Naujienų portalas lrytas.lt tęsia pažintį su projekto „Ačiū medikams“ laureatais, kuriems skirtos padėkos sulaukė daugiausia skaitytojų palaikymo.
Nuoširdžiai savo darbą atliekantiems medikams, dažnai neskaičiuojantiems darbo valandų, patiriamą fizinį ar psichologinį nuovargį visada atperka pagerėjusi pacientų sveikata, jų šypsenos ir padėka. Žinoma, ne visada medikai pajėgūs išgelbėti gyvybę, tačiau daugelis visada bus tie, kurie ranką prie širdies pridėję galės pasakyti – aš padariau viską ką galėjau.
„Aš nepasirinkau savo profesijos. Ji pasirinko mane, paniro visa esybe iki kaulų čiulpų ir tai buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Slauga – tarsi manija, įkaitinanti kraują, neišgydoma liga. Jei taip nebūtų, nebūtų ir mūsų – slaugytojų“, – nuoširdžiai apie savo profesiją kalbėjo Vytautė.
Komunikabili, linksma, energinga vyriausioji slaugytoja V.Geležėlytė yra vertinama savo kolektyve ir puikiai sutaria su savo pacientais, iš kurių daugelis sunkūs ligoniai.
Ketverius metus ji slaugo žmones namuose, yra viešosios įstaigos „Ori senatvė“ darbuotoja: „Šeimos gydytojai žmonėms, kuriems priklauso ambulatorinė paliatyvi slauga, tai yra kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, paliatyviems pacientams bei kitiems neįgaliems, vyresnio amžiaus pacientams, negalintiems savarankiškai atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą paslaugoms gauti, parenka pagalbos paslaugų teikimo formą. Ir tada mes su gydytojo nurodymais važiuojame pas žmones į namus, kur jiem suteikiame reikalingą pagalbą. Pacientai būna įvairaus amžiaus – nuo vaikų iki senyvų žmonių“.
Vytautė ir jos kolegės atlieka tas pačias paslaugas, kaip ir slaugytojos poliklinikoje, ligoninėje – stato lašines, ima kraują tyrimams, perrišinėja žaizdas, užsiima pragulų priežiūra, įrašo kardiogramą, traukia siūlius.
Darbas yra komandinis. Vieną brigadą sudaro: slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas. Kartais prisijungia ir gydytojas.
– Koks yra jūsų darbo krūvis?
– Tikrai, nemažas. Žmonių, kuriems reikia medicininių paslaugų namuose, daugėja. Apsilankymų gausa priklauso nuo dienos. Jeigu tą dieną paskirta daug lašinių infuzijų, tuomet aplankome šešis ar septynis pacientus. Bet standartiškai aptarnaujame devynis dešimt pacientų per dieną.
– Kiek laiko skiriate vienam pacientui?
– Viskas priklauso nuo procedūros, pavyzdžiui, kai kurie, ypač vyresnio amžiaus žmonės labiausiai laukia, kad tu su jais pabūtum, pabendrautum, praskaidrintum rutiną, pamatuotum spaudimą, pulsą, deguonies prisisotinimą. Pas tokius, kuriems nereikia rimtesnių paslaugų, užtrunkame iki pusvalandžio. Jei statome lašines, perrišinėjame žaizdas, tuomet apsilankymas gali užtrukti apie valandą, kartais iki pusantros valandos.
– Užsiminėte, kad vyresnio amžiaus žmogui nuoširdžiai pabendrauti su mediku neretai yra gal net svarbiau, negu gauti medicinines paslaugas. Kokiomis temomis dažniausiai pacientai yra linkę bendrauti?
– Jei pacientai adekvatūs, jie noriai pasakoja savo šeimos istorijas, rodo nuotraukų albumus.
Sužinome kokiai bajorų giminei priklauso, kiek turi vaikų, anūkų. Būna, kad nenori tavęs paleisti. Bet paaiškini, kad atvažiuosi kitą kartą ir toliau pratęsi pokalbį. Neretai pacientai mums pasiūlo arbatos, sausainių. Kartais su mumis dirba ir gydytojai. Atvykę randame stalą nukrautą, šakočių pridėta. Vaikams būna pasakyta, kad atvežtų skanėstų, nes atvažiuos daktarytė. Aišku, viso to mums nereikia, bet žmonės taip elgiasi iš geros širdies.
Šitame darbe supratau ką studijuodama girdėjau dėstytojus kalbant tik teoriškai.
Taip, čia yra taikomos medicininės procedūros, bet žodis „slauga“ talpina kur kas daugiau – kalbu apie psichikos sveikatą, slaugytojo ir paciento santykį, bendravimą.
– Koks buvo jūsų kelias į mediciną?
