Mergina per savaitę numesdavo iki 2 kilogramų. Jos svoris nuo 76 kg nukrito iki 57.
Dabar S.Williams – 23-eji. Jai visam laikui sužalotos akys, slenka plaukai, be to, mergina tokia silpna, kad vos gali užlipti laiptais. S.Williams tikisi, kad kiti išgirdę jos istoriją nedarys tų pačių klaidų.
„Man diagnozuotas 1 tipo diabetas, kai buvau vos 6-erių, – pasakojo ji. – Man reikėjo reguliariai leistis insuliną, kad būtų palaikomas normalus cukraus kiekis kraujyje. Be to, tai ribojo mano fizinį aktyvumą ir maistą, kurį galiu valgyti.
Iš manęs labai tyčiojosi mokykloje, buvau pravardžiuojama banginiu. Jaučiausi prislėgta ir vieniša.
17-os man prasidėjo tokia depresija, kad nustojau leistis insuliną. Netrukus pastebėjau, jog man pradėjo kristi svoris. Pasidomėjusi sužinojau, jog taip daro ne vienas diabetikas, norintis kontroliuoti savo svorį.
Nors perskaičiau, kad dėl to galima sunkiai susirgti, man nelabai rūpėjo ateitis. Žinojau, kad turiu numesti svorio, jei noriu vėl būti laiminga. Maniau, jog gultis į ligoninę geriau, nei kęsti patyčias mokykloje.“
Žmonės su 1 tipo diabetu turi leistis insuliną, nes organizmas jo negamina, tačiau dėl to priaugama daugiau svorio.
S.Williams ėmė per dieną leistis vieną injekciją, nors tai reikėjo daryti keturis kartus. Mergina apie tai nieko nesakė savo gydytojui.
„Per savaitę numesdavau iki 2 kilogramų, nors ir nepradėjau daugiau mankštintis ar kitaip maitintis, – sakė ji. – Svėriau vos 60 kilogramų, pirmą kartą gyvenime taip pasitikėjau savimi. Tačiau trumpalaikis pasitaisymas atsipirko vėliau.“
Rizikuoja dėl išvaizdos
Nauji tyrimai rodo, jog trys ketvirtadaliai diabetikų kenčia dėl savo išvaizdos, todėl nustoja leistis insuliną, kad numestų svorio, nors ir tai gali baigtis apakimu ar net mirtimi.
„Nediagnozuoto 1 tipo diabeto simptomas – svorio praradimas, – teigė Cathy Moulton, patarianti diabetikams. – Tačiau toks žmogus pradėjęs leistis insuliną priauga svorio, su tuo gali būti sunku susitvarkyti.“
Problema tampa tokia dažna, kad yra siūlančių pripažinti, jog ji yra toks pats psichologinis valgymo sutrikimas kaip anoreksija ir bulimija.
Maždaug trečdalis 1 tipo diabetu sergančių merginų nuo 15-os iki 30-ies reguliariai atsisako insulino, kad numestų svorio. Šis procentas tarp 15-mečių ir 18-mečių dar didesnis – net 85.
33 metų amžiaus Jacqueline Allen teigia, jog ji sukūrė diabetikų su valgymo sutrikimais paramos fondą, nes atsibodo tai, kad jos draugai iš internetinės bendruomenės mirdavo.
„Nėra jokių skaičių, nurodančių, kiek žmonių miršta nuo diabulimijos, bet galiu pasakyti, jog dauguma miršta nesulaukę 30-ies, – sakė ji. – Išgyvenusiems paprastai būna siaubingų komplikacijų. Jauniems diabetikams dažniausiai sakoma, kad diabulimija – tik fazė arba išgalvotas dalykas, randamas internete.
Esu mačius suaugusiųjų su sauskelnėmis, nes jų viduriai nebefunkcionuoja normaliai, kenčiančių dėl pažeistų skrandžio nervų. Jie gali apakti, prarasti galūnes ar tapti nebevaisingais. Jiems gali reikėti persodinti inkstus.
