Ne kiekvieno mediko svajonė onkologinių pacientų gydymas intensyvios terapijos skyriuje, kur darbas intensyvus, psichologiškai sunkus, kur neretai tenka susidurti su mirtimi.
G.Volkovienė niekada nesigailėjo pasirinkusi tokią specializaciją. Priešingai, ji tokio darbo troško dar būdama medicinos studentė.
NVI Gerda pradėjo dirbti dar būdama rezidente. Šiuo metu, kaip licencijuota gydytoja, čia dirba daugiau kaip penkerius metus: „Ši vieta tarsi namai, čia augu kaip specialistė, puikiai sutariu su kolegomis“.
Gydytojos kasdienybė dvejopa. Viena darbo dalis prabėga operacinėje, kur pacientams prieš operaciją tenka taikyti nejautrą visos operacijos metu. Anesteziologės G.Volkovienės darbo specifika priklauso nuo operacijų trukmės. Tą popietę, kai kalbėjomės, pacientams buvo atliktos aštuonios nedidelės operacijos. Bet kartais sudėtinga, daug valandų trunkanti operacija per dieną gali būti tik viena.
Darbo pabaigoje, kai jau būna atliktos planinės operacijos, G.Volkovienė susitinka su pacientais, kuriems kitą dieną bus taikoma nejautra, pasidomi kokius vaistus jie geria, kokia jų savijauta, atsako į jiems aktualius klausimus, pasikalba apie pačią narkozę, jos metodus, operaciją, stengiasi juos nuraminti.
Kai reanimatologė Gerda dirba reanimacijos skyriuje, ten maksimaliai gali būti dvylika sunkių onkologinėmis ligomis sergančių pacientų – pooperacinių ligonių, kurie yra stebimi kelias pirmas paras, taip pat yra komplikuotų situacijų, kai onkologinė liga stipriai išplitusi arba bendra paciento būklė dar labiau pablogėja dėl prasidėjusios infekcijos ar sepsio.
Su pastaraisiais pacientais sunkiausia dirbti, nes jie turi nemažai sveikatos problemų, jų būklė būna sunki, tenka įdėti daug darbo. O kartais niekuo padėti negali ir pagydyti paciento tiesiog neįmanoma, tada tenka susidurti su paciento mirtimi. Tai, pasak G.Volkovienės, pati nemaloniausia darbo dalis. Intensyvios terapijos skyriuje Gerdos darbas būna dieninis, tačiau per mėnesį tenka keli budėjimai paromis.
Jauna, perspektyvi gydytoja savo iniciatyvomis žavi daugelį kolegų.
„Kai prasidėjo masinis medikų sujudimas dėl geresnių atlyginimų, darbo sąlygų, inicijavau, kad Nacionaliniame vėžio institute būtų įsteigta darbuotojų profesinė sąjunga. Subūriau kolegas, bendraminčius – daugelis labai noriai įsiliejo. Profesinės sąjungos, įkurtos prieš ketverius metus, tikslas kovoti už onkologijos srityje dirbančių visų medicinos darbuotojų teises. Pirmus metus aš vadovavau profsąjungai, po to vadovai keitėsi“, – kalbėjo gydytoja anesteziologė-reanimatologė.
– Kodėl pasirinkote studijuoti mediciną? Ir kodėl ryžotės imtis ganėtinai sudėtingos specializacijos?, paklausiau G.Volkovienės.
– Nemažai įtakos turėjo jaunatviškas maksimalizmas, noras padėti, išgelbėti, kažką reikšmingo kasdien nuveikti. Be to, mokykloje gerai sekėsi, visada būdavau tarp pirmūnų, labiau mėgau gamtos, tiksliuosius mokslus. Dėl to ir nutariau siekti medicininės krypties mokslų, tarp svarstymų buvo medicina, biochemija, molekulinė biologija, odontologija. Nebuvo lengva apsispręsti, bet nusvėrė medicina. Įstojau, studijos patiko, nors nebuvo lengvos.
Iš pradžių nežinojau kurioje srityje norėčiau dirbti, bet palaipsniui pažindinausi su įvairiomis specializacijomis. Studijuojant buvo galima rinktis mokslinius būrelius, kuriuose atitinkamą sritį galėjai giliau patyrinėti. Lankiau angiochirurgijos, neurochirurgijos, nefrologijos, anesteziologijos-reanimatologijos būrelius. Pastarasis būrelis labiausiai patiko. Susipažinau su gydytoju anesteziologu-reanimatologu doc. Audriumi Andrijausku, prof. Sauliumi Vosyliumi, jie mane įtraukė į mokslinius darbus. Tad daugiau nesvarsčiau ką rinktis.
