Iš Varėnos rajono kilusi medikė prisimena, kad kadaise svajojo tapti mokytoja, bet šiam troškimui išsipildyti sukliudė brangūs mokslai. Posūkis į medicinos lauką reiškė, kad reikės perlipti per savo baimę.
„Iš pradžių labai bijojau žaizdų, o jų mano darbe būna išties baisių. Bet dabar labai įdomu, nes išmanau, kurią žaizdą reikia atidalyti, kurią reikia valyti, o kurią – apipjaustyti, stentuoti, ar tik nuplauti ir dezinfekuoti“, – paaiškina jau 16 metų RVUL dirbanti medikė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui kviečiame parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Pasidalinkite savo darbo specifika – kaip atrodo įprasta diena darbe?
– Dirbu Kraujagyslių chirurgijos skyriuje, tik darbo dienomis nuo 7 iki 15 val. Jau nuo ryto atvyksta nauji planiniai pacientai, žinoma, būna ir ekstrinių. Reikia sutvarkyti ligos istorijas, suvesti duomenis į kompiuterinę sistemą.
Pusę aštuntos – vizitacija. Su gydytojais einame į palatas, aptariame kiekvieną ligonį: tyrimus, procedūras, žaizdas ir tolesnį gydymo planą. Tuomet vykdome gydytojų paskyrimus, dalijame vaistus, atliekame infuzijas. Taip ruošiame pacientus operacijoms ir procedūroms, pagal poreikį atliekame asmens higieną. Galop, reikia perrišti žaizdas. Po atliktų darbų būtina viską pažymėti kompiuterinėje sistemoje.
Dažnai būna nenumatytų darbų: vienam bloga, kitas vemia, trečiią reikia skubiai reanimuoti ar operuoti. Gyvenime niekada nebūna taip, kaip suplanuota.
– O kaip pacientai kreipiasi į Jus?
– Visaip būna. Ir slaugytoja, ir sesute, dažnas kreipiasi ir vardu. Girdžiu „pakvieskite Jūratę“ arba „kur Jūratė?“
– Gydytojams tradiciškai rodoma nemenka pagarba. Ar nepamiršta pacientai pasakyti gražų žodį slaugytojai?
– Dauguma pacientų tikrai įvertina mūsų triūsą, nes mes pamatome jų negalavimus, rūpinamės jų skausmais. Kiekvieną dieną esi pagrindinis asmuo, kuris prižiūri paciento sveikatą. Pacientai už tai būna dėkingi ir visada „ačiū“ pasako.
Įvertinimas prideda motyvacijos. Tada lengviau pasiekti kuo geresnių rezultatų paciento gijimo procese.
Būna labai smagu sutikti buvusį pacientą. Jis pasidomi, kaip tau sekasi, o tu ne visada jį atsimeni. Juk per mūsų rankas praeina tiek daug ligonių!
– Vien specialybinių žinių medikui neužtenka. Jūsų nuomone, ko dar reikia?
– Paprasto žmogiškumo. Visada turi paciento vietoje įsivaizduoti save. Mums medikams visa sistema aiški, o atvažiavę dažnai daug ko nesupranta. Jiems reikia dalykus paaiškinti paprasta žmonių kalba, medicinos terminai visiems tik galvą susuka.
Svarbu, kad pacientui būtų paaiškinta, nes kitaip jis liktų nežinomybėje. Ji kartais gąsdina labiau nei ligos. Vieną žmogų reikia padrąsinti, nuraminti o kitą išklausyti. Kiekvienas – skirtingas.
Nereta situacija: prieš procedūrą reikia ilgai nevalgyti. Kartais žmonės dėl to ir pyksta. Bet jei tinkamai pacientui paaiškini, kodėl to reikia, jis nurimsta.
– Daug Lietuvoje parengtų slaugytojų išvyksta svetur. Ar pati nesvarstėte ieškoti, kur žolė žalesnė auga?
– Ne, niekada tokia mintis nekilo. Turiu šeimą, su vyru auginame du vaikus – norėčiau, kad visi liktume Lietuvoje. Be to, čia gyvena mano tėvai ir sava kalba širdžiai miela.
Taip, svetur galima uždirbti daugiau, bet jokie pinigai man to neatstos.
