Liūdniausias gyvenimo koncertas
Panevėžio muzikinio teatro orkestro smuikininkė 44 metų Ekaterina Rodionova praėjusį penktadienį griežė liūdniausiame savo gyvenimo koncerte, nors jo pavadinimas nežinančiajam tarsi ir labai pakylėtas – „Muzika į šviesą“. Vis dėlto tai buvo atminimo vakaras, skirtas prieš mėnesį mirusiam jos vyrui, violončelininkui Arvidui Kvegliui pagerbti.
Muzikanto, ką tik atšventusio 50-metį, gyvybę pasiglemžė koronaviruso. Vyras palaidotas per pačius Naujuosius metus.
A.Kveglio giminės šaknys yra Lietuvoje, jis – tremtinių palikuonis, gimęs ir augęs Sibire, bet visą gyvenimą save laikęs lietuviu ir svajojęs grįžti į protėvių žemę. Ir grįžo su šeima prieš pusantrų metų.
„Nežinau, ar kuris kitas lietuvis taip gerai išmano mūsų šalies istoriją, kaip ją išmanė Arvidas“, – sakė teatro personalo vadovė Rita Elzbutienė.
Pasak vietinių menininkų, netikėtai mirus A.Kvegliui, Panevėžys daug prarado. Violončelininkas buvęs tikro kultūros elito atstovas: plačių pažiūrų, aukščiausios prabos savos srities profesionalas ir didelis eruditas.
Ateitį matė išsvajotoje Lietuvoje
Tačiau Lietuvos pilietybės vyras neturėjo. Abu su žmona – Rusijos piliečiai, gyventi mūsų šalyje gavę teisę Muzikiniam teatrui pasirūpinus darbo vizomis. Įsikūrę Panevėžyje, jie visiškai nemokėjo lietuviškai, bet greit mokėsi.
A.Kveglis gimė Krasnojarske, baigė Novosibirsko konservatoriją, dirbo Sankt Peterburgo, Maskvos, Barselonos, Kairo simfoniniuose orkestruose, Bulgarijos Stara Zagora operos teatre. Su šiais kolektyvais jis koncertavo Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Airijos ir kitų šalių scenose.
A.Kveglis ir E.Rodionova 10 metų gyveno Egipte, jiedu buvo puikus kūrybinis tandemas.
Jiems plojo pasaulio politikos ir verslo elitas, Holivudo įžymybės.
Uždaruose renginiuose jie yra groję „Microsoft“ įkūrėjui Bilui Geitsui, buvusiai JAV valstybės sekretorei Kondolizai Rais, Didžiosios Britanijos premjerui Toniui Bleirui, aktoriui Robertui De Niro, Saudo Arabijos princui su svita ir kitoms įžymybėms.
Tolimesnį savo gyvenimą pora buvo nusprendusi kurti Lietuvoje, išsvajotoje vyro giminės šalyje.
Į Sibirą ištremti A.Kveglio protėviai gyveno Kauno rajone, bet ten iš giminių jau nieko nelikę. Panevėžį pasirinko neatsitiktinai, Panevėžio rajone gyveno pusbrolis.
Muzikinio teatro kolektyve jiedu greit pritapo, A.Kveglis subūrė styginių instrumentų ansamblį „Lakme“, turėjo gausybę kūrybinių planų ir idėjų. Atlikėjas neapsiribojo vien orkestriniu muzikavimu, solo ir kartu su kameriniais ansambliais koncertavo Panevėžio, Vilniaus, kitų Lietuvos miestų koncertų salėse.
Susirgus atšaukė koncertą
Su muzikanto našle susitikome prieš pat atminimo koncertą.
„Negaliu sau leisti verkti, rodyti liūdesio ar apleisti darbus, nuo mano emocinės būsenos priklauso mano vaikų savijauta“, – moteris sako besistengianti gyventi įprastu ritmu.
Pašnekovė taria, kad kalbėti apie netikėtą netektį labai sunku, bet ji sutinka suimti save į rankas ir papasakoti apie vyro ligą.
Violončelininkas, o ir visa jo šeima –19-metis sūnus bei 9-erių duktė – buvo nepasiskiepiję.
Užsikrėtė ir susirgo visi, tačiau mirtis pakirto tik šeimos galvą.
Gruodžio pradžioje Muzikiniame teatre turėjo vykti koncertas su A.Kvegliu, jo žmona bei pianiste Maria Mirovska, bet renginys buvo atšauktas, nes tuo laiku violončelininkas jau sirgo.
Anot personalo vadovės R.Elzbutienės, kai susirgo A.Kveglis, net 95 procentai teatro darbuotojų jau buvo pasiskiepiję. Orkestre neskiepytų buvo likę tik trys: violončelininkas su žmona ir dar vienas. Šiandien iš 120 teatro darbuotojų neskiepytų likę tik du.
Kad galėtų dirbti, neskiepytieji privalėjo ir dabar privalo nuolat testuotis.
