– Vaida, tai gal pirmiausia pradėkime nuo pradžių – kaip jūs atsidūrėte Australijoje ir ką ten veikiate?
– Į vakarų Australijos valstijos sostinę Pertą atvykau 2016 metais, su savo tuometiniu partneriu. Neilgai trukus nuo atvykimo, mūsų keliai išsiskyrė, o aš persikrausčiau į kitą rajoną, kuriame visada svajojau gyventi. Ten sutikau savo dabartinį partnerį Chrisą. Mūsų svajonės, idėjos, vertybės, gyvenimo būdas labai sutapo ir netrukus leidomės į nuotykius.
Pradžioje išvykdavome į mažesnius taip vadinamus „road trip’us“. Tada supratome, jog norime būti arčiau gamtos, pabėgti nuo didelio miesto šurmulio ir persikraustėme gyventi į kitą miestelį – Margaret River.
– Kuriate tinklaraštį „Big Little Life“, kuriame siekiate parodyti galimybę gyventi laimingiau ir tvariau – papasakokite, kaip kilo idėja ir kaip sekasi ją puoselėti?
– „Big Little Life“ idėja kilo iš didžiulio noro keliauti, gyventi paprasčiau, įdomiau, gyventi kitaip. Taip pat tam turėjo didelę įtaką mūsų meilė tvarumui ir ekologijai. Chrisas yra aplinkosaugininkas, taip pat jis baigė biologijos ir žemdirbystės magistrą.
Abu labai vertiname aplinką, mums svarbu tausoti gamtą, jos išteklius. Stengiamės pirkti tik tai, ko būtinai reikia, domėtis iš kur mūsų perkami produktai atkeliauja, kaip jie bus panaudoti, kiek mes juos naudosime ir kas su jais nutiks, kai jų mums nebereiks.
Prieš įsikeldami į naujus namus Margaret River mes visus baldus, buitinę techniką įsigijome iš antrų rankų, sendaikčių turgų. Rūbus stengiamės pirkt dažniausiai dėvėtus, nebent kažko ypatingo labai reikia ir žinome, jog bus tausojamas ir ilgai nešiojamas. Na, o persikraustymas į mažesnę erdvę, autobusą, tiesiog palengvino mūsų gyvenimo būdą ir automatiškai padarė jį tvaresniu.
Autobuse mes naudojame kompostinį tualetą, tai pat maisto atliekas dedame į kompostą. Energiją gauname iš saulės baterijų, lietaus vandenį filtruojame.
– Vienas didžiausių jūsų nuotykių – seno autobuso virsmas į stilingą mobilų namelį ant ratų, kuriuo keliavote po šalį. Kaip kilo mintis ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Po beveik pusantrų metų draugystės nusprendėme, jog būtų visai smagu tas savaitgalines keliones paversti į kasdienybę. Tad po ilgų apmąstymų, nusprendėme įsigyti 11metrų autobusą ir jame įsirengti „namus“. Taip gimė „Big Little Life“. Po autobuso įsigijimo, nelabai planuotai sužinojome, kad aš laukiuosi. Tai, žinoma, buvo nuostabi staigmena mums abiems, ir artimiesiems.
Autobuso remontas užtruko beveik metus. Viskas kainavo tikrai nemažai, apie 20 tūkstančių australiškų dolerių (apie 12100 Eur – red.past.). Bet taip yra dėl to, kad įsirengiant namus ant ratų ir energiją kaupiant saulės baterijomis, automatiškai visa buitinė technika turi būti specialiai tam skirta, kas deja, bet nėra pigiausias variantas.
Autobusą įsirengėme patys, Chrisas atliko didžiausius ir sunkiausius darbus – įvedė elektrą, vandentiekį, ir t.t. Tik dujinę elektrinę, dėl visų taisyklių, teko įvesti meistrui. Visas procesas buvo labai ilgas ir įtemptas. Kad ir koks gabus ir darbštus yra Chrisas, daug kas jam buvo nauja ir prieš tai neišbandytą, tad ir užtruko viskas ilgiau nei planavom.
– Kiek laiko keliavote?
– Keliavome apie 3 mėnesius, tada mėnuo iki epidemijos grįžome į Pertą. Dėl viruso teko atšaukti tolimesnius planus. Dabar nuomojamės namą, o autobusą vis dar turime. Tikimės išvykti pakeliauti kelioms savaitėms rugsėjo mėnesį.
– Ką aplankėte ir kokie įspūdžiai?
– Kol kas pavyko pakeliauti tik po Vakarinę Australijos dalį. Šis žemynas yra didžiulis ir mūsų valstija yra didžiausia jame, tad nėra didelio reikalo ir labai kažkur skubėti. Čia visko tiek daug. Tikri laukiniai vakarai! Aplankėme Eksmutą, populiarųjį Ningalu rifo nacionalinį parką, Karijini nacionalinį parką.