– Niekada nesvarsčiau ir nesvajojau nei apie gydytojos, nei apie slaugytojos kelią. Turėjau būti arba krepšininkė, arba istorikė. Esu kilusi iš Pakruojo rajono. Nuo vaikystės iki ankstyvos jaunystės Pakruojo sporto centre žaidžiau krepšinį ir su juo siejau savo ateitį. Paskui patyriau traumą ir su profesionaliu sportu teko atsisveikinti. Krepšinį pasilikau kaip pomėgį, manydama, kad man būtų įdomu studijuoti istoriją.
Bet pildant stojamųjų dokumentus, akis užkliuvo už slaugytojos specialybės. Susidomėjau ir įstojau į slaugą pirmu numeriu. Šiaip niekas iš artimųjų, giminių nėra susiję su medicina. O ir aš pati niekada garsiai apie norą būti medike nekalbėjau. Todėl ir mano bendraklasiams, ir tėvams buvo netikėtas toks mano pasirinkimas. Visiems reikėjo laiko priprasti, kad aš sąmoningai pasirinkau šią specialybę, kad moku įdurti adatą, perrišinėti žaizdas. Na bet kartais gyvenime įvyksta labai gerų dalykų.
Studijavau kolegijoje Klaipėdoje. Niekada nenorėjau vykti į sostinę. Gal kad Vilnius kaimo vaikui atrodė per daug didelis.
Klaipėdoje ir likau. Po studijų 2014 metais iš karto gavau darbą. Juokauju, kad ilgą laiką net savo CV neturėjau. Mane vis kažkas rekomenduodavo ir po pokalbio iškart pasiūlydavo darbą.
Atsimenu po to, kai pirmą dieną ligoninėje atlikau praktiką, paskambinau mamai ir pasakiau: „Žinok, aš būsiu slaugytoja. Man čia viskas labai patinka: žmonės, procedūros“. Man užteko pirmos praktikos suprasti, kad esu savo rogėse. Tad dabar pokštaudama sakau, kad ne aš profesiją pasirinkau, o ji mane pasirinko.
Dar studijuodama pradėjau dirbti ligoninėje traumatologijos skyriuje, kaip slaugytojos padėjėja. Vėliau privačioje klinikoje išmokau dirbti su kardiologiniais ligoniais, mane ten priėmė be patirties, tai įstaigai esu labai dėkinga.
Bet laikui bėgant pajutau, kad man trūksta tikrojo slaugytojos darbo su visas iššūkiais, taip pat atgalinio ryšio – pacientai ateina, mes juos ištiriame ir viskas – nieko apie jų tolimesnį gyvenimą nežinome. Norėjosi nusistovėjusią monotoniją keisti. Taip pat troškau į darbą eiti kaip į šventę, o tada kartais taip nesijaučiau. „Orioje senatvėje“ atsivėrė visas mano potencialas.
– Gal galite prisiminti kokias nors juokingas, sudėtingas, liūdnas ar laimingai pasibaigusias istorijas?
– Iš tikrųjų šiame darbe yra nutikę daug visokių dalykų. Viena juokinga istorija nutiko tik pradėjus dirbti šiame darbe. Mane apmokanti slaugytoja, kurią turėjau pakeisti, įspėjo: „Nepamiršk atvykusi į paciento namus patikrinti kėdės, ant kurios tau pasiūlys atsisėsti“.
Nuvykau pas pirmą močiūtėlę, ji man sako: „Sėsk, vaikeli“. Klestelėjau ant kėdės ir jaučiu, kad šlapia. Na, bet jau nebesikelsi, nesimuistysi. Mes pakalbėjome, patikrinau visus rodiklius, atsisveikinau, grįžau į mašiną, ant sėdynės pasitiesiau palutę ir nuvažiavau namo persirengti. Toji močiutė turi šlapimo nelaikymo problemą ir pati kartais nejaučia kada sauskelnės šlapesnės. O aš tada pagalvojau, kad juk man sakė nesėsti ant kėdės neapsižiūrėjus. Nuo to karto šitą pamoką išmokau.
Pirmą kartą akis mirusiam žmogui užmerkti akis teko dirbant ligoninėje traumatologiniame skyriuje.
Kitą kartą jau šiame darbe paskambino socialinė darbuotojo padėjėja ir pasakė, kad garbaus amžiaus senutei (ji turėjo daug žaizdų, aš pas ją kas antrą dieną vaikščiojau) labai blogai. Atvažiavau, iškvietėme greitąją. Jie paliko morfino, kad suleisčiau, jei ims labai skaudėti. Viena močiutės dukra dirbo kitame miete, išgirdusi blogą žinią ji skubėjo grįžti, bet nespėjo.
