Tuo metu teismo entomologė Gail Anderson ir jos komanda į jūros dugną nuleido paskerstą kiaulę, kurios sandara labiausiai panaši į žmogaus, ir stebėjo proceso eigą. Tai jie darė siekdami suprasti negyvų žmonių irimo procesus vandenyje.
Iš viso buvo naudojami trys kiaulių kūnai. Juos tyrėjai nuleido į skirtingo gylio vandenyno dugną prie Kanados krantų. Pirmuosius du kūnus vandens gyviai iki kaulų sudorojo per mėnesį, tačiau su trečiuoju užtruko kiek ilgiau.
„Kūnai, nuleisti į 100 metrų ir 7-15 metrų gylį, parodė, kad žmogaus dydžio, odos tipo ir bakterijų sandaros negyvas organizmas ỹra savaites ar mėnesius, priklausomai nuo deguonies lygio vandenyje, metų laiko ir sąlyčio su jūros dugnu, – teigia Gail Andersonas. – Taip pat mes nustatėme, kad didesnės deguonies koncentracijos giliuosiuose vandenyse toks kūnas gali virsti skeletu vos per 4 dienas.“
Taip pat įdomus atradimas yra tai, kad pirmosios kūną atakavo Lyssianassid vadinamos mažytės krevetės. Vėliau potencialus maistas pritraukė ir ryklius, kurie kiaulę apkramtė, tačiau po 24 valandų tai daryti nustojo, nors mėsos dar buvo likę.
Devintąją dieną milžiniškas Ramiojo vandenyno aštuonkojis (Enteroctopus dofleini) taip pat susidomėjo dugne gulinčiu lavonu. Vis dėlto, smalsiai apžiūrėjęs jo turinį, gyvis nuplaukė šalin taip ir neparagavęs. Kitą dieną kūną apspito krevetės, kurios ėmė doroti kaulus supančias kremzles.
Po 166 ir 134 dienų (pavasario ir rudens metų laiku) buvo likę tik pliki kaulai. Mokslininkai labai nustebo pamatę, kaip rezultatai skiriasi priklausomai nuo deguonies lygio ir vandens gylio. Taip pat jie nustatė, kad nebegyvus organizmus vandenyje labiau veikia aplinka ir išoriniai faktoriai, nei tarkim vidinės bakterijos, kurias dažnai mokslininkai įvardija, kaip pagrindines skaidytojas.
Anderson taip pat pažymėjo, kad jų tyrimas labiausiai padės po vandeniu nukentėjusiųjų ieškantiems narams, kurie žinos, kokios būklės žmonių kūnų tikėtis. „Įvertinus vandens tipą, gyvūniją ir kitus faktorius, bus galima įvertinti ir apytikslį kūno paskendimo laiką“, – priduria mokslininkė.
Ką reikia žinoti apie skęstančiųjų gelbėjimą?
Skęstant gali pabrinkti plaučiai, sutrikti širdies ritmas, sustoti širdis. Be to, ilgas buvimas be sąmonės gali pažeisti smegenis, po skendimo gali prasidėti ir plaučių uždegimas. Neretai skendę žmonės pradeda bijoti vandens.
Jei jūs išgelbėjote skęstantį žmogų, jis nekvėpuoja ir yra be sąmonės, nedelsiant pradėkite dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną. Kvieskite medicininę pagalbą, o kol sulauksite pagalbos, nenutraukite dirbtinio kvėpavimo ir išorinio širdies masažo.
Skendęs žmogus būtinai turi būti gydomas ligoninėje, net jei buvo atgaivintas. Pavojingai širdies ritmas gali pradėti trikti praėjus parai ar dviems.
Skendusiam reikia papildomo deguonies. Norint išvengti plaučių uždegimo, skiriami hormoniniai preparatai, plaučių infekcija gydoma antibiotikais. Deguoniui patekti į plaučius padeda bronchus plečiantys vaistai.
Po skendimo nors 24 valandas būtinas lovos režimas. Jei sąmonė neatsistato skiriamas maitinimas pro veną. Vėliau jokios specialios dietos laikytis nereikia.
Išgelbėję skęstantį, nedelsiant kreipkitės į medikus. Taip pat būtinai kreipkitės į gydytojus, jei po skendimo atsirado infekcijos požymių: karščiavimas, kosulys, raumenų skausmas, silpnumas.
