„Vilnius ir Kaunas turi labai daug jaunų specialistų, medicinos rezidentų. Ten pacientai nesusigaudo, kuris jau gydytojas, o kas dar mokosi, todėl kartais skeptiškiau žiūri į pačius jauniausius.
Jie prašo vyresnio kolegos konsultacijos, kuris turi mokslinį laipsnį. O Panevėžyje labai greitai pasijutau tikru gydytoju“, – sako pacientų liaupsių sulaukiantis RPL Oftalmologijos skyriaus vedėjas E.Žvykas.
Iš Panevėžio kilęs jaunas medikas pasakoja, kad sprendimas „grįžti prie šaknų“ brendo palengva. Studijų metais jis svarstė likti šalia savo Alma mater ir įsidarbinti Kauno klinikose, taip pat dairėsi į užsienį – tvarkė dokumentus gydytojo darbui Jungtinėje Karalystėje. Tačiau E.Žvyko karjera galop pakrypo į Aukštaitijos sostinę.
„Atlikau praktiką Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, pamačiau kokia čia medicinos kokybė. Galutiniam sprendimui įtakos turėjo ir rūpestis, kad šeima turėtų pačią geriausią aplinką.
Vaikų dar neturėjau, bet pamaniau, kad mažesnis miestas puikiai tiks būsimai šeimai. Šiandien jau be dvejonių galiu tą patvirtinti“, – džiaugiasi E.Žvykas.
Interviu gydytojas papasakojo, kokias akių traumas atneša šiltasis metų laikas, taip pat paaiškino, kas atperka medicinos studijoms atiduotus metus ir kodėl prieš operacijas negeria kavos.
– Kokių atsiliepimų buvote girdėjęs apie darbą RPL dar prieš grįždamas į Panevėžį gydytojo amplua?
– Vyresni kolegos pasakojo, kad čia medicinos paslaugos atitinka aukščiausią Lietuvos lygį. Jauniems medikams ligoninėje sudarytos puikios sąlygos įgyti daug medicininės praktikos, Panevėžį operatyviai pasiekia technologinės naujovės.
Panevėžyje vardą tarp pacientų susikuri gana greitai, jie ima kreiptis konkrečiai į tave, neprašo skyriaus vedėją pakviesti.
Pacientų pasitikėjimas – didžiulis akstinas ir atsakomybė toliau tobulėti, nesustoti mokytis po studijų.
– Dar studijų metais dalyvavote projekto „Misija-Sibiras“ ekspedicijoje. Kaip ši patirtis jus praturtino?
– Projektas davė labai daug. Ypač svarbi dalis buvo po ekspedicijos, kai važinėjome po visą Lietuvą, ne tik pasakojome, ką nuveikėme.
Susitikimuose su mokiniais ir studentais buvo perduota žinutė apie tremties žiaurumą. Galima sakyti, kad geriau pažinau savo gimtinę, pamačiau Lietuvos miestus, kuriuose iki tol nesilankiau.
Asmeninės naudos – pasitikėjimas savimi, bendravimo ir stovyklavimo įgūdžiai, oratorystės praktika. Kasdien kalbėjau apie sunkias tremtinių patirtis, jų užsispyrimą išlaikyti lietuvybę. Manau, tai prisidėjo, kad galop apsisprendžiau dirbti Lietuvoje.
– Kaip atrodo akių chirurgo darbo diena – viskas sustyguota iki smulkmenų ar kupina netikėtumų?
– Dienotvarkę visada dėliojame panašiai, bet kiekviena pamaina gaunasi vis kitokia. Žinoma, yra planinis darbas, pacientai, kurių operacijas galime planuoti valandų tikslumu.
Bet visada būna pacientų su traumomis, kuriems reikia skubios operacijos. Tokiu būdu darbe atsiranda nuolatinė įvairovė.
– Kokius akių sužalojimus būtų galima įtraukti į chrestomatinių pavyzdžių sąrašą?
– Dažniausiai smulkias traumas patiria ūkio darbuose itin patyrę asmenys, kurie numoja ranka į saugumą. Tie žmonės įprastai gal ir naudoja apsaugas, bet kada reikia skubiau atlikti smulkesnį darbą – perpjauti metalo gabalą ar malkas sukapoti – dažnai neužsideda apsaugos priemonių.
Pacientų gausa pasižymi šiltojo metų sezono pradžia, kai prasideda įvairūs ūkio darbai – žolės pjovimas, pasikrapštymai garaže. Pavasarį labai padaugėja smulkių traumų, atitinkamai išauga ir sunkesnių sužeidimų skaičius.
– O įsimintinų atvejų būta?
– Praktiką ligoninėje atlikusi studentė neseniai darė pranešimą konferencijoje apie moterį, kuri kreipėsi į mus pastebėjusi, kad po akies voku kažkas juda. Žmogui tokią padėtį labai sunku psichologiškai priimti.
Įtariau, kad akyje yra kirminas, reikėjo skubiai keliauti į operacinę, kol parazitas nenušliaužė į kitus organus, kur jį būtų sunkiau pasiekti.
