Iš Luhansko išvijo okupantai
Jaunos ukrainiečių šeimos gyvenimo pamatai sudrebėjo prieš aštuonerius metus, kai į Ukrainą įžengė „išvaduotojais“ apsišaukusi Rusijos armija. Luhanske gimusiam, augusiam ir Luhansko medicinos universitete gydytojo anesteziologo reanimatologo profesiją įgijusiam Javgenijui, kaip ir kitiems Luhansko apskrities medikams, dirbusiems ligoninėje, kurioje gydoma per 1000 ligonių, teko rinktis: likti dirbti okupantams, ar netekti darbo.
Tą pačią dilemą sprendė ir Olia Harhat, to paties Operacijų skyriaus anestezijos slaugytoja. Sutuoktiniai pasirinko netarnauti okupantams ir liko be darbo. Deja, Luhanske darbo rasti nepavyko, nes daug ligoninių buvo okupuotos. Teko palikti butą, kuriame buvo įsikūrusi šeima, ir išvyksti į mažesnius, Ukrainos valdžios kontroliuojamus miestelius, kur J. Harhatas buvo pakviestas dirbti gydytoju anesteziologu reanimatologu.
Ramus gyvenimas truko neilgai. Šių metų vasario 24-oji vėl pakeitė jų, kaip ir daugelio Ukrainos žmonių, gyvenimą. Buvo uždaryta viena ligoninė, kurioje dirbo medikų šeimą. Perėjus į kitą ligoninę, netrukus ir ji buvo okupuota. Medikai atsisakė tarnauti okupantams ir pasirinko karo pabėgėlių kelią. Ukrainoje liko dar vieni tušti namai, tėvai, giminės.
Svarbiausia jaunai šeimai buvo nuo karo baisumų apsaugoti savo vaikus, gimusius per aštuonerius metus besitęsiantį karą. Oliai nepamirštamas pirmos dukrelės Anos gimimas 2014-aisiais, kai tik prasidėjo karas.
Į Luhanską Olia atvyko baigusi Stachanovo, kur pati gimė ir užaugo, medicinos mokyklą. Įsidarbinusi Luhansko apskrities ligoninėje, gavo pasiūlymą dirbti operacinės anestezijos slaugytoja. Čia ir susipažino su Jevgenijumi ir sukūrė šeimą. Šiandien vyresniajai dukrai aštuoneri, o sūnui Hermanui – penkeri.
Karo pabėgėlių keliais
Abu medikai nekalbūs, dar neatsigavę nuo ilgokai trukusios kelionės iš Ukrainos. Pirmiausia šeimai pavyko išvažiuoti į Rusiją. Įveikę daugelį sunkumų pasiekė Latviją. Svarbiausia buvo gauti licencijas ir susirasti darbą, deja, Latvijoje klausimai sprendėsi labai sunkiai.
Nusprendė važiuoti į Lietuvą. Apsigyvenę Šiauliuose nusprendė kurtis ilgam. Dukrai reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Į lopšelį-darželį pradėjo vesti į sūnų. Atėjo ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos gera žinia – abu medikai gavo medikų licencijas vieneriems metams. Apie tai, kas jų laukia po metų, Jevgenijus nenori kalbėti, nes nežino. Tačiau tikisi, kad pavyks išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, ir pavyks gauti nuolatinę licenciją.
Jevgenijus Harhatas dirba pagal išsilavinimą – įprastą gydytojo anesteziologo reanimatologo darbą Respublikinės Šiaulių ligoninės Anestezijos ir intensyviosios terapijos centre. Gydytojas džiaugiasi esamomis darbo sąlygomis, panašiomis į Luhansko ligoninės, kur dirbo prieš karą. Pasak gydytojo, kolektyvas jį priėmė draugiškai ir viskuo yra patenkintas.
Džiaugiasi darbu ir Olia. Tiesa, jai tenka persikvalifikuoti, nes norint dirbti anestezijos slaugytoja, tektų lankyti specialius kursus. Ligoninės administracija pasiūlė slaugytojos darbą Nefrologijos-toksikologijos skyriaus Hemodializių poskyryje.
Šis darbas medikei visiškai naujas, tenka daug ko išmokti. Bet Olia nesibaimina, nes darbas įdomus, kolegės draugiškos, mielai pamoko, prižiūri. Moteris viliasi, kad per metus pavyks išmokti ne tik naujo darbo, bet ir lietuvių kalbos, išlaikyti egzaminą ir gauti nuolatinio darbo licenciją. Medikų šeima planuoja įsitvirtinti Šiauliuose ir sulaukti karo pabaigos.