– Na, sakykime specialybė patiko, bet kai susidūrėte su realybe onkologiniame intensyvios terapijos skyriuje, gal kurį laiką buvo nedrąsu, baugu?
– Rezidentūroje turi patikimą užnugarį – dirbi kartu su tau paskirtu gydytoju. Pradėjus dirbti savarankiškai, įtampa šiek tiek padidėja, nes patirties dar nesi sukaupęs. Bet privalai perlipti per savo baimes, susikaupti, tinkamiausiai panaudoti žinių bagažą.
– Ar sunkiai susitaikote su paciento mirtimi?
– Onkologiniame intensyvios terapijos skyriuje matai, kaip kai kuriuos pacientus liga pasiglemžia iš lėto. Būna, kad žmogus prašo gerti, o tu žinai, kad negalima, planuoji kažkokią procedūrą, bet jis iki jos neišgyvena ir miršta. Tada apima širdagraužis, kodėl nepadaviau jam paskutinio gurkšnio vandens, neišpildžiau paskutinio noro.
Mes, reanimatologai į mirtį žvelgiame per darbinę prizmę. Yra liga, tam tikra situacija, tu stebi parametrus, žinai tikimybes, išjungi emocijas, darai viską, kas nuo tavęs priklauso. Padarius viską kas įmanoma, galima ramiau susitaikyti ir susigyventi su žmogaus netektimi.
– Ar pacientai bando su jumis pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais, išgyvenimais? Be to, kaip žiūrėti į paciento vilties kupinas akis, žinant, kad perspektyvos yra niūrios?
– Pacientai, kurie ruošiami operacijai, jau galbūt ir žino onkologinės ligos diagnozę, tačiau iki tol rimto gydymo kaip ir nėra patyrę, tad tikrai labai pergyvena.
Stengiamės juos nuraminti, paguosti. Jiems kyla daug visokių klausimų. Vieni reaguoja emocingiau, kiti – ramiau. Iš tikrųjų dabar onkologinės ligos nėra toks nuosprendis, koks buvo prieš dešimt, dvidešimt metų. Gydymas yra labai pažengęs ir išgyvenamumas pailgėjęs. Net ir esant ketvirtos stadijos vėžiui, žmogus dar ne vienerius metus gali gyventi, jeigu gydosi. Bet aišku yra ligų, kurios greitai progresuoja arba niekuo nebegalima padėti, kai liga nustatoma labai vėlai. Ypač skaudu, kai gęsta jaunas žmogus. Tokiais atvejais pacientą gali tik paguosti, nuskausminti.
Jeigu pacientas patiria didelį stresą, depresuoja, mes visada galime į pagalbą pasitelkti psichologus, psichiatrus.
– Kokį bent minimalų komfortą turi pacientas, kad praskaidrėtų jo gydymosi kasdienybė?
– Įprastuose skyriuose pacientai gali naudotis ir kompiuteriais, ir telefonais. Pas mus reanimacijoje yra šiek tiek griežčiau dėl infekcijos pavojų, kitų pacientų gerovės. Tad nėra nei televizorių, nei muzikos, bet jei pacientas yra pilnai sąmoningas, gali spręsti kryžiažodžius, skaityti knygas, juos aplanko artimieji. Kiek leidžia taisyklės, sąlygos stengiamės, kad pacientas emociškai jaustųsi kuo geriau.
Vienam pacientui, kuriam gulint reanimacijoje suėjo 85 metai, giminaičiai į palatą atnešė balionų puokštę ir kelias minutes palaikė, kad jubiliatas galėtų jais pasidžiaugti.
– Ar pasitaiko, kad užsimezga artimesnis paciento ir gydytojo ryšys?
– Labiausiai prisiriši prie tų pacientų, kurie ilgai guli reanimacijos skyriuje. Net kai žmogus išsirašo iš tavo skyriaus ir tęsia gydymą ligoninėje, domiesi kaip jam toliau sekasi. Kartais ir tyrimus peržiūri, stebi ar jam pagerėjo, ar ne pablogėjo, gal jau ruošiamas išrašyti namo.
Vienas pacientas ilgai pas mus gydėsi, kurį laiką buvo nesąmoningas, kvėpavo su aparato pagalba. Aš jį gydžiau ne viena, bet tą dieną, kai atgavo sąmoningumą, aš jam ištraukiau kvėpavimo vamzdelį. Jis mane įsidėmėjo. Kai iš reanimacijos buvo perkeltas į paprastą skyrių, jis nupirko gėlyčių ir porą kartų po pietų buvo atėjęs pas mus, norėdamas susitikti ir padėkoti.