Viskas pavyko operatyviai, gyvas kirminas buvo pašalintas iš pacientės organizmo. Procedūra skamba paprastai, bet iš kolegų esu girdėjęs, kad tinkamai nesureagavus kirminas gali dingti iš akies. Tada pacientui nejauku, įsijungia fantazija, kas blogiausio gali nutikti, nusiraminti nepadeda ir visažinis guglas.
– Kaip toks gyvis atsiranda lietuvio kūne?
– Tai yra šylančio klimato pasekmė. Šita problema anksčiau buvo būdinga Viduržemio jūros regionui, bet dabar atkeliavo į mūsų kraštus. Tą kirminą žmogui perduoti gali uodai.
Kirminas didelės žalos nepadaro, bet gali rimtai nugąsdinti. Kita problema, kad tas svetimkūnis organizme ne visada užfiksuojamas, ten jis gali ir numirti.
– Būna, kad atliekate akių operaciją ir žmogui susitvarko regėjimas. Kokios tada pacientų reakcijos?
– Mano pagrindinė specializacija – kataraktos operacijos. Ši liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, į gydytojus jie kreipiasi, kai akiniai jau nepadeda ir pacientas mato prastai arba visiškai nebemato.
Operacijos metu pakeičiame akies lęšiuką ir didžioji dalis pacientų praregi, būna žmonės sako, kad po operacijos mato geriau nei kada nors gyvenime.
Tai yra mikrochirurgija, dirbama akies viduje. Mažiausias netikslumas gali lemti klaidą, kurią gal ir atitaisysi, bet efektą pacientas vis tiek pastebės. Džiugu, kad mokomės ir komplikacijos – vis retesnės.
Bet sėkmės atvejai atneša didžiulį apdovanojimo jausmą. Ypač, kai ateina visiškai aklas pacientas, kuris iš ligoninės išeina savarankiškai. Rezultatas atperka ir mokslui atiduotus metus, ir darbe patiriamą stresą.
– Taigi, operacijos – atsakingos, klysti negalima. Kaip chirurgas tam ruošiasi?
– Vienas aspektas yra susijęs su fiziologija. Pavyzdžiui, kaip pasiruošti, kad per operaciją rankos nedrebėtų ir judesiai būtų tikslūs? Jei žinau, kad reikės operuoti, niekada negeriu kavos, vengiu didesnių fizinių krūvių. Tada negalima žolės pjauti, ūkio darbų atlikti, kur kyla stipresnė vibracija.
Operacijos tampa kasdienybe ir prie streso priprantame. Bet atsakomybę primena atvejai, kai tenka operuoti artimą žmogų ar kolegą. Juk žinai, po visko su tuo žmogumi bendrausi kiekvieną dieną.
Kaip išlaikyti šaltus nervus? Turbūt, visi gydytojai turi savų metodų. Pilnai išsikrauti man padeda sportas. Tuo ir Panevėžys yra gera vieta gyventi. Sąlygos mano hobiui – tobulos.
– Chirurgui rankos – aukso vertės, jomis būtina rūpintis. Ar ne per daug rizikos gydytojui namie vinį įkalti?
– Faktas, kad chirurgas gali daryti viską, tačiau reikia saugotis. Beje mūsų darbe instrumentai laikomi rankose, bet juos valdome kojomis, tad reikalingos visos keturio galūnės.
Todėl praktiškai turėjau atsisakyti rakečių sporto. Visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, bet tai – kontaktinis sportas su gana didele traumų rizika. Todėl dabar į aikštelę išbėgu rečiau, joje esu atsargesnis. Žinoma, būna, pagauna sportinis azartas ir šiek tiek užsimiršti. Bet, manau, kad jei nori dirbti, o ne su biuleteniu poilsiauti, save tausoti reikia nepriklausomai nuo profesijos.
– Metų pradžioje iškėlėte sau iššūkį – sportuoti kiekvieną dieną. Ar dar nesulaužėte naujametinio pažado?
– Nesumeluosiu, šiandien yra 83 diena (su E.Žvyku kalbėtasi kovo 25 d., – aut. pastaba) iš eilės, kai sportuoju. Stengiuosi išlaikyti seriją. Nesakyčiau, kad tuo didžiuojuosi kaip sportiniu pasiekimu. Tai veikiau yra įrodymas, kad galiu laikytis disciplinos. O pats iššūkis – geras postūmis netinginiauti prastesniu oru, kai būna didesnė pagunda praleisti treniruotę.
Auginu 3 vaikus. Noriu, kad jie matytų, jog gyvenimas yra ne tik ekranai. Kai bėgioju, vaikai su riedučiais ar dviračiu bando neatsilikti. Stengiuosi ir juos užkrėsti meile sportui, manau, puikiai sekasi.
– Kaip pavyksta rasti laiko ir profesiniam tobulėjimui, ir laisvalaikiui, ir šeimai?
– Tai sunku, bet viskuo mėgaujuosi – į darbą einu su malonumu, o ir namo grįžtu su džiaugsmu, nes į laiką su vaikais nežiūriu kaip į darbą. Matyti besišypsančius veidus – didžiausias malonumas.
