Statistiką pakreipiant kitaip – Lietuvoje kasdien vėžio diagnozę išgirsta maždaug 40 šeimų. Ar tai ne pakankamas įrodymas, kad šią temą perkėlus į politines programas (o vėliau ir į darbotvarkes), rinkėjų susidomėjimas garantuotas? Visgi, kol kas politikai nesiryžta vienytis ir tapti šios nepatogios temos politikos vėliavnešiais.
Paimkime kaip pavyzdį krūties vėžio situaciją – kaip įrodymą, kad šioje temoje sveikatos politika turi potencialo. Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 1600 krūties vėžio atvejų. Daugiau nei trečdaliui pacienčių diagnozuojamas jau išplitęs (metastazavęs) krūties vėžys, o jų 5 metų išgyvenamumas siekia tik 29 proc., kas yra vienas prasčiausių rezultatų Europoje.
Gydytojai liūdnai konstatuoja, kad Lietuva atsilieka nuo tarptautinių gydymo standartų maždaug 3 metais. Tai reiškia, kad pacientės, palyginti su kitomis Europos šalimis, iš esmės negauna egzistuojančio efektyviausio gydymo, o tai lemia didelį nepagydytų atvejų skaičių ir daugybę mirčių. Ši liga tampa svarbia tema, negalinti neraginti valdžią veikti.
Natūraliai kyla klausimas – jeigu Europos Sąjungoje siekiame vienodos gyvenimo kokybės, o sveikata – brangiausias turtas, – ar ne metas Lietuvai pasistengti savo pacientams įrodyti, kad mūsų šalyje vėžio gydymas yra efektyviausias?
Juolab, kad šiandien inovatyvūs, kad ir to paties metastazavusio krūties vėžio, gydymo vaistai yra kompensuojami daugelyje Europos šalių, įskaitant aukšta gyvenimo kokybe dar negalinčias pasigirti Bulgariją, Serbiją, Rumuniją, bet, deja, ne Lietuvą. Kol kas Lietuvoje viena iš mažiausių galimybių gauti inovatyvų gydymą. Vaistų prieinamumas vėluoja, todėl mirštamumas palyginti didelis.
Lietuvos sveikatos politikos atstovai turėtų rimtai įvertinti šią padėtį ir imtis veiksmų. Jų rezultatai turėtų būti vertinami ne tik kaip laimėjimas sveikatos sektoriuje, bet ir kaip daugialypė makroekonominė vertė: investavus į efektyviausią medikamentinį gydymą, pacientai gyvena ilgiau, sveikiau ir kokybiškiau, ekonomika sulaukia daugiau investicijų, kuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai ir kyla produktyvumas. Be to, sveikatos priežiūros sistema gali sumažinti kaštus kitoms išlaidoms, pvz., hospitalizacijai, o taip pat laimi ir visa visuomenė, nes sveikesni jos nariai gali būti produktyvesni mokesčių mokėtojai.
Suprantama, kad atsirinkti sveikatos politikos prioritetus sudėtinga, o ligų, su kuriomis vėluojame kovoti, yra nenutrūkstamas sąrašas. Politikai pridėtų, kad, be abejo, valstybės finansiniai ištekliai riboti. Tačiau dėl trūkstamo efektyvaus medikamentinio gydymo onkologinėms ligoms gydyti pasiteisinimų nebeturėtų būti. Taigi, pasikartosiu, efektyvesnis vėžio gydymas net galėtų būti ta tema, kurią rinkėjai sutiks plojimais – turbūt nėra rinkėjo, kuris nėra susidūręs su vėžiu susirgusiu artimuoju.
Pagal sveikatos apsaugos sektoriuje vienam žmogui skiriamas lėšas lenkiame Latviją, Estiją ir Lenkiją. Šių metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete – beveik 3,5 mlrd. Eur, o tai yra 13 proc. daugiau nei praėjusiais metais.
Atsakingų institucijų atstovai komentuoja, kad kitų metų biudžetas – puikiai subalansuotas ir augimas pasiektas visose eilutėse. Nors numatytos lėšos auga, visgi, kyla pagrįstų abejonių, ar toks didėjimas pagerins taip trūkstamo efektyviausio medikamentinio vėžio gydymo prieinamumą.
Ir taip yra dėl ydingo biudžeto planavimo – niekur nėra įsipareigojama bei net nenurodoma, kokią dalį lėšų planuojama skirti konkrečiai naujų vaistų įtraukimui į kompensavimo sistemą. Sveikatos politikos atstovai net neneigia, jog inovatyvių preparatų bus kompensuojama tiek, kiek liks lėšų. O kadangi net nėra numatyta, kiek jų reikia ir kiek planuojama skirti – akivaizdu, jog gyvybes gelbstinčios inovacijos nėra prioritetas. Ar tai reiškia, kad pagal inovatyvių vaistų prieinamumą ir toliau stabiliai laikysimės Europos sąrašo dugne?
Komentaro autorė yra advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ gyvybės mokslų ir sveikatos teisės partnerė Rūta Pumputienė.