Bet tuo metu mano dieninis darbas jau būdavo pasibaigęs ir jis manęs nerasdavo. Tada kolegos man patarė aplankyti tą pacientą, kad jis nevargtų vis tas gėles nešiodamas. Nuėjau jo aplankyti, padavė jis man gėlytes, jau kiek apvytusias, bet vis tiek buvo labai malonu, kad jis apie mane galvojo, stengėsi. Džiaugiuosi, kad iš tos sunkios būklės jis išsivadavo ir vėliau buvo išrašytas iš ligoninės.
– Kokias dar prisimenate sėkmės istorijas?
– Ne taip seniai turėjome labai sudėtingą operaciją ekstra tvarka. Pacientas buvo labai sunkios būklės, vos iki operacinės nuvežėme, atrodė, kad yra arti mirties, operacijos pradžia buvo labai sunki, žmogus labai nukraujavo, visą naktį operavome. Bet po visko tas pacientas ir iš reanimacijos buvo išrašytas, vėliau – ir iš ligoninės. Jam taip pagerėjo, kad net į darbą grįžo. Jis kartais apsilanko pas tą naktį budėjusį ir jį į operavusį chirurgą. Neretai su kolegomis vis prisimename tą vyrą.
– Kokie keisčiausi pacientų norai, pageidavimai?
– Būna, kartais pacientai užsimano kažkokio specifinio gėrimo, vaisių, saldumynų. Kartais leidžiame, kad artimieji pacientui atneštų šiek tiek vaisių ar ledų paragauti, manydami, kad gal pacientui kažkoks gabalėlis skanėsto pakels ūpą, padės sveikti. O gal tai tiesiog bus paskutinis išpildytas žmogaus noras.
– Vieni pacientai į savo ligą žiūri pozityviau, tiki gydymu, kiti negatyviau, bet neretai artimiesiems susitaikyti su sergančiojo diagnoze būna didelis sukrėtimas. Iš artimųjų tikimasi palaikymo, pagalbos bei rūpesčio. Vis tik kartais norėdami padėti, artimieji tik dar labiau apsunkina sergančio žmogaus psichologinę būklę.
– Kai kurie pacientai nujaučia, kad kažkas negerai, kad tai gali būti onkologinė liga. Ir išgirdę diagnozę bei suvokę realybę, turi daugiau laiko su tuo susitaikyti. Artimiesiems žinia neretai būna kaip žaibas iš giedro dangaus, stebėdami situaciją iš šalies, jie negali įlįsti po sergančio žmogaus oda, jie mato tik emocijas, gydymo kelią, nežinomybė juos slegia, verčia nerimauti.
Tad kartais pacientas, iškentęs gydymą, komplikacijas, net atrodo stipresnis už savo artimuosius.
Manau, kad artimieji turėtų išlikti adekvatūs, suprasti, kad jų demonstruojamos emocijos persiduoda ir sergančiajam. Prieš įeinant į ligoninę, reikėtų nusiraminti. Jie artimam žmogui bus rodomas išgąstis, skambės negatyvios kalbos – jam tas nepadės. Reikėtų vengti ašarų, dejavimo. Suprantama, kad yra sunku, tačiau žmogui, kuris serga – tą akimirką sunkiausia.
Būna, kad atėję ligonio aplankyti artimieji tiesiog sustingsta. Jie nieko nedaro, nieko nesako, jų akyse galima matyti baimę ir išgąstį. Viskas suprantama, tačiau reikėtų pasistengti įveikti baimės barjerą, pasitarti su gydytojais, slaugytojomis bei visiems rasti būdų, kaip tam žmogui padėti.
Jei pacientas yra sąmoningas, reikėtų su juo ramiai pasikalbėti. Padeda motyvavimas, pozityvus kalbėjimas. Vis dėl to pasitaiko tokių situacijų, kuomet po artimųjų apsilankymo, pacientas pasijunta blogiau, jo emocinė būsena pablogėja. Jei pacientas nuolat matys, kaip jo artimiesiems sunku dėl jo ligos, galimas dalykas, kad jis pradės jaustis kaltu dėl šios situacijos.
