Rebekah brolis Joshua Aversano tragiškai žuvo autoavarijoje būdamas vos dvidešimt vienerių. Šeima davė sutikimą, kad jo veidas būtų persodintas trisdešimt devynerių Richardui. Jo veidas buvo drastiškai sudarkytas dar prieš aštuoniolika metų, kuomet netyčia iššovęs ginklas pataikė jam į veidą.
Nors įprastai donoro šeimoms neleidžiama susitikti su žmonėmis, kuriems persodinti jų artimųjų organai, tačiau šį kartą padaryta išimtis. Richardas labai norėjo padėkoti Rebekah šeimai už „išgelbėtą gyvybę“. Kai mergina atvyko į Richardo namus pirmiausia paklausė – „ar jūs nieko prieš, jei paliesiu jūsų veidą?“ „Visiškai ne“, – atsakė Richardas. „Tai veidas, kurį matydavau augdama“, – atsakė mergina.
Richardas patyrė daugiau nei trisdešimt operacijų siekdamas atkurti savo veidą tokį, koks jis buvo iki nelaimingo atsitikimo. Procesas buvo ilgas ir skausmingas, tačiau norimo rezultato taip ir nedavė. Vyras puolė į depresiją, jam netgi kildavo mintys apie savižudybę.
Prieš tris metus Rebekah brolio tragedija pažadino Richardo viltis, kad jis ir vėl galės žiūrėti į save nesibjaurėdamas. Jam buvo atlikta viena sudėtingiausių ir brangiausių – veido persodinimo operacija. Jos metu persodintas buvo netgi žandikaulis, liežuvis bei dantys. Tokios operacijos yra itin retos, nes reikia rasti beveik tobulai tinkantį veidą.
Be to, buvo vos 50 proc. tikimybė, kad operacija pasiseks. Ji truko net 36 valandas. Rezultatas – ne tik nauja galimybė Richardui, bet ir puiki galimybė medikams mokytis gydyti žmones, po sunkių veido sužalojimų.
Joshua Aversano motina Gwen žiniasklaidai sakė: „Žinojome, kad tai teisingas sprendimas. Taip, mes tikrai matome mūsų sūnaus veidą pažvelgę į Richardą. Tačiau mes be galo džiaugiamės galėję jam padėti. Išgyvenome tikrą tragediją, kai netekome sūnaus, todėl dabar bent jau galime pasiguosti, kad padėjome kitam žmogui“.
Richardas susižalojo po to, kai būdamas kiek daugiau nei dvidešimties grįžo namo išgėręs ir susipyko su savo motina. Tada pasakė jai, kad nusišaus. Motinai pavyko jį atkalbėti, tačiau, kai Richardas norėjo padėti ginklą, šis iššovė ir pateikė į veidą.
P nelaimingo atsitikimo vyras neteko dantų, nosies, dalies liežuvio. Jam teko patirti daug užgauliojimų. „Tai, ką girdėjau visus tuos metus, buvo siaubinga“, – sakė Richardas.
Merilando medicinos centro gydytojas Eduardo Rodriguez teigė, kad pasiryžęs atlikti veido transplantaciją, jis prisiėmė didelę atsakomybę. „Tai nėra įprasta kepenų ar širdies operacija, kurios atliekamos palyginti dažnai. Kūnas visada priims naują veidą, kaip svetimkūnį, todėl būtina slopinti imuninę sistemą.
Vaistus teks gerti visą gyvenimą. Dėl imuninės sistemos slopinimo gali pulti visokios ligos. Po tokios operacijos pacientui nebegalima vartoti alkoholio, rūkyti, nudegti saulėje, susižeisti. Visą tai tik sustiprintų svetimkūnio atmetimą“, – pasakojo medikas.
Richardui operacija buvo atlikta 2012 metais. Nuo to laiko du kartus jam pasireiškė rimti sveikatos sutrikimai, dėl kurių tekdavo ne vieną savaitę praleisti ligoninėje. Tačiau vyras tikina niekada nesigailėjo pasirinkęs veido persodinimą.
Jo mama Sandra teigė visuomet rėmusi sūnų ir kartojusi, jog myli jį tokį, koks jis yra. „Sakiau, jog man svarbiausia, kad jis išliko gyvas. Tačiau mačiau, kaip jis nori atrodyti kitaip. Tai jo gyvenimas, todėl išgirdę apie transplantaciją visiškai jį palaikėme“,- tikino Sandra.
Prieš operaciją Richardas retai pasirodydavo gatvėje. Dažniausiai tai darydavo nebent vakare, užsidėjęs beisbolo kepurę ir kaukę. „Dabar galiu drąsiai praeiti pro žmones ir niekas net neatsisuka į mane“, – džiaugsmo neslėpė vyras.
Parengė Ana Daukševič
