„Iš manęs šaiposi, kad esu ištikima. Sakoma, darbą reikia keisti kas 7 metus, nes kitaip netobulėsi. Bet per tuos 30 metų buvo daugybė pokyčių. Atsirado daug naujų tyrimų, o popierius pakeitė kompiuteriai. Prie naujų iššūkių reikėjo prisitaikyti. Kas to padaryti nepajėgė, išėjo“, – sako Kauno klinikose dirbanti O.Janikūnienė.
Savo darbą ji myli, tačiau pasikalba ir su senomis kurso draugėmis, tomis, kurios išvyko į Airiją, Norvegiją. Ten slaugytoja per savaitę uždirba tiek, kiek Lietuvoje – per mėnesį.
„Jos ten kas 2 valandas turi 20 minučių pertrauką, eina kavutės išgerti. Atsiųstose nuotraukose pro langus matyti kalnai. Ramybė. O aš pavalgyti bėgu tada, kai spėju“, – pasakoja O.Janikūnienė.
Darbas sunkus, bet širdžiai mielas. Tai padeda ir ankstyvais rytais pakilti iš lovos.
„Man patinka su žmonėmis bendrauti. Jie čia būna ir iš kaimo, tokie paprasti, bet nuoširdūs“, – šypsosi pašnekovė.
– Kaip atsidūrėte medicinoje?
– Mano kelias buvo keistas. Mokyklą baigiau 1990 m. ir labai norėjau būti policininke. Prie Karo muziejaus buvo policijos akademija. Nuėjau ten ir sakau: „Priimkite mane“. Atsakymas buvo neigiamas. Moterų į policiją tuomet nepriėmė.
Todėl nuėjau į Prano Mažylio medicinos mokyklą. Medicina nebuvo svetima, nes mano mama buvo baigusi farmaciją. Kadangi esu kaunietė, nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų, užteko mokyklos baigimo atestato ir pažymio iš biologijos.
Kitąmet išgirdau, kad moteris jau priima į policiją, bet minties mediciną mesti nebuvo. Patiko mokslai ir iki baigimo likę buvo tik pusantrų metų.
Iš kur tas noras į policiją? Man patinka uniforma, disciplina ir tvarka. Būna daktarai klausia: „Gal pas tave kur nors yra kortelė?“ Pas mane „kur nors“ nebūna – viskas turi savo vietą.
– Per tuos 30 metų turėjote sutikti daugybę pacientų. Yra tokių istorijų, kurių negalite pamiršti?
– Prieš kokius 10 metų buvo vienas atvejis, kuris giliai įstrigo. Maždaug 50-ies metų moteriai buvo pranešta vėžio diagnozė. Jai reikėjo suvirškinti naujieną ir atsakyti ar sutinka su chemoterapiniu gydymu. Kitą rytą ji paskambino į polikliniką ir pasakė: „Aš einu nusižudyti“.
Prasideda darbo diena, į kabinetą ateina gydytojas, bet aš suprantu, kad ragelio padėti negaliu. Su ta moterimi prakalbėjome gal valandą. Džiaugiuosi, kad ji nepakėlė rankos prieš save, gavo pilną gydymą.
– Papasakokite apie savo darbo specifiką ir kaip atrodo eilinė Jūsų diena?
– Visą laiką praleidau ambulatorinėje pagalboje. Po baigimo niekada nedirbau stacionare. Žinoma, praktikavausi įvairiuose skyriuose ir visur man siūlė pasilikti.
Ambulatorinis darbas geras tuo, kad savaitgaliai ir švenčių dienos – laisvos. Nežiūrėjau aklai į pinigus, neskaičiavau, jog už budėjimus gaučiau daugiau.
Jau 25 metus dirbu su pulmonologais. Gydytojai keičiasi kas 5-6 valandas, tad per savaitę galiu padirbėti ir su 12 daktarų. Anksčiau būdavo, kad su tuo pačiu specialistu dirbi visą savaitę.
Mano darbas – didele dalimi administracinis. Į Kauno klinikas atvažiuoja žmonės iš Telšių, Šilalės – įvairių rajonų. Tyrimo atlikimo laiką reikia suderinti ir su pacientų galimybėmis, ir su gydytojų grafiku. Būtina ieškoti visiems tinkamo varianto.
– Kokių iššūkių kyla bendraujant su pacientais?
– Neretai reikia žmogų iškvosti pas kokį gydytoją jis buvo. Dažnai jis daktaro pavardės neprisimena.
Pandemijos laikotarpiu ant kabinetų durų neliko lentelių su gydytojų vardais ir darbo grafikais. Taip padaryta, kad pas gydytoją neužsiregistravęs žmogus nevaikščiotų, neklausinėtų. Žmonės vis tiek šmirinėja, bet sunkiau rasti pas ką jie buvo.
