Pilkąja žvyneline užsikrečiama itin lengvai — užtenka prisilietimo. Sergančiojo oda palaipsniui kietėja ir galiausiai tampa kieta it akmuo. Žmogus išprotėja ir miršta. „Sostų karuose" visi sergantieji yra ištremiami į tolimą kraštą, jie atskiriami nuo visuomenės. Visgi vienas pagrindinių veikėjų, Jorah Mormont, sergantis šia liga, netikėtai išgyja.
Sergančių žmonių ištrėmimo ir atstūmimo praktika nėra tokia jau išgalvota. Viduramžiais taip iš tiesų buvo elgiamasi su raupsuotaisiais. O juk būtent iš šio laikotarpio „Sostų karai" neretai semiasi įkvėpimo.
Nors pilkoji žvynelinė ir raupsai mediciniškai yra itin skirtingos ligos, tačiau šiokių tokių analogijų galima įžvelgti. Visgi, jei fiktyvi liga buvo sukurta tikrosios pagrindu, tuomet serialo veikėjas Samwell Tarly, pagydęs sergantįjį, nebūtų viso to daręs slapta.
Istorikai bando sugriauti mitą, jog viduramžiais raupsais sergantys žmonės buvo visiškai atstumti. Kembridžo universiteto profesorės Elma Brenner teigimu, dauguma populiarių mitų apie raupsus yra šiek tiek iškreipti ir netikslūs.
Visų pirma, raupsai Vakarų Europoje paplito dar prieš viduramžius. Į infekcinėmis ligomis sergančius žmones dėmesys buvo atkreiptas tik prasidėjus marui. Antra, raupsuotieji nebuvo ištremiami, juos tiesiog apgyvendindavo už miesto sienų pastatytose specialiose ligoninėse.
Taip pat yra įrodymų, jog raupsais sergančiųjų niekas taip lengvai neapleisdavo. Gydytojai bei įvairūs religiniai vadovai stengdavosi išgydyti tokius žmones ar bent palengvinti jų kančias.
Tačiau krizių metu, ypač vėlyvaisiais viduramžiais, valdovai įsakydavo sergančius žmones perkelti į privalomąjį karantiną. Tuomet raupsuotieji tikrai buvo ištremiami, jiems buvo taikomi įvairūs draudimai bei apribojimai. Tokia praktika ir suformavo šiuolaikinę nuomonę apie šią ligą.
Tačiau į panašumus ir skirtumus tarp pilkosios žvynelinės ir raupsų galima pažvelgti ne vien iš medicininės pusės. Palyginimui labiau tinka socialinė istorija bei simbolinė ligų prasmė.
„Viduramžių literatūroje raupsai turi itin daug įvairių konotacijų. Krikščioniškas to meto mąstymas suformavo idėją, jog ši liga yra susijusi su nuodėmingumu, ypač kūniškomis nuodėmis",— pasakojo Britų Kolumbijos universiteto profesorius Robert Rouse.
Viduramžiais buvo manoma, jog raupsais užsikrėtęs žmogus tarytum gyvena simbolinėje skaistykloje ir kenčia už savo nuodėmes. Panašų simbolizmą galima pamatyti ir seriale. Pilkąja žvyneline sergantis Jorah Mormont užsikrėtė po to, kai išdavė mylimą moterį. Jam grėsė tremtis iki gyvos galvos, tačiau jis išpirko savo kaltes ir buvo išgydytas. Visa tai apeliuoja į viduramžiais gyvavusį nuodėmės ir atpildo suvokimą.
Visada įdomu ir smagu atrasti panašumų tarp fikcijos ir tikrų istorinių faktų. Tačiau liūdina tai, jog net ir šiais laikais tūkstančiai žmonių serga raupsais. Visa laimė, jog Lietuvoje jau daugiau kaip 30 metų neužfiksuotas nė vienas šios ligos atvejis.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, raupsai labiausiai paplitę Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šiuo metu jais serga daugiau nei 200 tūkst. žmonių.