Pažinojau jauną moterį, kuri nenorėjo kasos transplantato, nes tai nebeleistų kontroliuoti svorio. Kaip galima sakyti, kad tai nėra psichologinė liga?
Didžiausias mirties pavojus – 1 tipo diabetikėms moterims nuo 15 iki 30 metų amžiaus. Devynis kartus labiau tikėtina, kad mirs tokio amžiaus diabetikė, o ne sveika moteris.“
Reguliariai insulino nesileidžiantiems diabetikams gali išsivystyti liga, dėl kurios galinėje akies obuolio pusėje esančios kraujagyslės gali imti kraujuoti ir susprogti. Tai – priežastis, dėl kurios apanka daugiausiai Didžiosios Britanijos jaunuolių.
Stengėsi nuslėpti ligą
S.Williams prieš dvejus metus vairuodama pastebėjo, jog vaizdą mato neaiškiai. Ji nuėjusi pas gydytoją sužinojo, kad po šešių mėnesių gali apakti. Tačiau to nepakako atsikratyti prastų insulino vartojimo įpročių.
„Man reikėjo skubaus gydymo lazeriu, kad būtų išsaugotas regėjimas, – pasakojo ji. – Turėjau pradėti nešioti akinius. Gydytojai pasakė, jog mano regėjimas niekada nepagerės.
Kvailiausia tai, kad žinojau, iš kur atsirado mano akių problemos, bet aš visvien leidausi per mažai insulino. Nenorėjau numesti daugiau svorio, tiesiog labai bijojau jo vėl priaugti. Tai tapo tarsi priklausomybe – nesileisdama injekcijų jaučiausi save kontroliuojanti, bet iš tikrųjų tik artėjau link mirties.“
Dėl injekcijų nesileidimo laukai ėmė kristi kuokštais. S.Williams pastaruosius tris metus turėjo kas šešias ar aštuonias savaites mokėti po 120 svarų sterlingų (160 eurų) už priaugintą plaukų sruogą. Visa tam išleistasuma – apie 3000 svarų sterlingų (4018 eurų).
Jos raumenys taip susilpnėjo, kad mergina nebegalėjo užlipti laiptais.
„Būdama su draugais vengiau barų ir kavinių, kuriuose buvo laiptų, – sakė mergina. – Aš tiek daug padariau, kad slėpčiau savo prastėjančią sveikatą. Viskas, ką man reikėjo padaryti – imti leistis daugiau insulino. Aš to negalėjau.“
Dažna diabetikų problema
Ji tik rugsėjo mėnesį sukaupė pakankamai drąsos ir viską papasakojo savo konsultantui.
„Man prasidėjo depresija, – prisipažino S.Williams. – Nebegalėjau pati susitvarkyti, todėl papasakojau visą kelis metus slėptą tiesą.
Buvau susigėdusi, bet žinojau, kad man reikia pagalbos. Manęs laukė tik mirtis.“
Konsultantas paaiškino, kad diabulimija – dažna liga. Jis S.Williams užrašė pas terapeutą.
„Spalio mėnesį pirmą kartą per šešerius metus vėl ėmiau leistis insulino keturis kartus per dieną, – sakė mergina. – Iš karto pamačiau skirtumą. Iš akių dingo migla, vėl galiu užlipti laiptais ir turiu daug daugiau energijos.
Priaugau virš dviejų kilogramų, bet man nesvarbu. Žinau, kad netrukus būsiu pakankamai stipri tinkamai mankštintis ir galėsiu sveiku būdu numesti svorio. Tačiau vis dar turiu netikrų plaukų, o mano akys niekada neatsigaus – laiko atsukti atgal negaliu.
Visi mane labai palaikė, kai atskleidžiau savo paslaptį. Pykstu ant savęs, kad tai laikiau savyje taip ilgiau. Noriu apie diabulimijos pavojus perspėti kitus jaunus diabetikus.
Susigundė greitai numesti svorio
29-erių Victoria Waddell iš Edinburgo pasakojo, jog svorio problemos atsirado dėl mašinos avarijos, todėl ji nusprendė rizikuoti, kad išlaikytų trokštamą kūną.