Mirtis yra skausminga patirtis, tačiau mūsų pacientų amžius dažniausiai yra labai garbingas, tad su tokia baigtimi neišvengiamai reikia susitaikyti.
Turime nuostabią administratorę. Kai artimieji paskambina pranešti, kad mirė mūsų slaugomas pacientas, ji tuoj pat už mirusįjį uždega žvakelę. Visos paliūdime. Suprantama, kad prisiriši prie slaugomų žmonių. Mūsų darbovietė labai rūpinasi darbuotojų psichine savijauta, rengia kursus. Psichologė mums vedė kursus apie netektį, kaip reikia ją priimti, susitaikyti, kaip paleisti mirusį žmogų. Taip pat mes kolektyve tarpusavyje pasipasakojame – kartu paverkiame, kartu pasidžiaugiame. Bendrystės jausmas labai padeda.
Kartais pasitaiko psichologiškai sunkesni pacientai ar jų artimieji, bet tokie atvejai pavieniai. Kai išgirstu, kad mano kolegės linksniuoja vis tą patį vardą ir pavardę, darome rotacijas.
Jos labai pasiteisina, kitaip tariant tas jautrus taškelis, kuris dirgina ar sukelia neigiamas emocijas, kaip ir dingsta. Ir kai kuriems pacientams rotacija į naudą, nes susipažįsta su nauju darbuotoju.
Jei kolegės labai pervargsta, gali pasiprašyti atostogų dienos. Turime nuostabią direktorę, kuri nė karto nėra tam prieštaravusi. Žmogus pailsi ir kimba į darbus su naujomis jėgomis. Įprastai atostogaujame du kartus per metus po dvi savaites.
– Ar pasitaiko užsispyrusių, kaprizingų pacientų, kurie atsisako gerti paskirtus vaistus, nenori kitų procedūrų?
– Visko būna, bet su visais galima susitarti. Tam reikia daug kantrybės, artimieji jos ne visada turi, bet pakalbi su pacientu argumentuotai, paaiškini kodėl to reikia. Daug kas nenori gerti šlapimą varančių vaistų, esą po to jiems tenka būti vos ne prirakintiems prie tualeto. Bet paaiškini kam tie vaistai reikalingi ir pasvarstęs pacientas vėliau sako: „Gal, sesute, jūs ir teisingai sakėte“.
– Tikriausiai, tenka paslaugas teikti ir žmonėms su demencija, sergantiems Alzheimerio liga. Ar tokie pacientai visada jus atpažįsta, nekyla kokių nors problemų?
– Kartais tampame kai kurių pacientų „dukromis“. Būna, šalia stovi tikroji dukra, pamato mane ir sako, kad štai atėjo mano dukra. Bet tai – ligos reiškiniai. Kartais pacientui, paskirta dešimt lašinių, eini diena iš dienos ir kaskart turi iš naujo prisistatyti, pasakyti kokią procedūrą atliksi.
– O koks kontaktas mezgasi su vaikais ar jaunais suaugusiais žmonėmis?
– Turime keletą vaikų, dažniausia jie yra neįgalūs nuo gimimo. Šiaip su vaikais daugiau praktikos turėjau ligoninėje. Šiame darbe esu gavusi užduotį paimti kraują vaikui namuose. Važiuodama galvojau kaip mus pavyks susitarti. Rokui tada buvo šešeri. Namuose mane pasitiko jo močiutė. Berniukui daviau apžiūrėti mėgintuvėlius, tada pasakiau, kad reikės paimti kraują. Visi mėgintuvėliai ėmė skraidyti ant žemės. Bet močiutė vaiką palaikė, kraują paėmiau, užklijavau pleistrą. Nuriedėjo berniukui ašarytė, bet išeinant jis vis tiek pasakė: „Ačiū“.
Yra ir jaunesnio amžiaus suaugusių. Kad ir tas pats keturiasdešimtmetis Aleksandras, kuris mane užregistravo dalyvauti šiame projekte, dėkodamas už darbą. Vyras yra patyręs stuburo traumą, visiškai paralyžiuotas. Kai pradėjau lankyti Aleksandrą, labai bijojau ką nors ne taip pasakyti , netyčia įskaudinti. Bet jis mane nuramino, tikindamas, kad jau praėjo visus etapus, kai pyko, neigė, išgyveno depresiją. Tad, sakė, dabar kalbėdamas apie savo situaciją jau gali ir pajuokauti.
Kartą paklausė ką veiksiu per Naujuosius metus. Sakau eisiu pasilinksminti su draugais ir jo paklausiau to paties. Aleksandras nesuglumo: „Na aš neužsiėmęs, planų neturiu“.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kaip atsipalaiduojate?