Kai pacientas guli paprastoje palatoje, jį galima nudžiuginti atnešant įrašytos mėgstamos muzikos, filmų. Žinoma, reanimacijoje kiek kitokia tvarka, čia gydomi sunkesni pacientai. Bet ir čia galima rasti būdų kaip artimiesiems nudžiuginti sergantį žmogų. Kojų masažas, glostymas, net elementarus laikymas už rankos – būdai, kuriais galima padėti.
– Ar pasitaiko pacientų, kurie nenori, kad juos kas nors lankytų?
– Pasitaiko. Kai kurie nenori, kad juos matytų sunkioje būklėje, kiti konfliktuoja su artimaisiais. Mes turime dirbti savotiškais sekliais, nes, ypač jei paciento būklė sunki, turime peržiūrėti ir įvertinti jo pasirašytą tam tikrą sutikimo formą kam teikti informaciją. Aišku, kai pacientas nesąmoningas, mes įleidžiame visus jo artimuosius, bet būdamas sąmoningas gali mums išsakyti savo norus. Pavyzdžiui, gal jis nenori, kad jo senyva mama žinotų apie ligą ir jaudintųsi. Paciento pasirinkimą stengiamės kiek įmanoma palaikyti.
– Ar būna, kad pacientai neturi artimųjų, arba jų santykiai pašliję, todėl niekas jų nelanko?
– Visko būna. Bet mes padedame visiems vienodai. Ir mūsų slaugytojos intensyvioje terapijoje artimai su pacientais bendrauja, nes joms būna paskirti prižiūrėti keli pacientai, ne taip kaip įprastame skyriuje. Sąmoningi pacientai turi su kuo pasikalbėti. Personalas būna visą parą ir to individualaus dėmesio, tikrai, galima gauti.
– O kaip su medikų pervargimu, gal net perdegimu dėl darbo krūvio, streso? O gal jie atidžiai seka savo organizmo fizinę ir psichinę sveikatą?
– Sunkus klausimas. Bent jau mano aplinkoje visi medikai linkę dirbti, persidirbti, nelaibai skaičiuoja darbo valandų. Nebent stabteli, kai stipriai pervargsta. Bet daugelis neseka savo savijautos, darbui atiduoda nemažai savęs. Kartais draugai klausia kada baigiasi mano darbo diena, sakau, kad dažnai apie tai net nesusimąstau, juk nepaliksi paciento ant operacinio stalo ir neišeisi namo. Žinoma, reanimacijoje, kai yra pamaininis darbas, viskas vyksta tiksliau, ateina pamaina ir tu išeini, o operacinėje ne visada yra kas tave pakeistų.
Privalai baigti savo operaciją. Gal kitą dieną bus sudarytos sąlygos, leidžiančios anksčiau išeiti, bet kartais turi savo planus nukelti, atšaukti susitikimą su draugais ar jį pavėlinti. Bet stengiuosi pailsėti, daug sportuoju, žaidžiu tenisą, einu į sporto klubą.
– Tenisą žaidžiate kartu su vyru Vitalijumi (35 m.). Gal sporto aikštelėje ir susipažinote?
– Tenisą žaidžiu maždaug penkerius metus. Taip, tiesa, kad treniruotėje susipažinau su savo būsimu vyru. Vyko grupinės treniruotės, jų metu pradėjome artimiau bendrauti ir galiausiai nutarėme kurti bendrą ateitį. Su Vitalijumi žaidžiame ir kartu – dvejetų bei vienetų turnyruose. Taip pat žaidžiu ir su kitais teniso aistruoliais.
Tenisas padeda atsipalaiduoti, be to, žaidžiant reikalinga stipri koncentracija, turi galvoti tik apie žaidimą. O tai padeda atsitraukti nuo pašalinių minčių.
Kai susitinki mačui, žaidi pusantros valandos, kartais ir ilgiau. Automatiškai pamiršti darbo problemas. Kai vyksta varžybos, jaučiu, kad širdis plaka stipriau, užlieja adrenalino pliūpsnis, norisi laimėti. Kartais bandaus save raminti, galvodama, kad darbe vysta itin daug sudėtingų situacijų. Veju jaudulį, sakydama sau, kad jei sugebu suvaldyti sudėtingą darbinę situaciją, tai neturėčiau panikuoti ir per žaidimą.
Varžybose dalyvauju dažnai. Kartasi rezultatai itin džiugina. 2022 metasi pavasarį Moterų 3 divizione dvejetų varžybose laimėjau pirmą vietą, 2022 vasarą Moterų 3 divizione vienetų varžybose iškovojau antrą vietą. Su vyru savo lygyje laimėjome Valentino dienos turnyrą, Topspin atidarymo tęstinį turnyrą.
