Štai ir pirmąją darbo dieną po Velykų specialiosioms tarnyboms teko nelengva užduotis – gelbėti nusižudyti bandžiusią jauną merginą.
Pateikiame esminių dalykų pradžiamokslį – kaip elgtis, susidūrus su savižudžiu, ir kaip jam padėti.
Žmogus kalba apie savižudybę
„Na ir velniop – eisiu, pasikarsiu“. „Viskas užkniso, nebenoriu gyventi“. Kas tai? Paistalai, bandant atkreipti į save dėmesį, nemandagi emocijų išraiška ar iš rimtas pagalbos šauksmas?
Pasak psichologo Pauliaus Skruibio, atskirti būna nelengva. Būtent dėl tos priežasties tokius žodžius derėtų priimti rimtai, nors nebūtinai jie gali reikšti rimtus žmogaus ketinimus.
„Egzistuoja nuomonė, kad tie žmonės, kurie kalba apie savižudybę, iš tikrųjų nenusižudo. Ji iš dalies teisinga – iš tikrųjų kalbančių apie savižudybę žmonių yra daugiau, nei nusižudžiusių. Kalbų visada daugiau. Tačiau dalis žmonių, kurie kalba apie savižudybę, grasina, kad nusižudys, tą ir padaro. Netgi labai geram specialistui sunku identifikuoti, kur kuri situacija“, – aiškino P.Skruibis.
Kaip teisingai elgtis, kai žmogus šalia jūsų prakalbo apie savižudybę?
1. Neišsigąskite tos temos.
2. Paklauskite, ką žmogus turi omenyje, apie ką jis kalba. Išsiaiškinkite, kokios tai mintys, kaip dažnai jos kyla, dėl kokių problemų ar situacijų jos kyla.
3. Neskubėkite patarinėti, raminti. Tiesiog išklausykite ir supraskite, kas vyksta.
4. Paskatinkite žmogų kreiptis profesionalios pagalbos į psichologą ar psichiatrą, padėkite tą pagalbą surasti, padrąsinkite. Kalbos apie savižudybę bet kuriuo atveju rodo, kad su žmogumi kažkas vyksta, tai rodo kažkokias problemas.
5. Nesakykite tokių frazių, kaip „suimk save į rankas“ ar „baik išsidirbinėti“. Dažniausiai tai būna ne to lygio problemos. Tokie pasakymai pagilins jo jausmą, kad yra nesuprastas.
Galimą savižudybę rodantys ženklai
Kalbos apie savižudybę – ne vienintelis ženklas. Neretai žmonės pakelia prieš save ranką, prieš tai ta tema nekalbėję. Ženklai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:
1. Ilgą laiką prislėgta nuotaika. „Jeigu žmogus – ilgą laiką prislėgtos nuotaikos, jaučiame, kad jis viskuo nusivylęs, greičiausiai jis gali turėti tokių minčių“, – sakė P.Skruibis.
2. Žmogus elgiasi taip, tarsi kažkam ruoštųsi. Atiduoda jam reikšmingus daiktus, dovanas, gražina skolas. Mes suprantame, kad jis kažkam lyg ir ruošiasi, kažkam, kas panašu į atsisveikinimą.
3. Vienas iš labai klaidinančių ženklų – kai žmogus ilgą laiką yra prislėgtas, mes esame įpratę jį tokį matyti, ir staiga „nei iš šio, nei iš to“ jo nuotaika tampa kur kas geresnė, žmogus pralinksmėja, atrodo, kad visos problemos tarsi pranyko. „Gali būti, kad žmogus, ilgai kentėjęs ir neradęs kitos išeities, viduje priima sprendimą nusižudyti, ir tuo metu jam palengvėja. Tai – itin didelės savižudybės rizikos ženklas“, – pabrėžė psichologas.
Tokiais atvejais reikėtų vengti palikti žmogų vieną. Iš anksto nuspėti, kokį savižudybės būdą jis planuoja pasirinkti, paprastai neįmanoma. Tačiau dažniausiai žmonės, jau bandę žudytis, ir ateityje renkasi tą patį būdą. Tuomet galima pasirūpinti, kad to būdo galimybės nebūtų šalia.
Žmogus jau žudosi
Pamatėte žmogų, balansuojantį ant palangės, stogo krašto ar persisvėrusį per tilto turėklus? Kaip jį sustabdyti? Kaip elgtis, ką sakyti, kad dar labiau nepablogintumėte padėties?
1. Kvieskite pagalbą – iš karto skambinkite numeriu 112, kad atvyktų greitoji pagalba, policija, kitos tarnybos, kurios toms situacijoms yra geriau pasiruošusios.
