Gimdymo ypatumai
Koks Jūsų gimdymo planas? — paklausė žurnalistė žymios aktorės.
Planuoju viską atlikti taip, kad kūdikis iš pilvo patektų laukan, — atsakė ši.
Ironizuojant ar ne, gimdymo planai iš tiesų egzistuoja ir kasmet juose esantys reikalavimų sąrašai tampa vis ilgesni. Gali iš anksto numatyti, kas kirps virkštelę, ką įleisti ir ne į palatą, su kokiais vaistais ir procedūromis nesutinki. Sakysim, į daugelį gimdymo planų įtraukiamas punktas: „Jokių skatinamųjų, analgetikų ar epidūrinio nuskausminimo“.
Skatinamųjų pagalba suplanuota gimdymo data nepateisinama net tada, kuomet nėščioji gyvena 50 km nuo artimiausios ligoninės ir laukdama natūralios gimdymo pradžios gali tiesiog nebespėti į ją nuvažiuoti. Kas, kad pagimdytų automobilyje – kur kas svarbiau, jog neskatinta, o natūraliai.
O epidūras ar lengvi, pačių gydytojų rekomenduojami nuskausminantys, apskritai laikoma išlepimu. Nesvarbu, jog moteriai akys virsta iš orbitų ir odoje trūkinėja kapiliarai — juk tai tik natūralaus gimdymo ženklai, įrodymas, kad išgyvenai visus skausmus, kaip ir mūsų bobutės, ir probobutės.
Apie cezarį išvis menka kalba. Kai kurios ligoninės didžiuojasi itin mažu jų skaičiumi. Ar tikrai yra kuo didžiuotis? Jei moteris, kankinusis 36 valandas, pagaliau ir pagimdo pati, kokiais įspūdžiais ji tą gimdymą atsimins?
Kai kuriais atvejais, esant sunkesnėms aplinkybėms, sakoma: „Bandom natūraliai, juk gali pavykti“. Taigi, bet gali ir nepavykti — kas tada? Nežinia, kodėl moterys taip nori kankintis. Gal tai irgi iš lyčių lygybės — girdi, vyrai turi karą, tai ko gi mes negalim būt nors gimdymo didvyrės.
Maitinimas ir miegas
Forumuose pasisakančios mamos tarsi dalyvauja neoficialiame konkurse „Kas ilgiau?“. Laimi tos, kurios nepaisydamos sunkumų, sugeba išmaitinti kūdikį krūtimi bent jau iki metų. O jeigu įstengia apsiginti nuo kreivų aplinkinių žvilgsnių, ignoruoti pediatrės klausimus, ir maitina iki trejų ar ketverių metų amžiaus, tuomet jau gali segtis medalį.
Gerai dar, kai moterys moka pačios iš savęs pasijuokti, kaip antai viena žinoma dainininkė, laidoje pasakiusi: „Aš visai išprotėjus dėl savo vaiko, esu iš tų motinų, kurios sprendžia ar maitinti tik iki mokyklos, ar iki pat universiteto“. Žavu, kai žmogus mato save iš šono — tuomet kitiems nebelieka erdvės jį komentuoti.
Tačiau dažniausiai mamytės viena kitai itin aršios. Ar skaitei apie intelekto koficientą ir genialumą vaikų, maitintų ilgiau kaip dvejus metus?? Ar žinai apie antikūnius ir pieno naudą??? Ar girdėjai apie ypatingą tarpusavio ryšį, užsimezgantį nuo ilgo maitinimo????
Taigi. Bėda ta, kad aš girdėjau ir apie krūtų uždegimus, užsikimšusius pieno latakus, negalėjimą grįžti į darbą (mat turi nuolat „nusitraukinėti“), nepasisotinančius ir kas valandą maisto klykiančius vaikus bei „pavojingus santykius“, kuomet nuo tam tikro amžiaus nebe vaikui būtinas motinos pienas, o motina nenori prarasti to vadinamo „ryšio“.
Kitas įtartinas reikalas — ilgalaikis miegojimas vienoje lovoje. Kur tuomet dingsta privati erdvė (tiek tėvų, tiek vaiko — tai, kad jis mažas, nereiškia, jog neturi teisės į erdvę), poilsis, galiausiai — poros, kuri toje lovoje miegojo tik dviese, seksualinis gyvenimas? Dauguma tą giria mintimi, jog kaskart vaikui suknirkus daug patogiau „duoti jam papą“, jeigu guli šalia. Kalbant apie amžių, vyresnį nei trys mėnesiai — kam to reikia? Naktį aš irgi kartais nubundu, jausdamasi išalkus. Bet nesėlinu į virtuvę keptis bulvių.
Medicininiai pasirinkimai
Apstulbau ne viename forume pamačiusi klausimą „Ar skiepysite savo vaiką?“. Iki šiol nemaniau, kad tai pasirinkimas ar apskritai svarstytinas klausimas. Ne veltui juk yra vadinami „privalomieji skiepai“. Pasirodo, galima pasirašyti įvairias formas, ir jų atsisakyti. Tėvų valia atsakyti savo vaikams privalomųjų medicininių procedūrų. Šiek tiek su tuo susijusių problemų: be pažymos apie tam tikrus skiepus nepriima į daugumą darželių, ikimokyklinių grupių, o ir mokykloje kas tam tikrą laiką sesutei reikalinga pateikti savo sveikatos išrašus.
Žinoma, kaip jau praeitą sykį rašiau, kam tas darželis ir tos mokyklos. Geriausia būtų pasistatyti sterilų aptvarą ir jame natūraliai, be jokių skiepų, saugoti vaiką. O jeigu rimtai — ar galėtum būt atsakingas už mirtinai susirgusį, tarkim, skiepų nuo poliomielito negavusį, savo kūdikį? Ką tuomet sakytum — toks likimas? Aš negalėčiau. Todėl ne, nuo maliarijos, jei nevažiuosim į egzotiškas šalis, neskiepysiu, tačiau dėl privalomųjų skiepų klausimo nekelsiu.
Liūdniausia, kad ištikus nors kokiems nesklandumams, galiausiai vis viena kreipiamasi į medikus, tik dažniausiai jau sunkiau būna padėti.
O dėl natūralumo, gimdymo, maitinimo ir t.t.... Kaži, ar genijumi užaugęs ir keistą ryšį su motiną turintis vyriškis labai jau laimingas. Nesu tikra, ar norėčiau išauginti ypatingai auklėtą, ypatingų poreikių, ypatingų gabumų, ypatingo vidinio ryšio vaiką – genijų. Greičiau jau turbūt norėčiau, kad vaikas tiesiog būtų sveikas ir patenkintas. Nors ir skiepytas.
