Gydytojai nėra stebukladariai ir iš mirties nagų ištraukti žmogų pavyksta ne visada, o skaudžių atvejų neįmanoma neimti į širdį.
Emociškai sunkiausios – staigios mirtys
E.Reinikovienės kabinete ant stalo – krūva žmonių dokumentų, kurių paskutinis sakinys – mirties priežastis bei laikas. Medikė atvira – po daugelio darbo metų ašarą ne kartą braukė ir pati.
„Bet kaip medikas galvoji pirmiausia, ar viską padariau, ar viską sužinojau, kas tam organizme įvyko. Juk neturi 6 akių, kurios viską kiaurai matytų.
O priprasti, ne, verkiau ir aš ne kartą. Vaikai numiršta. Neįmanoma susitaikyti su tokiais dalykais“, – pasakojo E.Reinikovienė.
Buvusi ilgametė Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja patikina, kad darbas čia niekada nesustoja, o veikti būtina – žaibiškai.
„Nepapasakojami dalykai, čia praktiškai guli ligonis ir viską turi daryti staiga, kad būtų atstatytos minimalios gyvybinės funkcijos, tada eini prie kito paciento. Bet jei atveža labai sunkų ligonį, kuris yra komoje, nekvėpuoja arba yra sutrikęs jo širdies darbas, jį reikia gaivinti, tai visi puola prie to paciento“, – ligoninės užkulisius praskleidė E.Reinikovienė.
Gydytoja pridūrė, kad pacientų gelbėjimas negali palaukti. Pavyzdžiui, gaivinimą reikia atlikti per 5 minutes, nes vėliau bus vėlu. Tada sutrinka smegenų kraujotaka, o be deguonies ląstelės žūsta.
Emociškai sunkiausi atvejai – kai ties mirties riba pacientas atsiduria ištiktas ūmios būklės: sunkios traumos, infarkto arba insulto.
„Gali būti, kad dirbi valandą, dvi, tris, o už durų visi verkia. Tu išėjęs turi pasakyti, kad nieko nepadarei (...) bet prie namiškių neprivalai verkti. Priešingai – turi drąsinti, guosti. Yra buvę, kad žmona arba du vaikai žuvo“, – sunkia patirtimi dalijosi E.Reinikovienė.
Kiti tokio darbo išsigąsta
Dar studijų laikais, prieš 45 metus internatūroje medikei teko išbandyti praktiką didelėje dalyje Respublikinės Panevėžio ligoninės skyrių. Darbas su chirurgais, ginekologais, poliklinikos gydytojais ir kitais galiausiai atvedė į intensyvios terapijos skyrių.
„Gal prasitariau, o gal dažnai ateidama į reanimaciją parodžiau, kad man čia nebaisu, kitaip nei daugumai. Pas mus dabar ateina rezidentai arba studentai. Būna, alpsta jie – ne kiekvienas gali taip staiga priprasti prie kritinių būklių.
Kitur žmogus linksmas, gražus, bet serga, o čia jis guli neįgalus, vos ne mirties patale. Tas žmones dažniausiai išgąsdina. O manęs – ne“, – sakė E.Reinikovienė.
Intensyviosios terapijos skyrius – tarpinė stotelė, po kurios pacientas keliauja kitur – arba į gretimus skyrius, arba ten, iš kur dar negrįžo nė vienas. Laimei, ir džiugių istorijų yra gausybė.
„Buvo atvejų, kai ligonis atėjo pasižiūrėti, kur gulėjo. Atsimenu vaikiną, galvojome jis nepasveiks, turėjo smegenų hipoksiją (deguonies badas organizmo audiniuose – red.). Pasveikęs, gražiai apsirengęs berniukas paskui atėjo pažiūrėti, kur gydėsi. Vedžiojau jį po skyrių ir visi ėjo pažiūrėti, kaip jis išsveiko.
Kitas atvejis – gulėjo moteris su stablige, niekas negalvojo, kad ji pasveiks. Tada dar vaistų nuo stabligės neturėjome, pamenu, važiavo vyras jų parvežti iš Rygos.
Bet ji pasveiko, po mėnesio ar dviejų atėjo padėkoti labai graži moteris ir niekas jos nepažino“, – prisiminė E.Reinikovienė.
Gydytoja pabrėžė, kad pasveikę pacientai – sunkaus viso skyriaus darbo rezultatas. E.Reinikovienė už savo nuopelnus organų donorystei, kuomet mirštančio ligonio šeimos narius negandų pilnais laikais skatindavo padėti tiems, kurių gyvybės kabo ant plauko, yra gavusi ir buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais.