– Ar vyras nesako, kad jūsų, dėl intensyvaus darbo krūvio, trūksta namuose, gal kartais sunku suplanuoti bendrą laisvalaikį, o gal jis yra apsipratęs su jūsų darbo grafiku?
– Jis supranta mano darbo specifiką, nors pats dirba statybų srityje. Jis geranoriškas – jei kartais dvejoju eiti į renginį, susitikti su draugais ar užsirašyti į dar vieną teniso turnyrą, tai jis visada mane skatina dalyvauti. Mes vienas kitą motyvuojame išbandyti kažką naujo.
– O kaip vyksta bendravimas, kai grįžtate namo pavargusi po paros budėjimo?
– Po budėjimo jis žino, kad nereikia manęs per daug kalbinti, nes tuo metu būnu dirglesnė, nekalbesnė, juokeliai ne tokie juokingi. Bet išsimiegu, pailsiu ir viskas grįžta į savo vietas. Dar pasportuoju, nueinu į masažą, o jeigu prasta nuotaika gelbėja ir šokoladukas.
– Gal vyras kaip nors jus palepina, kai grįžtate po sunkios darbo dienos?
– Nors Vitalijui į darbą reikia eiti vėliau, bet jis kiekvieną rytą keliasi šiek tiek anksčiau už mane, išverda kavos, paruošia pusryčius ir aš galiu penkias minutes pasnausti ilgiau. Darbas prasideda 7 valandą valandą ryto, tad keltis tenka be dvidešimt šeštą. O šiaip vyras man visą laiką padeda buityje, tvarkomės kartu, jei po darbo nueinu į sporto klubą, tai grįžusi randu jo paruoštą vakarienę.
– Vadinasi jūsų gyvenime užtenka vietos ir romantikai, ir netikėtiems iššūkiams. Ar tiesa, kad jūs su savo Vitalijumi 2018 metų pradžioje slapta susituokėte Vietname?
– Oficialiai susituokėme Lietuvoje jau po kelionės į Vietnamą. Į svečią šalį išsiruošėme su kuprinėmis, Vietname turėjome keliauti tris savaites, aš buvau pasiėmusi vestuvinę suknelę, labai norėjome pasidaryti ceremoniją tik dviese, tačiau nežinojome ar ją pavyks susiorganizuoti, nes buvo sunkoka komunikuoti su vietiniais.
Pirmiausia nuvykome į Fukuoko salą, garsėjančią nuostabiais paplūdimiais, kuri yra Vietnamo pietuose. Ten ir įvyko ceremonija. Ji įvyko paplūdimyje, su gėlėmis ir puošniais drabužiais. Apsikeitėme priesaika, žiedais. Tai buvo nuostabi ceremonija, nors nebuvo oficialiai įforminta. Norėjome dviese turėti tokį širdžiai mielą prisiminimą.
Grįžę susituokėme oficialiai, dalyvaujant artimiesiems. Nedidelės šventės metu rodėme nuotraukas iš kelionės, pasakojome įspūdžius.
Artimieji žinojo apie mūsų planuojamą avantiūrą, tačiau kolegoms tai buvo staigmena. Kai socialiniuose tinkluose pamatė mudviejų šventinę nuotrauką, darytą Vietname, vis buvo nustebę. Bet ir mes patys iki paskutinės akimirkos nežinojome ar mums pavyks kažką gražaus suorganizuoti, tai kažkaip laibai ir nesiviešinome. Kai grįžau į darbą po ilgų atostogų, kolegos mane pasveikino.
Aš esu atvira, gana artimai bendrauju su savo kolegomis, visus labai myliu, tai natūralu, kad visiems buvo nemenkas nustebimas, kad nežinojo apie planuojamą santuoką.
– Nežiūrint sunkaus darbo, jūsų pozityvumas neblėsta.
– Na, gal bėgant laikui empatijos gali ir sumažėti ar nuovargis koją pakiš, bet kol kas viskas gerai. Man nesunku praeinant pro šalį paglostyti paciento skuostą, petį, nusišypsoti, pasakyti padrąsinantį žodį. Prieš kelias dienas buvo linksma situacija. Pacientė prabudo po narkozės ir aš jos paklausiu ar gražius sapnus sapnavo? Ji rusiškai man sako: „Iš kur žinote, kad aš gražius sapnus sapnavau?“ Pasakiau, kad jai užsakėme pačius gražiausius. Jai tai pakėlė nuotaiką.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
