Visų pirma, influencerio „statusas“ nenukrenta iš niekur ir kiekvienas jų turėjo nueiti ilgą kelią, kol juo tapo. Neabejoju, kad ko ne visi, dabar influenceriais vadinami žmonės, turėjo daugelių vadinamą, „normalų“ darbą, bet lygiagrečiai to, kaip ir aš, kūrė įdomų turinį, kalbėjo aktualiomis temomis, kol nepastovios pajamos iš socialinių tinklų tapo nuolatinėmis.
Pati niekada nepajutau momento, kada tapau influencere. Tai supratau tik tuomet, kai aplinkiniai ir spauda patys mane taip ėmė vadinti. Ir iš tikro, manau, jog ir iki šiol būčiau dirbusi trenere, jei ne nėštumas ir jo paskatinti priverstiniai pokyčiai. Penkerius metus keldavausi penktą ryto ir kartais dirbdavau net po dešimt ar daugiau valandų, šalia to kūriau ir turinį socialiniams tinklams, kol besilaukdama šeštą mėnesį supratau, kad kol kas darbo su klientais treniruoklių salėje man pakaks bei galiu sau leisti pailsėti ir susikoncentruoti į tuoj gimsiantį sūnų.
Kai gimė Gabrielius mano aplinkoje žmonių su vaikais buvo vos vienas kitas, todėl čia esu dėkingas socialiniams tinklams, kurie į mano gyvenimą atvedė nuostabių moterų – mamų kurios man neleido paskęsti motinystės rūpesčiuose ir kartu išgyvendavo tuos pačius džiaugsmus bei vargus.
Pasidalindama kartu leidžiamomis akimirkomis socialinėje erdvėje nuolat sulaukdavau žinučių su lengvu, tačiau nepiktu pavydu – mamos rašė, kad neturi su kuo susitikti, su kuo vežimą pastumdyti bendraminčių kompanijoje. Tuo tarpu kiti stebėdavosi, kaip būdama mama aš neužsidariau namuose, turiu laiko ne tik galvą išsiplauti, bet ir pasidažyti bei gražiai apsirengti. Mane kartu stebino ir liūdino požiūris, jog jei jau esu mama, tai keista, jei aš stilingai rengiuosi, linksmai leidžiu laiką, nes mamoms tai nebūdinga.
Šių minčių bei draugių paskatinta pradėjau organizuoti renginius pavadinimu „Daugiau nei mama“, norėdama keisti visuomenės požiūrį ir parodyti, jog mes nesam tik užsikuitusios namų šeimininkės, mes vis dar tie patys žmonės kurie nori įdomiai leisti laiką, domėtis įvairiais dalykais bei atrodyti patraukliai. Taip pat norėjau rodyti kiek kitokią motinystę padrąsinant jaunas merginas nebijoti susilaukti vaikų galvojant, jog ties čia gyvenimas ir sustoja.
Kaip vis dar populiaru manyti, jog mamos vaiko priežiūros atostogose iš tiesų atostogauja (chachacha), taip ir su influencerių darbu – ironizuojama, kad anoks čia darbas pasidažyti ir „nusifotkinti“.
Kartais nutinka, jog pusę dienos filmuoji, pusę montuoji, o klientui – nepatinka. Ir tada vėl viską darai iš naujo. Iš naujo fotografuoji, galvoji idėją,rašai tekstą. Labai įstrigo marketingo specialistės Lauros Aleksandravičės išsakyta frazė, kad influenceris – tai žmogus orkestras, kuris turi ir idėją sugalvoti, ir nusifotografuoti, ir tekstą parašyti ir šalia viso šito dar papildomų dalykų įgyvendinti.
Visgi, turiu pripažinti,jog nesu linkusi aukštinti influencerių veiklos ir puikiai suprantu, kad yra daug sunkesnių darbų, užimančių daugiau valandų ir už kuriuos žmonės gauna gerokai mažesnes pajamas. Nesu linkusi sakyti, kad influencerio darbas vargina ir sekina. Nors čia, visgi,priklauso nuo projektų gausos ir užimtumo,tačiau sunkiausias dalykas šioje veikloje atlaikyti didžiulį psichologinį spaudimą.
Pati būdama influencere, juokiuosi iš tų, kurie skundžiasi, jog jie PRIVALO kiekvieną dieną dalintis savo gyvenimo akimirkomis ir kaip neva tai vargina, kad PRIVALO kasdien kelti naujus įrašus ir nuotraukas. Iš esmės, mes NIEKAM NESAM SKOLINGI IR NEPRIVALOME NIEKO.
Patys pasirenkame, kiek ko norime rodyti ir, sakyčiau, net verta kartais daryti pertraukas socialiniame tinkle ar bent jau sumažinti transliuojamo turinio srautą tam, kad tie peržiūrų skaičiukai nesusuktų galvos ir nepamirštum gyventi realaus gyvenimo, o po to neverktum pagalvę apsikabinęs, kad parodei kažką, ko geriau auditorijai nereikėjo rodyti.
Džiaugiuosi, jog mūsų šeimoje aktyvi socialiniuose tinkluose esu tik aš ir mano vyras per daug į šią veiklą nelenda ir jam tai nėra prie širdies. Būtent dėl to pavyksta išlaikyti balansą tarp realaus ir virtualaus gyvenimo, viso jo nepaskandinant telefono ekrane.
Lygiai taip pat dažnai savęs klausiu kiek sveika ir normalu (o gal visai nenormalu?) yra rodyti savo sūnų. Netgi esu radusi išeitį kaip jam užaugus nesijausčiau kalta bei skolinga. Ir kaip ir kitos normalios mamos neretai pagalvoju, kaip vaikas jausis ateityje matydamas savo vaikystės nuotraukas internete, todėl stengiuosi riboti tokį turinį ir, dažniausiai, mano paskyroje jis atsiranda tiek, kiek tai įvyksta labai organiškai.
Mane net iš tikrųjų kartais erzina ir atmetimo reakciją kelia be jokių blogų kėslų rašomos sekėjų žinutės „Oi, koks fainas tavo vaikas, parodyk jį dažniau“. Palaukit, juk vaiką gimdžiau ne tam, kad jis linksmintų mano auditoriją!
* Atsiprašau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos už žodžio influenceris vartojimą.