Įspūdžiai tik patys geriausi. Aišku, ne visada buvo lengva, ypač su mažu vaiku, bet visada buvo įdomu. Gyventi paplūdimyje, kas rytą nubudus girdėti ir matyti vandenyną yra tikra magija. Vakarais žindydama galėdavau stebėti nuostabiausius saulėlydžius ir banginius iš savo lovos. Tokios patirtys tikrai išskirtinės!
– Papasakokite apie savo sūnų – kaip jis reagavo į kelionę? ar jam nenusibodo būti kelyje? ar nesunku vaiką auginti kelyje?
– Kadangi keliones pradėjome kai Oliveriui buvo vos penkeri mėnesiai, tad viskas buvo kur kas paprasčiau, nei kaip būtų dabar. Jis buvo dar labai mažas, daug miegodavo dienomis, nebuvo toks judrus ir aktyvus kaip dabar, tad ilgos kelionės jam neprailgdavo.
Jam keliauti patiko, prisitaikė gan greit. Na, o buvimas gamtoje jam tik į gerą. Nuotykiai jam visada patiko, smagiausia, žinoma, būdavo paplūdimy, kapstantis smėlyje. Oliveris yra labai laimingas ir švelnus vaikas.
Žinoma, visko būna, bet keliauti su juo buvo tikrai paprasta. Kaip bus dabar… nežinau (juokiasi). Papasakosiu kitą kartą.
– Minėjote, jog dabar gyvenate sėsliai – kodėl nusprendėte taip padaryti?
– Grįžimą į Pertą lėmė keletas faktorių: klimatas – mes buvome šiaurėje ir ten darėsi per karštą. Kai Lietuvoje yra žiema ir švenčiamos Kalėdos šiltuose namuose, čia būna vasarą ir jas visi švenčia paplūdimyje. Tad ir mes nusprendėme grįžti į valstijos sostinę, kur gyvena Chriso broliai ir mūsų draugai Kalėdoti su jais.
Kol keliavome, abu nedirbome, tad ir santaupos baiginėjosi. Teko kažką galvoti. Planavome dirbti ties savo tinklaraščiu, atidarėme internetinę ekologiškų prekių parduotuvę, bet kadangi laukiniuose vakaruose ne visada ir ne visur randamas interneto ryšys, tai nusprendėme grįžti arčiau civilizacijos. Na, ir tada, kaip ir visame pasaulyje, taip ir čia prasidėjo epidemija.
Supratome, kad toliau keliauti nebepavyks, norėjosi daugiau komforto, ypač karantino metu, tad nusprendėme įsikelti į didesnę erdvę, tikrus namus. O toliau jau žiūrėsim. Kol kas planuojame tik trumpalaikes keliones, bet niekada nežinai kaip viskas susiklostys (šypsosi).
– Kur dabar gyvenate ir kuo užsiimate?
– Šiuo metu Chrisas dirba didelėje kompanijoje ir yra aplinkosaugos konsultantas. Aš su Oliveriu dažniausiai esame namuose. Dukart į savaitę Oliveris eina į darželį, tad tomis dienomis aš darbuojuosi ties savais projektais. Po truputį pradedu mados stilistės karjerą. Laikas parodys kur tai nuves.
– Ar planuojate tolimesnius iššūkius? Kur, kokius ir kada?
– Planų, idėjų ir iššūkių daug, bet labai sunku dabar pasakyti kur ir kada juos įgyvendinsime. Kol kas gyvename šia diena ir stengiamės per daug neprisiplanuoti.
Jau ne kartą patys sau įrodėme, kad kol planuoji – vyksta gyvenimas, ir jame visko nutinka. Gerai yra turėti kažkokias gaires, tikslus, ir jų tikrai yra. Bet turint omeny, kad epidemija vis dar čia, per daug savęs nespaudžiame.
Aktualiausias planas yra įsigyti žemės sklypą ir statyti namą. Galvojame tai įgyvendinti 2 metų bėgyje. Svajojame ir apie vestuves. Tikimės visa tai įgyvendinti kažkada, bet dabar gyvename šia diena.
– Kada paskutinį kartą buvote Lietuvoje ir kada žadate apsilankyti?
– Paskutinį kartą Lietuvoje buvome dar prieš Oliveriui gimus. Tiesą sakant, aš tada jau trečią mėnesį laukiausi. Tai buvo 2019 metų vasarą. Šiuo metu iš Australijos išvykti negalime dėl viruso, tad kol kas dar neaišku, kada tiksliai galėsime, bet kelionė į Lietuvą tikrai yra planuose.
Kai tik situacija dėl epidemijos pasitaisys – tada ir bandysime rast geriausią progą tam. Labai norim supažindinti Oliverį su Lietuvoje gyvenančia šeima ir draugais.
