikė Pasaulio prekybos organizacijai prašymą sustabdyti COVID-19 vakcinų ir vaistų patentus. Šį pasiūlymą remia 100 šalių. Tuomet vakcinas galėtų gaminti ir kitos bendrovės.
Taip jau buvo pasielgta praeityje. Pavyzdžiui, per AIDS pandemiją, kai tūkstantmečio sandūroje Afrikos pietuose kasmet nuo AIDS mirė 2 milijonai žmonių. Tuo metu Indijos generinių vaistų bendrovės pažeidė tarptautinius patentų įstatymus ir pagaminusios vaistų už prieinamą kainą, išgelbėjo milijonus gyvybių.
Didžiosios farmacijos kompanijos teigia, kad, skirtingai nei tada, šiuo metu trūksta žaliavų ir kompetencijos. Todėl toks prašymas yra nepagrįstas. Tiesa, kad be investicijų grąžos negali būti jokių naujovių, tačiau tiesa ir tai, kad nedaugelis žmonių pagalvojo, kaip pasaulio pietams suteikti kovai su pandemija reikalingų priemonių. Net ir COVAX iniciatoriai.
Iniciatyva kritikuojama todėl, kad ji finansiškai silpnesnes šalis paverčia prašytojais ir jokiu būdu neįgalina jų padėti sau.
Malavis: trapi viltis
Kovo mėnesio pradžioje pirmosios 360 tūkst. dozių buvo iškrautos iš lėktuvo ant Malavio sostinės Lilongvė oro uosto asfalto. Malavio sveikatos ministras parodė į baltas kartonines dėžes su COVAX lipdukais ir pasakė: „Tai viltis. Viltis vaikams, viltis sveikatos priežiūros institucijoms, viltis mums visiems“.
Dauguma iš maždaug 20 milijonų Malavio gyventojų užsiima žemdirbyste. Su pirmąja viruso banga šalis susitvarkė geriau nei daugelis tikėjosi. Tačiau antroji banga smogė visa jėga. Ligoninės buvo perkrautos, trūko deguonies aparatų, o futbolo stadionas ir prezidento rezidencija buvo paversti ligoninėmis.
Praėjus dvylikai dienų nuo to, kai šalį pasiekė pirmosios skiepų dozės, vakcinacijos ekspertas Steve`as Macheso stovi sandėlyje Lilongvėje. Dešimt didelių šaldytuvų išrikiuoti vienas šalia kito. Du sunkvežimiai, kurie vakcinas gabens į šalies ligonines ir sveikatos centrus, stovi lauke.
„AstraZeneca“ vakciną reikia atšaldyti tik iki 2–8 laipsnių Celsijaus temperatūros, todėl ji yra patraukli daugeliui šalių, tačiau neturtingoms šalims, tokioms kaip Malavis, net tai gali būti problema. Kai kuriose šalies dalyse elektrą turi tik retas. pavyzdžiui, trūksta atsarginių dalių termometrams. Dabar, lietingojo sezono metu, keliai daug kur virto neįveikiama pliurze. Dieną prieš tai vakciną gabenęs automobilis šešias valandas buvo įstrigęs purve. Skiepai buvo sugadinti.
Norėdami išspręsti UNICEF problemą, įsigijo motociklų parką. „Šiuo metu taip pat ieškome valčių“, – sako S.Macheso.
Kai kuriose šalyse jau aišku, kad ne visi turi vienodas galimybes. Miesto gyventojai skiepijami anksčiau nei kaimiečiai. Elitas vakcinos sulaukia pirmiau nei lūšnynų gyventojai. Sukarintose šalyse pirmenybė dažnai teikiama kariškiams, o ne medikams.
UNICEF bando neįkyriai paveikti tai, kaip platinamos vakcinos, tačiau šalys pačios nusprendžia, ką jos nori daryti su savo vakcinų dalimi. COVAX jurisdikcija baigiasi oro uoste, nors UNICEF darbuotojai dažnai vakciną lydi ir toliau.
Keliaujant į sveikatos centrą Njanjoje Malavio centre, S.Macheso visureigis pravažiuoja kukurūzų laukus, turgus ir kaimus. S.Macheso žino, kad sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimas yra lengvoji dalis. Sudominti vakcina likusius gyventojus – gerokai sunkiau. „Štai kur mes tikimės tam tikro pasipriešinimo“, – sako S.Macheso.
Misijos nepalengvina ir tai, kad pastaruoju metu internete plinta vis daugiau neigiamų pranešimų apie „AstraZeneca“ vakciną. „Mes palaikome vyriausybes sąmoningumo skatinimo kampanijose. Tačiau žvelgiant į tai, kas vyksta Europoje, man kūnas pagaugais nueina“, – sako S.Macheso. Taip yra todėl, kad Malavis savo gyventojams įsipareigojo skirti tik vieną vakciną. Tai – „AstraZeneca“ skiepas, dėl kurio saugumo kilo abejonių po pranešimų apie kraujo krešulių susidarymo atvejus.
Kiekvienas už save
Kai kurie ekspertai jau perspėja, kad daugelio skurdesnių šalių gyventojai nebus skiepijami iki 2024 m. PSO vadovas A.G.Tedrosas neseniai paprašė turtingesnių šalių paaukoti skiepų – 10 milijonų vakcinos dozių 20 šalių, kurios dar negavo nė vieno pristatymo iš COVAX.
COVAX iniciatyvai Vokietija skyrė beveik 1 milijardą eurų, taigi yra viena didžiausių aukotojų. Bet Berlynas taip pat nenori atsisakyti savo skiepų, panašiai kaip ES ir JAV. Ten prezidentas Joe Bidenas yra pasakęs: „Jei turėsime perteklių, pasidalinsime juo su likusiu pasauliu. Bet mes pirmiausia pasirūpinsime amerikiečiais „.
Nepaisant to, vakcinos, kurių šiuo metu yra nedaug, gali netrukus pradėti kauptis. Skaičiavimai rodo, kad iki metų pabaigos gali būti pagaminta nuo 9 iki 12 milijardų vakcinos dozių. Tuomet pasaulis galėtų pasiekti ir visuotinį imunitetą. Bet tik tuo atveju, jei dozės būtų paskirstytos tolygiai.
Tai reikštų, kad daugelis vyresnių afrikiečių, azijiečių ir lotynų amerikos gyventojų būtų paskiepyti anksčiau nei jauni ir sveiki italai, prancūzai ar vokiečiai. Bet akivaizdu, kad viskas klostosi kitaip. Vakarų valstybių politikai priversti stengtis įtikti saviems gyventojams. Jiems karantino priemonės ir prašymai susitelkti bendro tikslo vardan jau seniai įgrįso.
Išsivysčiusių šalių skiepijimo politika turi pasekmes, kurios paliečia daugiau nei žmonių sveikatą. Besivystančios tautos vėl mokosi, kuo gali pasikliauti ir kuo ne.
Parengta pagal Der Spiegel inf.
