Metų pradžioje pasirodžiusioje knygoje „Diagnozė – blogmamė“ vilnietė Giedrė Augustauskienė ir kaunietė Rūta Prialgauskienė dalijasi asmenine patirtimi nuo bandymų pastoti iki gimdymo, žindymo ir net primaitinimo. Jų patyrimus komentuoja profesionali gydytoja – ginekologė Gintarė Čipinienė. Apie tai, kaip gimė jų draugystė ir knyga, mamos pasakoja interviu.
– Abi esate jaunos mamos, auginančios po sūnų, ir esate vaiko priežiūros atostogose. Papasakokite apie save plačiau!
GIEDRĖ: Gimiau ir užaugau suvalkijos miestelyje Vilkaviškyje, bet jau daugiau nei 10 metų gyvenu Vilniuje. Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas ir kalbos redaktorės kursus, o iki vaiko priežiūros atostogų dirbau valstybinėje įstaigoje. Visada mėgau rašyti eilėraščius, staipsnius tik retai atrasdavau tam laiko, o motinystė paskatino prie to sugrįžti.
RŪTA: Esu baigusi logistiką, bet iki motinystės atostogų nedirbau pagal specialybę. Taip pat esu baigusi vizažą, bet nesistengiu to paversti pagrindinio darbu, nes žinau, kad atsibos ir nebeteiks malonumo. Tikiuosi per ateinančius du metus sugalvoti, ką noriu veikti, nes liepą vėl išeinu motinystės atostogų.
– Kur susipažinote ir kaip tapote draugėmis?
GIEDRĖ: Susipažinome feisbuko mamų grupėje! Net tiksliai neprisimenu kodėl parašiau Rūtai privačią žinutę ir pradėjome bendrauti. Po kurio laiko Rūta sukūrė atskirą „Gruodinukų“ (vaikų, kurie gimė 2018 metų gruodį) grupę ir joje mūsų bendravimas tęsėsi. Atsirado bendrų planų, susitikimų. Taip ir tapome draugėmis. Gal net ne draugėmis, o lyg „senais sugyventiniais“, kurie, jei myli, tai visa širdim, jei pykstasi, tai su žaibais (juokiasi).
– Kaip kilo mintis kartu rašyti tinklaraštį „Blogmamė“?
GIEDRĖ: Viskas prasidėjo nuo to, kad į minėtą grupę įkėliau savo kurtą eilėraštį apie mamas su grotažyme blogmamė. Ten buvusios merginos nuolat skatino kurti savo puslapį, bet kažkaip man pritrūkdavo drąsos. Galvojau, kam tai gali būti įdomu, nieko čia nesigaus.
RŪTA: Giedrei vis trūko drąsos ir užsispyrimo kurti puslapį vienai, o aš degiau ta idėja ir tikėjimu, kad pavyks, taip ir įkalbėjau. Surizikavome būti nušvilptos abi nei palikti draugę vieną kariaut su „supermamytėmis“. Deja, dabar mano kūrybinė pusė atostogauja kažkur, kur labai gera ir nenori grįžti, todėl Giedrei tenka vienai palaikyti frontą, tikiuosi tai netruks ilgai.
– Iš kur toks pavadinimas – esate blogos mamos ar blogerės mamos?
GIEDRĖ: Labai geras klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų blogmamė yra bloga mama. Bent jau su tokia mintim atsirado toks pavadinimas. „Bloga“ tai tokia, kuri elgiasi ne taip, kaip liepia knygos ar sako „supermamytės“, o daro taip, kaip jai sako širdis, kaip jai atrodo, kad jos vaikui geriausia. Na, pavyzdžiui, mama, kuri duoda vaikui pirktinę tyrelę, vadinama bloga mama, bet ar tikrai vien dėl to ji yra bloga? Šis pavadinimas yra didžiulė ironija.
Tiesa, tik kiek vėliau susipratom, kad blog‘mamė gali būti suprasta ir kaip blogerė. Tai tikriausiai yra bloga mama, kuri rašo blogą (juokiasi).
– Kuo išsiskiria jūsų rašomi tekstai – ką norite perduoti savo gerbėjams?
RŪTA: Juose su ironija pašiepiam save ir vaikus, jų elgesį. Norime, kad mamos labiau atsipalaiduotų, mylėtų save ir mėgautųsi motinyste.
GIEDRĖ: Pats „Blogmamės“ formatas išskirtinis tuo, kad kalbame eilėmis, nes kūryba išlaisvina. Kartais eiliuotai pasakyti lengviau, drąsiau. Be to, mūsų puslapis atviras visoms, mes viešiname ne tik savo rašliavas, bet beveik visų mamų, kuriuos mums parašo.
– Kaip kilo mintis parašyti knygą?
RŪTA: Tai sugalvojome ne mes, tai leidykla (juokiasi). O kadangi tai tokia galimybė, kuri galbūt niekada gyvenime nepasitaikys, todėl negalėjome praleisti progos ir ja nepasinaudoti.