„Man diagnozuotas 1 tipo diabetas, kai buvau 5-erių, – pasakojo ji. – Nepaisant to, norėjau gyventi kuo normalesnį gyvenimą. Šokau baletą, tai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas.
Tačiau viskas baigėsi, kai man buvo 11. Mane partrenkė mašina, turėjau praleisti kelias savaites ligoninėje, kad atsigaučiau po sužeidimų. Pilnai nepasveikau, todėl nebegalėjau šokti baleto. Taip pat priaugau svorio.
Ėmiau griežtai kontroliuoti valgomą maistą. Mano svoris du kartus nukrito siaubingai, abu kartus man buvo gydoma anoreksija.“
Ji būdama 16 metų amžiaus pradėjo nebesileisti pakankamai insulino. Seselės V.Waddell įspėjo, kad dėl injekcijų nesileidimo prarandama daug svorio.
„Nors ir žinojau apie galimas sveikatos problemas, aš tai visvien pradėjau daryti, – prisipažino moteris. – Sužinojau, kad per savaitę galiu numesti 6 kilogramus. Mano svoris nukrito iki 44 kilogramų. Nuolat nualpdavau eidama, buvau pavargusi ir jaučiausi siaubingai, bet man patiko tas savikontrolės pojūtis.
Nebeprasidėdavo mėnesinės, būdama 23 metų amžiaus sužinojau, kad sergu osteoartritu. Kelias savaites praleidau invalido vežimėlyje, nes man taip siaubingai skaudėjo sąnarius. Jaučiausi tarsi mano kūnas per kelis metus būtų pasenęs dešimtmečius.“
Viskas pasikeitė, kai jai sukako 26-eri. Keli artimi moters draugai parodė jos pačios nuotraukas.
„Jie buvo susirūpinę, – pasakojo V.Waddell. – Draugai sakė, jog jie mane myli ir aš turiu suprasti, kaip save žaloju.
Jų palaikoma prisijungiau prie „PACE“ paramos grupės, dėl kurios pamėgau mankštą ir ėmiau vaikščioti į sporto klubą. Pasilikau savo senas nuotraukas. Supratau, kaip aš sirgau.
Vėl pradėjau reguliariai leistis insuliną, tačiau dauguma žalos neatitaisoma. Turėsiu visą likusį gyvenimą vartoti vaistus, stiprinančius mano kaulus – per pastaruosius metus jie ne kartą lūžo. Mano mėnesinės vis dar nereguliarios.
Dabar jaučiuosi daug laimingesnė ir sveikesnė. Baisu pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei nebūčiau pasikeitusi.“
Skiriama nepakankamai dėmesio
Privačioje Londono klinikoje dirbančio gydytoj Ralpho Abrahamo specializacija – sunkūs diabeto atvejai.
„Jaunoms moterims itin dažnai pasitaiko mitybos sutrikimų, – sakė jis. – Aiškiai matome, kaip nukrinta svoris merginoms, kurių gyvybę palaiko insulinas.“
Jei 1 tipo diabetu sergantis žmogus nesusileidžia insulino, padidėja gliukozės kiekis kraujyje.
Insulino trūkumas reiškia tai, kad gliukozė negali būti paversta glikogenu, iš kurio gaunama energija. Gliukozė pašalinama su išmatomis, o joje esančios kalorijos nesunaudojamos.
Charlotte Summers iš tinklalapio diabetes.co.uk mano, jog diabulimija yra rimta liga, į kurią kreipiama nepakankamai dėmesio.
„Diagnozuotas diabetas gali pakenkti tam, kaip žmogus pats save mato, – sakė ji. – 1 tipo diabetu sergantys žmonės patiria stresą leisdamiesi insuliną, o 2 tipo diabetą turinčiuosius veikia negatyvus diabeto vaizdavimas viešojoje erdvėje.