2. Užmegzkite kontaktą. Geriausia – užkalbinti žmogų, paklausti, kas vyksta. Kol atvažiuos tarnybos, palaikykite pokalbį, net nelabai svarbu, apie ką – kad „užtemptumėte laiką“.
3. Jeigu nepasitikite savo bendravimo sugebėjimais – verčiau nekalbinkite, tiesiog iškvieskite pagalbą.
4. Nedarykite staigių judesių.
5. Nesivadovaukite patarimu, sakančiu, kad norinčiam žudytis reikia pasakyti: „Tai ir žudykis“, „Na ir šok, jei toks drąsus“. Gal kai kuriose situacijose tai suveiktų, tačiau kitose – suveiktų visiškai priešingai, nei norėtųsi.
6. Nieko neaiškinkite, tiesiog klausykitės, kalbėkitės apie tai, kas žmogui rūpi, kas skauda. Atkalbinėti, įrodinėti, kad neverta to daryti – ne pati geriausia mintis. „Tai vargu ar bus efektyvu, nes mes bandome žmogui pasakyti, ko jam nereikia daryti, neįsivaizduodami, ką jis išgyvena viduje. Jis jausis tiesiog nesuprastas“, – sakė P.Skruibis.
7. Jeigu žmogus reaguoja piktai, nenori pasakoti, kas jam skauda – nekamantinėkite ta tema, nelipkite ant nuospaudos. Bet paprastai, jeigu jis pats pasakoja apie tai, pasidalinus skausmas kiek apmažėja.
8. Neišsigąskite, jeigu pasakodamas žmogus pradės verkti. Tada mes galvojame, kad dar labiau jį įskaudinome – bet tai netiesa. Verksmas yra tik jausmų, kurie jame ir taip buvo, išraiška. Verkiančio žmogaus nėra lengva klausyti, bet tai – geras ženklas.
Savižudybės veiksmas – jau įvykęs
Jeigu žmogus jau pakėlė ranką prieš save, tačiau tebėra gyvas – jam gali padėti medikai. Kuo greičiau juos kvieskite arba patys vežkite žmogų į artimiausią gydymo įstaigą. Taip pat bandykite padėti žmogui, suteikdami pirmąją pagalbą, kaip bet kuriam nukentėjusiajam, priklausomai nuo to, ką jis su savimi pasidarė.
Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinės tarnybos vadovas Vytenis Keršys paaiškino, kokią pagalbą galima tokiems žmonėms suteikti, belaukiant medikų.
1. Bandė pasikarti. Tokiu atveju reikia atlikti gaivinimą – dirbtinį kvėpavimą.
2. Pjovėsi venas. Reikia sutvarstyti rankas, sustabdyti kraujavimą užveržus galūnes virš įpjovimų.
3. Šoko nuo stogo ar kitos aukštos vietos. Tokiu atveju žmogaus geriau nejudinti – tai gali būti pavojinga. „Reikia paguldyti stabilioje būklėje, jei įmanoma – ant šono“, – aiškino V.Keršys.
4. Prisigėrė vaistų. Jeigu tai įvyko neseniai, žmogus sąmoningas – pirmoji pagalba yra duoti atsigerti ir jį gerai išvimdyti.
5. Susileido narkotikų. Paprastai tai būna heroinas. Tuomet, kol atvyks greitoji pagalba, reikia stebėti, kad nesustotų kvėpavimas, stabilioje padėtyje guldyti ant šono, stebėti, kad nepaspringtų vėmalais.
Po savižudybės veiksmo
Pasak psichologo P.Skruibio, apie savižudybių prevenciją kalbama ne tiek ir mažai, tačiau dažnai užmirštama, kad egzistuoja ir laikas po bandymo nusižudyti. Žmogus patenka į ligoninę, kartais apsieinama ir be ligoninės.
Labai dažnai tarp „savižudžio“ ir jo artimųjų sudaroma savotiška nerašyta „nekalbėjimo sutartis“. Nei jis, nei jie nenori kalbėti apie tai, kas įvyko. Artimiesiems – baisu, skaudu, pikta. Tie, kurie mėgino nusižudyti, dažnai jaučia gėdos, kaltės, nusivylimo jausmą. Jie irgi nori kuo greičiau apie tai užmiršti, nori, kad niekas neklausinėtų.
Tas ore tvyrantis „nekalbėjimo susitarimas“ nėra labai gerai – problema, dėl kurios žmogus ėmėsi drastiško veiksmo, niekur nedingsta. Tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime, gana rizikinga. Todėl reikėtų visų pirma spręsti problemą, nebijoti ieškoti ir profesionalios pagalbos.
