M.Jodogalvio šeima tyliai kraipė galvą sužinojusi apie vyro sprendimą tapti „neįgaliuoju“, tačiau dabar visi sutinka – kasdien likimo nuskriastųjų patiriamas problemas pabrėžti galima ir taip.
Telekomunikacijų bendrovėje vadybininku dirbantis 28 metų M.Jodogalvis pripažįsta, kad iš pažiūros gana įprastas neįgaliųjų judėjimas nėra jau toks paprastas.
Iššūkis – patekti į namus
„Kadangi buvau susilaužęs kairės rankos riešą, tai turėjau tokių problemų, kai buvau priklausomas nuo visų aplinkinių, nes net striukės pats negali apsivilkti.
O kai pasiūlė pasėdėti neįgaliojo vežimėlyje, pamaniau, kad bus dar didesnis iššūkis.
Kai žiūri iš šono, atrodo, kad važiuoja žmonės tuose ratukuose, tai lyg ir nieko sudėtinga. Bet tuomet atsiranda visokių papildomų problemų“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pasiūlyto eksperimento taisyklės nenustato, kiek laiko vežimėlyje vyras turi praleisti.
Vyrui didžiausi išbandymai pasitaiko paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose.
Pirmasis iššūkis – patekti į savo paties namus.
„Aš gyvenu antrame aukšte, o būtent jame liftas nestoja. Tad mane reikėjo užnešti. O aš nemažai sveriu, ir vežimėlis sveria.
Draugas man padėjo ir dar pasigavome nepažįstamą kaimyną. Tai buvo palyginti sudėtinga“, – apie pirmąsias patirtis pasakojo Mindaugas.
Kaip pragyventi už 300 eurų?
Mindaugas, atlikdamas šį eksperimentą, tikrino ne tik judėjimo galimybes, bet ir socialinio gyvenimo sąlygas. Jis naudojosi taksi, bandė įsidarbinti, keliavo į prekybos centrą. Vis dėlto vyras nesupranta, kaip galima išgyventi už valstybės skiriamą pašalpą.
„Išmoka būtų beveik 300 eurų. Ir už tuos pinigus reikia gyventi kažkaip net ir atsiradus papildomų išlaidų, pavyzdžiui, ir vežimėlį juk reikia įsigyti.
O dabar supratau, kad reikėtų man ir namuose pasidaryti rimtą remontą – butas vežimėliui nėra pritaikytas. Jau nekalbu apie tai, kad užkilti į antrą aukštą yra problema“, – pasakojo eksperimento dalyvis.
Kliūčių mieste – nemažai
Mindaugas pripažįsta, kad vienam susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais yra sunku.
O ir atstumai mieste iš neįgaliojo vežimėlio atrodo kur kas didesni.
„Pats vienas jau negalėtum ir iš namų iškeliauti. Mano vėžimėlis nėra elektrinis – jis paprastas, tad sukti tuos ratus yra savotiškas sportas.
Bet jis tikrai vargina, todėl labai gerai, jei kas nors pavežioja. Nes ir atstumai atrodo gerokai didesni, nei yra iš tiesų.
Atsiranda ir kliūčių visokių, jei reikia per kokius nors kalnelius ar griovius važiuoti“, – savo patirtimi dalijasi eksperimento dalyvis.
Sulaukia ir kreivų žvilgsnių
Vyras pastebėjo, kad vilniečiai yra paslaugūs žmonės.
„Žmonės tikrai padeda, kartais ir nereikia tos pagalbos prašyti. Va, pavyzdžiui, važiavau autobusu, pripuolė iškart keli žmonės padėti“, – sakė vyras.
Tačiau jis sulaukia ir kitokių reakcijų: „Pastebiu keistų žvilgsnių. Bet aš į tai nekreipiu dėmesio ir neimu į širdį.“
Norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų integracijos problemas, šį socialinį eksperimentą organizuoja Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija.