– Su gyvenimo draugu Aidu mėgstame sportuoti, keliauti. Dažniausiai keliaujame po Lietuvą. Atradau gerai atpalaiduojantį pomėgį – puzlių dėliojimą. Šaltais ir tamsiais vakarais su Aidu vis padėliojame. Netgi buvo užplūdusi puzlių manija – vis didesnių ir didesnių reikėjo. Patinka skaityti knygas, žiūrėti filmus.
– Kai susergate jūs ar Aidas, kokių imatės priemonių?
– Visiems sakau, kad esu tik pusė daktarytės. Gydytojas yra gydytojas. Aišku, jei apsinuodiji maistu, gali pakakti angliuko arba kokios nors tabletės nuo virškinimo.
Jeigu kas nors rimčiau, tai ne daktaratauju. Sausį vyras buvo peršalęs ir paprašė, kad kokią nors lašinę jam pastatyčiau. Pasakiau, kad nebus jokių interpretacijų ir liepiau važiuoti pas gydytoją. Ir tik tada, jei gydytojas rekomenduos pastatyti lašinę, tuomet galėsiu tai padaryti.
Prieš kokius kelerius metus mano namuose nebūtumėte radę nė vienos tabletės. Bet eina metai, įtaką daro suvokimas ir jau stovi šiokia tokia vaistinėlė.
Esu kraujo donorė, kraują jau daviau 22 kartus. Taip pat kartą per metus profilaktiškai pasitikrinu sveikatą.
– Gyvenate prie jūros ar dažnai ten apsilankote?
– Turiu šiokią tokią problemą. Mano gyvenimo draugas yra kariškis, Karinių jūsų pajėgų seržantas. Jūra jam kasdienybė. Kai pasiūlau kur nors nuvažiuoti ar pasivaikščioti, jis sako, kad bet kur, bet tik ne pie jūros.
Tačiau man patinka pasivaikščioti pajūriu. Vasarą su vyru einame į paplūdimį, mėgstame degintis.
Savaitgaliais dažnai važiuojame į kaimą, kur užsiimame ūkio darbais. Ir namuose balkone prisisodinu gėlių, prieskoninių augalų.
Žinoma, prireikė laiko, kol daugiau mažiau išmokau darbą palikti darbe, nes kartais būna tokių situacijų, kai atsiriboti nepavyksta. Tada Aidas mane išklauso, apkabina, nuramina.
Kai pradėjau dirbti, mes daug ko neturėjome, dabar situacija daug geresnė. Anksčiau, jei kai kurie senučiukai neturėdavo už ką nusipirkti tvarsliavos, nupirkdavau už savo pinigus. Dabar esame visiškai kitoje situacijoje, turime nuostabią direktorę, kuri įsiklausė į mūsų prašymus, pageidavimus. Dabar turime puikius darbinius krepšius su medicinine įranga ir medikamentais, chalatus, striukes, reikalingų priemonių.
Esame atidarę ir paramos sąskaitą, į kurią žmonės geranoriškai gali pervesti pinigėlius. Už juos perkame priemones tiems žmonėms, kurie negali jų įsigyti.
Tarkime, žmogus turi sunkiai gyjančią žaizdą. Aišku, natrio chloridu ją galima perplauti, tai geriau negu nieko, bet yra daug geresnių tirpalų, tik jie brangesni. Tuomet paimame iš paramos sąskaitos pinigų, buhalterė padaro užsakymą ir mes galime padėti žmogui, kad gijimo procesas vyktų greičiau.
– Ar niekada nebuvo kilęs noras emigruoti, kaip šiais laikais daro nemažai slaugytojų?
– Studijų metais porai svaičių pagal „Erasmus“ programą išvykau į Graikiją. Mano žiniomis ir gebėjimais buvo itin susižavėjusi dėstytoja iš Anglijos. Ji siūlė važiuoti į Angliją gyventi, mokytis koledže, buvo pžadėjusi man surasti darbą, suderinti grafikus.
Bet aš namų žmogus, patriotė. Jei vieniems savaitgalį smagu išeiti prasiblaškyti į barą ar klubą, tai aš laukiu kada parvažiuosiu pas tėvus, paravėsiu daržus, ramiai praleisiu laiką. Sesuo buvo išvykusi padirbėti į Daniją, tai kiekvieną dieną kartodavo kaip nori grįžti namo. Netgi, kai kelioms dienoms išvykstu atostogų į užsienį, artėjant kelionės pabaigai pradedu galvoti apie namus. Nusileidžiu ant savos žemės ir suprantu, kad čia ir žolė žalesnė, ir saulė gražesnė. Tad minčių emigruoti nebuvo, nors iš mano kurso išvyko didelis procentas.
