– Pradėkime nuo pradžių, tai kas yra „Ohho Create“ ir ką jūs siūlote?
– Man ši veikla yra be galo jautri, nes viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai mano dukra Ugnė susidomėjo dinozaurais. Ji žinojo jų pavadinimus, kuo kas mito, kur gyveno ir taip be galo be krašto savo informacija vedė visus iš proto. Žinote, kuomet vaikas tiesiog gyvena tuo dalyku!
Žinoma, visa tai lydėjo daugybė piešinių, bet vienas jų mane taip palietė, taip sujaudino, kad pradėjau svarstyti, o kaip jį išsaugoti? Jis buvo toks man ypatingas, kad norėjosi ne tik įrėminti, bet kažkaip dar kitaip įamžinti.
Neatsimenu to momento, kaip aš sugalvojau, kad jos kurtas dinozauras galėtų tapti pakabuku, bet supratau, kad jeigu ir man kilo toks poreikis, turbūt yra daugybė mamų, tėvų, kurie irgi nori įamžinti vaiko kūrybą.
Susiradau juvelyrę, kuri buvo ką tik baigusi studijas ir mes kartu su ja augome, kūrėme ir kuriame iki šiol
– Kaip vyksta visas procesas?
– Pirmiausiai, sulaukus užklausos, aš bendrauju su klientu. Išsiaiškiname visus lūkesčius, norus ir gavus piešinį ar nuotrauką juvelyrė pradeda gamybą. „Ohho Create“ išskirtinumas yra tai, jog mes nepjaustome lazeriu, kaip daugelis mano, o viską kuriame rankomis.
Kartais, lazeriu net būtų galima padaryti lengviau, bet šių papuošalų idėja ir yra – asmeniškumas ir unikalumas. Kuriant rankomis net du vienodi papuošalai bus skirtingi.
Todėl ir kalbant apie plėtrą, prekybą užsienyje, kad ir „Etsy“ platformoje, susiduriame su pagrindiniu iššūkiu, jog tai kainuos per daug laiko. Su kiekvienu užsakovu aptariame visas smulkmenas, tad tam, kad turėčiau tam laiko, reikėtų mesti kitus darbus arba samdyti papildomų žmonių. Tai nėra tas verslas iš kurio pragyvenu, todėl kaip jis einasi, taip ir plaukiu pasroviui.
– Kiek reikėjo investicijų verslo pradžiai?
– Nuo pat pradžių laikiausi koncepcijos, kad reikėtų kuo mažiau išlaidų. Juvelyrė rūpinasi pati tauriaisiais metalais, pradžiai man teko tik užsakyti nuotraukas pas profesionalų fotografą ir šiek tiek skirti pinigų socialinių tinklų reklamai.
– Nors pradėjote nuo piešinių materializavimo, dabar turbūt daug populiaresnės pėdutės su gimimo data. Ar tiesa?
– Taip, net sakyčiau, kad uždėjo pėdučių bumas. Viena klientė paprašė, padarėme ir dabar užsako ir po dvi, ir po tris. Neseniai skambino būsimas tėtis, kuris susiderino iš anksto, kad tik gimus vaikeliui nufotografuos jo pėdutes, atsiųs mums ir skubiai padarysime dovaną žmonai. Neseniai išsiuntėme, laukiame atsiliepimo.
Atkūrėme ir miniatiūrinius delniukus, piešinius nuo akmens, lipdinių, trikotažinių audinių…
Gauname prašymų ir kažką nukopijuoti, nuotraukų iš kitų internetinių parduotuvių, bet mums to daryti neleidžia moralės principai. Atrodo, galėtum pasiimti pinigus ir viskas, bet ne, mes taip nenorime.
Be to, visi papuošalai kuriami iš aukso arba sidabro, paprasto metalo, tad bižuterijos, kaip raktų pakabukai, nedarome. Netenka tos vertės ir prasmės, kurią norime sukurti.
– Kokių įdomiausių ar keisčiausių užsakymų teko sulaukti?
– Kiekvienas užsakymas skirtingas ir individualus, bet kai kurie iš jų būna tikri iššūkiai. Pavyzdžiui, teko sukurti… parašą! Dukra paprašė sidabrinio tėčio parašo. Ir padarėme.