Su gydytojais bendrauti buvo sudėtinga
E.Rodionova pasakoja, kad vyras iš pradžių susirgo bronchitu, dvi savaites smarkiai kosėjo, bet temperatūros neturėjo. Tuomet testavosi, testai buvo neigiami.
Staiga temperatūra šoktelėjo iki 39 laipsnių.
„Gydytojo konsultacija – tik telefonu. Mums, rusakalbiams, tai gan sudėtinga. Lietuviškai gerai nešnekame, sunku išsireikšti, o klinikoje nešneka rusiškai. Telefonu gydytojas negali įvertinti realios situacijos, o mes patys ne medikai, irgi negalime žinoti, kada iš tiesų blogai. Jei smarkiai karščiuojantį ligonį būtų apžiūrėję gyvai, gal nebūtų tokios tragiškos baigties“, – svarsto pašnekovė.
Tą kartą paskambinus šeimos gydytojui dėl sukilusios temperatūros, ligoniui buvo liepta per e. sveikatą registruotis PGR testui. Testas parodė užkratą.
„Paklausus šeimos gydytojo, kuo gydytis, sakė gerti vitaminus ir paracetamolį. Teiravausi, nuo bronchito gal antibiotikų? Pasakė, kad nereikia, nes esant kovidui antibiotikai nepadeda“, – pokalbį su medikais mena moteris.
Aukšta temperatūra ligonį alino 5 dienas – tai šokteldavo virš 39, tai kiek nukrisdavo. Ir kamavo kosulys.
„Nebuvo labai blogai. Kaip seniau, kai susergi gripu, kaži kuo ypatingu nesigydai, lauki, kol praeis. Ir dabar laukėm karščiavimo pabaigos“, – toliau pasakojo moteris.
Sergančiojo būklė, deja, negerėjo, vieną dieną jis pasakė, kad sunku kvėpuoti.
„Tada iškvietėm greitąją“, – moteris mena paskutinę dieną, kada savo vyrą matė gyvą.
Žinia apie mirtį – katastrofa
Vežamas į ligoninę vyras turėjo tik mobilųjį telefoną.
Susisiekti su juo žmona galėjo tik vieną kartą.
„Paskambinau, jis atsiliepė. Sako, yra su deguonies kauke, čia reanimacija, negalima skambinti“, – pokalbis buvęs labai trumpas.
Vėliau, norėdama sužinoti apie vyro sveikatą, moteris kasdien skambindavo gydytojams.
Nieko guodžiančio jie negalėjo pasakyti, nuolat informuodavo, jog būklė laipsniškai prastėja.
A.Kveglis reanimacijoje praleido pusantros savaitės.
Tą dieną, kai vyrui buvo nustatyta COVID-19 liga, žmonos testas tebebuvo neigiamas. Ji ir vaikai susirgo tik po kelių dienų.
„Sirgom nesunkiai, net lengviau nei eiliniu gripu, nes nuo gripo kartą vos nenumiriau, o čia trumpai pakarščiavau, paslogavau ir praėjo“, – sako ji.
Todėl žinia, kad koronavirusu užsikrėtęs jos žmogus neišgyveno, jai buvo katastrofiškai netikėta.
„Man paskambino gydytojas ir pranešė, kad jų pacientas mirė“, – pasakoja našlė.
Pamatyti velionio jai neleido, nevalia buvo atidaryti ir karsto prieš lydint į kapines. Žmogui mirus nuo COVID-19, jo artimieji privalo laikytis griežtų taisyklių.
„Tiesiog gavau žinią, kad Arvido nebėra, o toliau jau viskuo rūpinosi laidojimo paslaugų firma, nes aš sunkiai susigaudžiau, ką tokiu atveju reikia daryti“, – sako pašnekovė.
Ištikus bėdai, labai daug padėjo darbo kolegos ir visas Muzikinio teatro kolektyvas, už tai moteris jiems labai dėkinga.
Baiminosi alerginių reakcijų
A.Kveglis mirė gruodžio 22-ąją, bet jo laidotuvės įvyko tik gruodžio 31dieną. Buvo laukiama, kol iš Krasnojarsko atskris jo motina.
Violončelininko palaikai nulydėti į Šilaičių kapines.
Grįžtame prie vakcinavimo temos. E.Rodionova patikina, kad jie nebuvo antivakseriai, o tik neapsisprendusieji.
Ji ir dabar nevakcinuota, nes persirgo koronavirusu ir tikisi, jog turi imunitetą.
Moteris paaiškina, kodėl pati neskubėjo skiepytis.
„Esu labai alergiška, būna, suvalgau obuolį ir staiga imu tinti, galiu net uždusti“, – atskleidžia pašnekovė.
Ji yra dariusis alergenų testus, gavo ilgiausią sąrašą maisto produktų, kurių jos organizmas netoleruoja, taipogi yra alergiška kai kuriems antibiotikams ir kitokiems vaistams. Panašios alergijos kamuoja ir sūnų.
Bijodama audringos ir neprognozuojamos reakcijos į vakciną ji ir nedrįso skiepytis.