– Lietuvoje nuolat kalbama, kad slaugytojų trūkumas didėja. Tenka girdėti, kad dėl to auga esamų medikų krūvis. O kaip Jūsų darbe?
– Įprastai mes dirbame trise, turime 24 lovas, tad, jei visos vietos užpildytos, kiekvienai gaunasi po 8 pacientus. Bet kada suserga kolegė, ar ateina atostogų metas, liekame dviese. Tada būna sunkiau – tik spėk suktis.
Jaučiame, kad mūsų darbą įvertina ligoninės administracija. Turime socialinių garantijų: pietūs valgykloje – už simbolinę kainą, sveikatinimuisi gauname 2 papildomas apmokamas laisvas dienas per metus, gimtadienis – visada laisvadienis.
– Ar to užtenka, kad pavyktų išvengti „perdegimo“?
– Jei užgriūna daug sunkių ligonių, tada niekur nesidėsi – pavargsti. Mūsų darbas yra dinamiškas. Gali skyrius būti pilnas, bet visi 24 pacientai lengvi, kurie patys vaikšto, nereikalauja tiek daug priežiūros. O gali būti tik 12, bet visi, kuriuos būtina akylai stebėti, nuolat fiksuoti gyvybinius rodiklius.
Manau, nėra vieno recepto nuo „perdegimo“. Svarbiausia, kad patiktų tavo veikla, tada ir sunkesnį etapą ištverti daug lengviau.
Be galo padeda ir tarpusavio supratimas tarp kolegių. Jei matome, kad kuriai nors susitvarkyti sunkiau, visada viena kitai ištiesiame ranką.
– Galbūt turite pasiūlymų, ko reikia, kad slaugytojo profesija įgytų daugiau prestižo?
– Žinoma, svarbu atlygis. Visi profesiją renkasi galvodami apie ateitį ir su noru gerai uždirbti. Antra, manau, reikia daugiau komunikacijos apie slaugytojo profesijos svarbą. Jauni žmonės, moksleiviai galėtų iš arti susipažinti su mūsų darbu.
Žmonės galvoja, kad slaugytojos tik dalina tabletes ir suleidžia vaistus. Netiesa, mūsų darbe taip pat gausu medicinos naujovių. Slaugytoja – svarbi jungtis medicinos personalo grandinėje. Su gydytoju tariamės, konsultuojamės dėl gydymo plano, o su slaugytojo padėjėja deriname paciento slaugos procesą. Sakyčiau, mums tenka pagrindinis vaidmuo.
– Gal per savo praktiką turėjote atvejį, kuris giliai įstrigo atmintyje? Būtų galima pasidalinti?
– Į širdį įkrenta laimingai pasibaigę atvejai, o blogus geriau pamiršti. Pamenu pacientą su užsikimšusiom kraujagyslėm kojoje, galūnės išgelbėti nebuvo įmanoma, teko amputuoti. Kraujotaka buvo prasta ir žaizda negijo, joje augo bakterijos, pacientas jautė stiprų skausmą, organizmas seko, prasidėjo intoksikacija.
Teko trumpinti koją per klubo sąnarį. Aukščiau pjauti jau nebegalima. Tačiau ir tuomet žaizda sunkiai gijo. Dėjome visas pastangas ir galiausiai žaizda buvo suvaldyta. Nemažas žaizdos plotas lėmė, kad reikėjo persodinti odą. Laimei, prigijo puikiai!
Pagaliau žaizda sugijo, pacientas sustiprėjo. Tam prireikė visos paletės antibiotikų. Pacientą buvo galima pavadinti mūsų ligoninės gyventoju, nes gydymas truko apie 4 mėnesius, kol išleidome jį į reabilitaciją.
Be vienos kojos, bet gyvą ir sveiką. Labai įdomu, kaip jam dabar sekasi.
– Ar pacientai išsipasakoja apie savo skaudulius?
– Mūsų skyriuje dažniau gydomi vyrai. Nesakyčiau, kad jie linkę išsikalbėti. Paaiškini, koks gydymas laukia paciento, jį padrąsini, kad tai – geriausia išeitis.
Jeigu reikia, ligoniui galime iškviesti psichologą, bet dauguma nerodo noro atsiverti.