Kita mama užsakinėjo savo vyrui, vaikų tėčiui, stilizuotą segę angelą, tad svarstėme technologiškai, ką daryti, kad jis nekliūtų už drabužių ir ieškojome stilistinių sprendimų, kad būtų vyriškas.
Dar vienas įdomus projektas, kuomet trys dukros ir jų tėtis užsakinėjo mamai apyrankę ant kurios karuliais buvo jų visų keturių piešiniai.
Aišku, sulaukiame ir prašymų sukurti, kaip vadinu, blynukus, kuomet vaikas tik pradeda piešti ir sukuria pirmąjį galvakojį. Na, bet jei tai žmogui svarbu, kodėl gi ne?
– Kiek užtrunka pagaminti papuošalą?
– Turime standartinį terminą – dvi savaitės nuo užsakymo pradžios, nes juos reikia ir prabuoti, kaip juvelyrinius gaminius. Aišku, yra buvę, kad pirmadienį sulauki skubaus skambučio, jog būtinai reikia šeštadieniui ir vertiesi per galvą, padarai.
– O kiek papuošalai vidutiniškai kainuoja?
– Sidabrinis pakabukas standartiškai 89 eurai, auksinis, priklausomai nuo gramų, 150-180 eurų. Manau, kaip už rankų darbą tai yra labai draugiška kaina.
– Kaip sugalvojote pavadinimą?
– Kai man padarė pakabuką, toks pirmas įspūdis jį pamačius ir buvo – oho, čia tai bent. Tokia emocija užplūdo! Tik prie šito trumpo žodelio kažko trūko, taip ir atsidūrė angliškas „create“.
– Visa ko „kaltininkė“ yra dukra – kaip sekėsi suderinti šio verslo vystymą su jos priežiūra?
– Manau, turiu prigimtinių organizacinių savybių. Ugnė pradėjo lankyti Klaipėdos licėjų nuo ketverių, o aš laviruoju visą dieną – jei ji kokiame nors būrelyje, tuomet turiu laiko atlikti kitus darbus. Išmokau planuoti savo laiką. Jei eini į darbą nuo aštuonių iki penkių visai kitaip dirbi, o aš gaminu sriubą ir šalia kompiuteris padėtas, kol ji verda, atrašau į laiškus.
– Minėjote, jog šis verslas tik papildoma jūsų veikla, ką dar darote?
– Pagrindinis mano darbas iš kurio ir valgau duoną yra įvairių lektorių paskaitų bei seminarų organizavimas. Nors gyvenu Klaipėdoje, tie mokymai vyksta visoje Lietuvoje ir net kelis per vieną dieną, tad darbo išties nemažai, bet man labai patinka. Smagu, kad yra žmonės su kuriais dirbame daugybę metų kartu pasitiki manimi, nauji užsakovai irgi atkeliauja per rekomendacijas.
Tik prieš savaitę dienos šviesą išvydo kitas mano projektas „Klaipėdos moterys kalba“ – tiesioginių transliacijų metu imu interviu iš įvairiausių, įdomiausių moterų, kurios gyveno ar gyvena Klaipėdoje. Pajūryje labai daug išmintingų moterų, reikia jas iškelti į viešumą.
– Ką dabar darytumėte kitaip ir patartumėte į tai atkreipti dėmesį kitiems verslo naujokams?
– Nieko nedaryčiau kitaip. Jei būčiau norėjusi, kad ši veikla taptų rimtu verslu, reikėjo investuoti daugiau į rinkodarą, reklamą, „storytelling’ą“. Bet man užtenka to, kas yra.
Žmonėms, kurie svarsto pradėti naują veiklą linkiu vienintelio dalyko – tikėti savimi, nesvarbu ką kiti sakys. Man irgi sakė, kad nesu unikali, kažkas kažkur pasaulyje irgi kuria tokius papuošalus. Na, ir kas? Aš nemačiau, o tokie pasakymai gali labai sugniuždyti.
Taip pat reikia turėti žmogų, kuris tavimi besąlygiškai tiki. Mano vyras mane visuomet palaiko ir sako: „Eik, daryk, tau pavyks, o aš padėsiu kuo galėsiu.“
Prisiminkite, kad nieko tokio, jei nepavyks, nes tai duos be galo daug žinių, įgysite labai daug patirties. Nebijokite bandyti ir klysti. Patys didžiausi kritikai sau esame mes patys – stenkitės save peikti mažiau.
