Atsakymus į visus šiuos klausimus galima rasti ką tik paskelbtame leidinyje „2014 metų aktyviojo gydymo paslaugų apžvalga“. Šis leidinys, kurį parengė Valstybinės ligonių kasos (VLK) Klinikinio kodavimo skyriaus specialistai, yra nemokamas ir viešai prieinamas VLK interneto svetainės skyrelyje „Klinikinis kodavimas“.
VLK Klinikinio kodavimo skyriaus vedėja Tatjana Golubajeva sako, kad šis leidinys atskleidžia išsamius 2014 m. aktyviojo gydymo duomenis bei lygina juos su 2012 ir 2013 m. duomenimis. Aktyviuoju gydymu vadinamos dienos chirurgijos bei stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, kurios teikiamos pacientams dėl ūmių ligų, lėtinių ligų paūmėjimo ar sužalojimų, taip pat kai reikalingas chirurginis gydymas, kuris negali būti taikomas ambulatorinėmis sąlygomis. Transplantacija nėra priskiriama aktyviajam gydymui, todėl į leidinyje analizuotus duomenis jos atvejai nėra įtraukti. Ambulatorinės paslaugos taip pat neįtrauktos į šį leidinį.
„Iš pateiktų ir išanalizuotų duomenų matome, kad, pavyzdžiui, 2014 m. dienos chirurgijos atvejų Lietuvoje palyginus su 2013 m. sumažėjo daugiau kaip 7 proc. Tai nereiškia, kad pacientams reikalingų operacijų atliekama mažiau arba jos pradėtos daryti stacionare, tačiau tai įvyko todėl, kad nuo 2014 m. buvo pakeistas dienos chirurgijos paslaugų sąrašas ir dalis paprastų operacijų buvo perkelta į ambulatorinę grandį. Nesudėtingos operacijas pacientams dabar dažnai atliekamos ir poliklinikose. Nuo 2012 m. iki 2014 m. mažėjo ir stacionarinio aktyviojo gydymo atvejų: prieš ketverius metus jų buvo kiek daugiau nei 643 tūkstančiai, o užpernai – kiek daugiau nei 610 tūkstančių. Apskritai šiuo laikotarpiu bendras aktyviojo gydymo atvejų skaičius privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims mažėjo“, – pasakojo T.Golubajeva.
Išsamų elektroninį leidinį sudaro keturios dalys. Pirmojoje jų analizuojami 2012–2014 m. aktyviojo gydymo duomenys pagal kelis parametrus. Antrojoje dalyje analizuojama 2014 m. aktyviojo gydymo paslaugos pagal regionus, trečiojoje – pagal diagnozes ir procedūras. Paskutinėje dalyje pristatomas aktyviojo gydymo atvejų priskyrimo giminingų diagnozių grupėms metodas. Geriau suvokti informaciją ir pokyčių tendencijas padeda ir leidinyje naudojamos diagramos.
Šiame leidinyje taip pat galima surasti informaciją apie tai, kuriose ligoninėse gydomi skirtingų Lietuvos regionų gyventojai, kokio amžiaus vyrams ir moterims dažniausiai reikalingas aktyvusis gydymas ir kam jis taikomas ilgiausiai, kokių pacientų daugiau yra didelėse respublikinėse gydymo įstaigose ir kokių – rajono ligoninėse.
„Be abejo, pirmiausia šis leidinys bus aktualus ir naudingas medikų bendruomenei bei visuomenės sveikatos bei kitiems už sveikatos priežiūros organizavimą atsakingiems specialistams. Tačiau manome, kad ir plačiajai visuomenei įdomu susipažinti su šia informacija, stebėti aktyviojo gydymo pokyčių tendencijas Lietuvoje“, – sakė VLK atstovė T.Golubajeva.