Abejonių pasėjo pokalbiai su mokslininke motina
Vyras jokių šalutinių ligų neturėjo, buvo pakankamai geros sveikatos.
Vienas su A.Kvegliu artimiau bendravęs panevėžietis menininkas pasufleravo, jog esą agitacija nesiskiepyti ėjusi iš Rusijoje gyvenančios 78 metų muzikanto motinos pusės. Ji biochemijos mokslų daktarė, iki šiol universitete dirba dėstytoja.
Muzikantas su motina nuolat bendravęs internetu ir diskutuodavo skiepų tema. Motina tikino, kad naujai sukurtos vakcinos nėra kaip reikiant patikrintos, esą jos rato mokslo žmonių nuomone, turi praeiti mažiausiai 3 metai, kad išaiškėtų vakcinų veiksmingumas ir trūkumai.
E.Rodionova patvirtino, jog tikrai tokių diskusijų būta. Pati ji į kalbas su anyta apie skiepus niekad neįsitraukė, pokalbių nuotrupas girdėdavo tik eidama per kambarį tuomet, kai jiedu šnekėdavosi.
„Girdėjau jųdviejų diskusijas, kad vakcinos nepatikimos, bet ką reiškia kalbos, jei ji pati pasiskiepijo?“ – sako pašnekovė.
Ir iš tiesų, paskui viskas apvirtę aukštyn kojomis. Motina jau nebeatkalbinėjo sūnaus nuo vakcinos, net agitavo jį skiepytis.
Pasak žmonos, A.Kveglis sutrikęs svarstė kaip elgtis, gal irgi skiepytis? Tiesiog abejojo, niekaip negalėjo apsispręsti, vakcinuotis ar ne.
„Aš irgi nežinojau, ką man daryti, baiminausi alergijų“, – prisimena.
Nėra teisingo atsakymo
Pasak našlės, atsiradęs ryžtas skiepytis A.Kvegliui nuslopo po to, kai jis sužinojo, jog pasiskiepijusi jo motina praėjus dviem mėnesiams po vakcinavimo vis dėlto užsikrėtė koronavirusu ir susirgo.
Netrukus atėjo dar viena žinia, kad dviem skiepais pasiskiepijęs nuo infarkto mirė Europoje gyvenantis giminaitis. Nors nebuvo patvirtinta, kad tai susiję su skiepais, bet baimės akys didelės.
Vėl išaugo abejonės vakcinų nauda. Darbe beveik visi kolegos jau buvo pasiskiepiję, vakcinas gavę ir draugai, su kuriais muzikantai bendravo, bet violončelininkas su žmona nesiryžo peržengti vakcinavimo punkto slenksčio.
„Negalvoju ir savęs nekankinu mintimis, ar būtų kitaip, jei Arvidas būtų pasiskiepijęs. Nėra teisingo atsakymo, negalima gretinti dviejų įvykių. Kaip sako tikintieji: kokia Dievo valia, taip ir bus“, – mano našlė.
Nenori grįžti gimtinėn
O kaipgi motina? Ar atvažiavusi į laidotuves nejautė kaltės, kad jos pasėtos abejonės dėl vakcinų patikimumo sūnui baigėsi tragedija?
„Per laidotuves apie tai nekalbėjom, jai ne tas rūpėjo. Žinoma, dėl sūnaus mirties labai išgyveno, bet nieko juk atgal nesugrąžinsi ir nepakeisi“, – moteris sako nepykstanti ant anytos.
Buvę pasidalija nuomone, jog gal nebūtų prieita iki tragedijos, jei susirgęs bronchitu vyras būtų gydytas antibiotikais.
Našlė su dviem vaikais dabar liko viena kaip pirštas, čia neturi jokių artimųjų.
Rusiją ji paliko prieš 14 metų, nebėra gyvų ir ten gyvenusių, ją užauginusių senelių.
Nuosavas būstas – čia, Panevėžyje.
Kai jiedu su vyru dirbo Kairo operoje, susitaupė ir Panevėžyje prieš 10 metų nusipirko butą. Tas daugiabutis stovi prie Muzikinio teatro.
Keletą metų iš eilės per atostogas, kai Egipte baisiai karšta, poilsiauti jie skrisdavo į Panevėžį. Gimdyti dukters E.Rodionova irgi skrido į Lietuvą, paskui su naujagime grįžo į Kairą. Tai buvo maži žingsneliai link vyro svajonės čia likti gyventi.
Pasak E.Rodionovos, jos darbo viza baigiasi vasarą. Moteris nė nesvarsto galimybės grįžti į Rusiją, ji norėtų likti gyventi mūsų šalyje.
Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė patikino, jog smuikininkė vertinama kaip didelę meninę patirtį sukaupusi muzikė.
„Džiaugiamės turėdami tokią muzikantę ir dėsime pastangas, kad ji liktų.“
Per atminimo koncertą Muzikiniame teatre buvo renkamos lėšos mirusio muzikanto šeimai paremti.
Galintiesiems prisidėti skelbiame sąskaitą:
Šiaulių bankas.
Ekaterina Rodionova
LT427181500491724658