GIEDRĖ: Leidyklos pasiūlymų iš pradžių nepatikėjau. Prisimenu, kaip paskambinus Rūtai sakiau, kad tikriausiai iš mūsų šaiposi. O va, pasirodo, ne. Jei atvirai, tai, jeigu ne Rūta, nežinau, ar būtų ta knyga atsiradus, nes aš sunkiai įsivaizdavau, kad mums gali kas nors pavykti.
– Kokias temas nagrinėjate knygoje?
RŪTA: Nagrinėjome visas temas, bet labiausiai tas, už kurias mamos susilaukia daugiausiai smerkimo. Pateikėme savo asmeninius pavyzdžius, kurie įrodo, kad ne visada viskas priklauso nuo mūsų norų. Kartais sunku suprasti kitą mamą ar jos pasirinkimus, kol pati to nepatirti ar nepatiria artima draugė.
GIEDRĖ: Aptariame vaiko auginimo laikotarpį iki gerų pusės metų. Buvo mintis rašyti iki metų, bet tada knyga būtų išėjusi gal tik kitais metais, nes juk reikėjo sulaukti, kol mūsų vaikai sulauks metukų, kad viską patirtume, o tuomet aprašytume.
– Į pagalbą pasitelkėte ir specialistę – ginekologę Gintarę Čipinienė, kuri komentuoja jūsų išgyvenimus iš profesionaliosios pusės. Kodėl būtent šios srities medikę? Ne psichologę ar šeimos gydytoją, pediatrą?
GIEDRĖ: Ieškojome gydytojos, kuri būtų ne tik puiki savo srities specialistė, bet ir turėtų gerą humoro jausmą bei mokėtų įdomiai savo mintis dėstyti raštu. Taip pat mums buvo svarbu, kad dėl vienų ar kitų sprendimų ji nenuteistų, o į tai pažiūrėtų ne tik kaip gydytoja, bet ir kaip moteris. Mums šią gydytoją pasiūlė leidyklos atstovė Ugnė Giese ir net nedvejojome, kad ji puikiai tinka.
RŪTA: Iš tikrųjų ilgai galvojome kokį specialistą rinktis, bet daugiausiai mūsų knygoje aptariamas nėštumo periodas, o tuo metu moteris dėl didžiosios daugumos problemų kreipiasi į ginekologę. Taip pat aptariama negalėjimo pastoti tema, kuri aktuali tikrai daugiau šeimų, nei gali pasirodyti, o šia tema būtent ginekologė gali pakomentuoti išsamiausiai.
– Knyga labai asmeniškai ir atvirai pasakojatės apie savo išgyvenimus, problemas, iššūkius. Kurią temą sunkiausia narplioti?
RŪTA: Asmeniškai man sunkiausia buvo gimdymo ir žindymo temos, nors rašėsi lengviausiai, bet viskas buvo visiškai priešingai nei planavau. Norėjau patirtis pateikti taip, kad neišgąsdinčiau, o nuraminčiau tas, kurios bijo gimdymo ar pergyvena kaip joms seksis žindyti.
GIEDRĖ: Sunkiausia kalbėti apie tas temas, kurios visuomenėje sukelia didžiausias diskusijas – tai gimdymas natūraliai, cezario pjūvis, žindymas. Būtent pagal šiuos kriterijus kitos super mamos ir nusprendžia, kokia tu esi motina.
Nežindei? – Nemyli savo vaiko. Tau atliko cezario pjūvį? – Tai tu negimdei. Ir niekam neįdomu, kodėl tau taip buvo, ką tu patyrei, ką išgyvenai... Tau tiesiog prilipina etiketę. Ir tada gali užsigraužti save.
– Ar sunku rašyti knygą dviese? Kaip skirstėtės darbus, temas?
RŪTA: Sunkiausia buvo susitarti kaip viskas turi atrodyti, kad patiktų abiems. Nutarėm, kokie skyriai turi atgulti į knygą, o temos juose pasiskirstė labai natūraliai, nes mūsų patirtys labai skirtingos.
GIEDRĖ: Galiausiai sudėjome į vieną, išrinkome eilėraščius, kurie tiko, kūrėme lenteles, diagramas. Tokiu principu dirbti, kokiu dirbome mes, tai tikrai nėra sunku.
– Ar knyga sulauks tęsinio?
RŪTA: Šią akimirką dar neturime tiek patirties, kad galėtume papildyti. Bet ateityje, jei jos sukaupsime ir žmonėms bus įdomu, o leidykla norės tęsinio, tai galbūt ir pamąstysime apie šią galimybę.
GIEDRĖ: Sunku pasakyti. Tęsinio gal ir ne, bet, ką gali žinoti, gal atsiras naujų idėjų ir parašysime visai kitokią knygą? Ne kartą įsitikinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, todėl lauksim, ką jis mums dar pametės. O dabar gegužės pabaigoje laukia pirmasis susitikimas po karantino su skaitytojomis – jis vyks mano gimtąjame Vilkaviškyje, kur prie kavos puodelio su rėmėjų dovanomis diskutuosime apie motinystę.