Pacientai sako: „Aš pas jus buvau“. Jie nežino, kad aš dirbu kasdien, o gydytojai keičiasi.
– Ne paslaptis, kad medicinos darbuotojų ir pacientų santykis ypatingas, kitoks nei daugelyje paslaugų sferų. Kokių dėkingumo ženklų sulaukiate?
– Daktarai jaunėja. Jie ateina su kitokiu požiūriu į pakišas. Keičiasi ir patys pacientai. Vyresnieji gal dar galvoja, kad davę pinigų gaus geresnę paslaugą. Atsakau, kad nei chirurgas paciento „nepapjaus“, jeigu jam nebus sumokėta, nei eilė pagreitės. Pas mus dalykai taip neveikia.
Man geriausia padėka, kad žmonės mane atpažįsta ir šypsosi pamatę. Jie daktaro neprisimena, o mane atsimins ir po daug metų. Žmonės guodžiasi, kad ateina pas gydytoją, bet manęs ten nerado. Sakau: „Ne pas mane važiuojate gydytis, o pas daktarą“. (juokiasi)
– Kaip manote, kodėl žmonės Jus taip šiltai atsimena?
– Galbūt, nes moku paprastais žodžiais paaiškinti jų tyrimų rezultatus. Pacientai nesupranta, ką jiems gydytojas pasakė, teiraujasi manęs. Skambina, sako: „Tyrimo atsakymą pasakė, bet ką tai reiškia?“
Žmonės dažnai klausia, iš kur turiu tiek kantrybės? Jie laukdami iš šono mato mano darbą: pavyzdžiui, kaip kitam pacientui jau penktą kartą ramiai paaiškinu, koks gydymas jam numatomas.
Ir draugės stebisi, kad mane išmušti iš vėžių sunku. Galbūt, toks jau būdas.
– Ministerija siūlo slaugytojams suteikti teisę atlikti daugiau funkcijų: tam tikrais atvejais išrašinėti receptus, suteikti laikiną nedarbingumą. Manote, pokyčiai reikalingi?
– Permainų reikia. Bet jeigu žmogui pridės naujų funkcijų, o jis nesulauks papildomo įvertinimo, finansinio priedo, tai kitais metais Lietuvoje trūks jau ne 3, o 5 tūkstančių slaugytojų.
Jauni žmonės praktiškai nebeateina. Vien Kauno klinikose šiuo metu trūksta apie 300 slaugytojų. Dauguma pabaigę mokslus tiesiu taikymu išvažiuoja į užsienį.
– Ar sunku darbo neparsinešti į namus?
– Ambulatorija – ne stacionaras. Po darbo uždarai duris ir nė vienas pacientas čia nepasilieka. Nereikia galvoti, kad galbūt kažko nepadarei. Žinoma, nuovargis kaupiasi. Užsimiršti padeda įvairūs pomėgiai.
Nuo vaikystės buvau aktyvi, norėjau viską išbandyti, lankiau turbūt visus įmanomus būrelius: futbolas, dziudo, karatė, fechtavimas... Tik krepšinio nelankiau (juokiasi).
Kai atsirado dvi dukros, tuomet reikėjo rūpintis jų užimtumu, vežioti į užklasines veiklas. Dukros užaugo, tad atsirado daugiau laiko.
Jau 6 metus pas Eglę Straleckaitę lankau solo latino šokių užsiėmimus. Šitą pomėgį turėjau dar mokykloje.
Didžiausias adrenalinas buvo, kai nuvažiavome į Palangoje kasmet vykstančią šventę ir ten sužinojome, kad rytoj dalyvausime konkurse. Be išankstinio nusiteikimo šokti prieš 8 ekspertų komisiją – didžiulis iššūkis.
– Girdėjau, mėgstate ir ekstremalius potyrius. Kokias pramogas esate išbandžiusi?
– Šuolis su parašiutu buvo 50-ojo gimtadienio dovana. Draugai žino mano entuziazmą ir suprato, kad tokio šanso neatsisakysiu.
Šokau kartu instruktoriumi, kuris siūlė pavaldyti parašiutą, bet atsisakiau. Dabar noriu dar vieno šuolio su instruktoriumi, o trečią kartą galėčiau ir viena.
Dukros padovanojo šuolį su guma nuo aukščiausio pėsčiųjų tilto Lietuvoje. Mano klausimas buvo tik vienas: „Ar ne virš asfalto?“ Kai šuolis virš vandens, bent kitiems nebus taip baisu. Vandens srovė mane nuneš (juokiasi).
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