Taip būna ir vyrams, ir moterims. Reikėtų labiau stengtis juos suprasti bei tyrinėti diabeto poveikį emocijoms.“
Istorija baigėsi mirtimi
52-ejų Jane Sanders papasakojo, kaip ji 2009-ųjų liepą prarado savo 21-erių sūnų Rhysą. Vaikinas ne vienerius metus nesileido insulino.
„Rhysui diagnozuotas 1 tipo diabetas, kai jam buvo vos 8 mėnesiai, – pasakojo moteris. – Tai buvo liga, apie kurią mūsų šeima jau daug žinojo. Mano vyras Eifionas, kaip ir teta, sirgo šia liga. Rhysas puikiai susitvarkydavo su diabetu. Jis atrodė labai stabilios ir normalios būklės.“
Tačiau diabetas ėmė kelti problemų, kai Rhysas tapo vyresnis. Jis be raštelio iš gydytojo negalėjo laikyti vairavimo egzamino. Vaikinas ėmė labiau nepasitikėti savo kūnu, tapo atsiskyręs, nebevalgydavo kartu su šeima. Jam prasidėjo depresija.
Rhysas 17-os paguldytas į ligoninę dėl ketoacidozės. Tai – liga, dėl kurios kūnas dėl energijos skaido riebalus, o ne gliukozę. Ketoacidozė gali būti mirtina, bet vaikinas išgyveno.
„Rhysas visą gyvenimą pats tvarkėsi su savo insulinu, – prisiminė J.Sanders. – Niekada to netikrindavome, bet tapo aišku, jog sūnus nesileidžia insulino. Jis aiškino, jog pamiršo tai padaryti, bet 1 tipo diabetikai taip nesielgia.
Rhysas dėl ketoacidozės į ligoninę paguldytas dar 9 kartus. Kiekvieną kartą nerimavome – nežinojome, ar jis grįš namo.“
Vaikino svoris labai nukrito. Jo drabužiai ėmė tiesiog kaboti ant kūno. Šeima dėl to labai sunerimo ir užrašė sūnų pas psichologą, bet tai nepadėjo.
Rhysas būdamas 19-os išsikėlė gyventi į bendrabutį už 16 km nuo jo tėvų namų. Sugriuvo jo svajonės tapti buhalteriu – vaikinas pernelyg sirgo. Jo motina žinojo, jog sūnus ir toliau nesileidžia insulino.
Rhysas 2009-ųjų vasarį skubiai nuvežtas į ligoninę dėl ketoacidozės. Jis paguldytas į intensyviosios rūpybos skyrių.
„Mums apie tai niekas nepranešė, – sakė vaikino motina. – Tik kitą dieną iš jo gavome žinutę – kai jis išėjo iš ligoninės. Jautėmės tokie bejėgiai, norėjome padėti sūnui. Jam mūsų labai reikėjo.“
Likus 6 savaitėms iki mirties, 2009-ųjų liepą, Rhysas apsilankė pas tėvus ir atsiprašė bei pasakė, jog juos myli.
„Pamenu, kaip bijojome dėl jo ateities, stipriai jį apkabinome ir daug verkėme,“- prisiminė motina.
Moteris 2009-ųjų liepos 25 sulaukė skambučio iš ligoninės. Jai pranešta, kad Rhysas nustojo kvėpuoti būdamas draugo bute. Jis vos atvežtas į ligoninę paskelbtas mirusiu – sustojo jo širdis, be to, nustatytas inkstų nepakankamumas.
„Tai buvo blogiausia mūsų gyvenimo diena, – sakė J.Sanders. – Niekas mūsų nepalaikė, jie nesuprato, ką sūnus sau darė atsisakydamas insulino.
Nebuvo jokių gydytojų, kurie į jį žiūrėtų rimtai. Diabuimija nebuvo ir nėra liga, kuri laikoma pavojinga ir mirtina.
Nuo Rhyso mirties praėjo penkeri metai, bet vis svarstau, ar viskas būtų kitaip, jei jis būtų pasilikęs gyventi pas mus. Tikiuosi, kad papasakojusi savo sūnaus istoriją galėsiu išgelbėti bent vieną gyvybę.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
