Dvi dvynukų poros
Apie Giedrės istoriją pirmiausiai prasitarė jos sesuo Vilija, kurios pirmosios laiško eilutės iškart prikausto: „Aš ir mano sesuo prieš dvejus metus laukėmės vienu metų dvynukų, kurių skirtumas turėjo būti dvi savaitės. Tačiau sesei nepasisekė.“
Jau kalbantis su Giedre ji šypteli, kad pastoti vienu metu su seserimi nesitarė, bet, turbūt, laikas „pribrendo“ abiems. Įdomu ir tai, jog iki pastojimo nė viena nežinojo, kad giminėje yra dvynukų.
„Juokinga, kad tik pradėjus draugauti su vyru išsiaiškinau, ar pas juos nėra dvynukų. Na, dėl visa ko. Jis patikino, jog tikrai ne. O štai ginekologė praneša, jog plaka dvi širdelės! Juokais apkaltinau vyrą, jog nuslėpė informaciją, o tik tada mūsų mama prisipažino, jog tai ne pirmieji dvynukai giminėje“, – pasakojimą, lyg iš kino filmo, pradeda G.Rudinskienė. Sesuo, tuomet išgirdusi naujienas išreiškė net pavydą, jog dvynukų norėtų ir ji.
„Atsakiau, nueik pas ginekologą ir sužinosi. Skambina apsiverkusi po kelių dienų, už ką tu man taip… Šokas ištiko“, – džiugių naujienų pradžią prisimena Giedrė.
Klaipėdos gydytojai nuvylė
Nors viskas prasidėjo netikėtais, bet maloniais siurprizais, vėliau nėštumas tapo rimtu išbandymu. 16 nėštumo savaitę Giedrei teko daryti apendicito operaciją, po jos, nespėjus iki galo atsigauti, moteris susirgo rotavirusine infekcija.
„20 nėštumo savaitę pradėjau kraujuoti ir dukart buvau atsidūrusi ligoninėje. 24-tą pajutau švelnius sąrėmius, galvojau, kad čia paruošiamieji, bet skausmui stiprėjant išvažiavome su vyru į ligoninę ir paaiškėjo, kad gimdymas jau prasidėjęs, gimdos kaklelis atsivėręs. Darė skubią cezario operaciją“, – atsidūsta mama.
Vienas mažylis gimęs svėrė 702 gramus, kitas – 722 gramus.
Labiausiai moterį nuvylė ir nėštumo priežiūra, ir gydytojų bendravimas po operacijos. „Jei išgyvens, vešim į Kauną. Turbūt nesu girdėjusi nieko žiauresnio. Nieko nesako, neaiškina.
Vieną dvynį kitą rytą skubiai išvežė į Kauną, o pas kitą atvažiavo kaunietė gydytoja ir bendravimas pasikeitė kardinaliai – ji iškart pasakė, kad padarys viską, jog mažyliai išgyventų, davė telefono numerį, kuriuo skambinti, kad gautume visą informaciją apie vaikučius. Aš likau Klaipėdoje, bet po keleto dienų paprašiau, jog į Kauną perkeltų ir mane“, – atsidūsta Giedrė, laikinojoje sostinėje praleidusi keturis mėnesius.
Priglaudė – prieš mirtį
Netrukus paaiškėjo, kad vienam iš dvynių reikia skubios žarnyno operacijos, kurią atliko, išvedė stomą, kuri padėjo tuštintis. Situacija negerėjo ir netrukus paaiškėjo, jog žarnynas yra visas gangrenavęs, vaikučio išgyvenimo šansai lygūs nuliui.
„Kiekvieną dieną eini pas vaiką, lankai ir nežinai, kada jis mirs, bet žinai, kad tai įvyks netrukus. Kartą šalia stovėjusi gydytoja apsiverkė, papasakojo, ką jis jaučia šiuo metu, jog jo nuskausminamieji prilygsta narkozei ir tik apgailestavo, jog eutanazija Lietuvoje neįteisinta. Supratau tiesioginę posakio „laukiu mirties“ reikšmę“, – prityla G.Rudinskienė.
Tuo pačiu metu reikėjo rūpintis antruoju dvynuku – Aronu, kurio laukė širdies operacija, plaučiai nesubrandinti, ilgą laiką vaikas praleido su dirbtine ventiliacija.
Pirmą kartą savo vaiką prie krūtinės Giedrė priglaudė prieš pat jo mirtį – Adamas mirė nesulaukęs mėnesio.
Tapo pieno donore
Kauno klinikose Giedrė su Aronu praleido 118 dienų: „Viską rašiausi į užrašų knygelę ir jaučiausi, kaip robotukas. Nusitraukti pieną, nunešti vaikui, pakeisti sauskelnę, vėl į palatą, pailsėti, nusitraukti pieną… Pradžioje, ką sako gydytojai nesupratau, nesimokiau medicinos ir jų kalbos kokius antibiotikus keis į kokius tolygu paukščių čiulbėjimui. Po tų mėnesių išgirdusi, kad žemas hemoglobinas, reikia papildyti eritrocitų atsargas jau žinojau, kad laukia kraujo perpylimas.“
Ji tapo ir pieno donore, jos sesuo Vilija šypteli, kad ji per tuos mėnesius turbūt tapo daugiausiai pieno paaukojusi mama, kurio teko net ir jos vaikučiams, kurie gimė šiek tiek per anksti.
„Neleidau sau liūdėti tam, kad nedingtų pienas, kurio itin reikėjo Aronui. Gal nuskambės labai žiauriai, bet mano nuomonė tokia, kad geriau trumpas atsisveikinimas, nei visą gyvenimą vaikas gyventų be žarnyno su šlangelėmis, be pilnaverčio gyvenimo. Sunku, bet aš tikiu, kad jam šiuo metu geriau“, – tvirtumu stebina Giedrė.
Nepabijojo pastoti dar kartą
Šiuo metu Aronui dveji ir jis jau patyrė širdies, akies operacijas, nuolat dirba su kineziterapeutu.
Pasak Giedrės, ankstukų amžių koreguoti leidžia iki metų, tad pagal tai, sūnaus raida šiek tiek atsilikusi, bet jis vaikšto, sunkiau kalba, bet puikiai supranta.
„Su sesers berniuku ir mergaite net konkuruoja, nes turėjo gimti vienodu laiku – Aronas pirmas ropojo, bet yra mažesnio ūgio, smulkesnis. Sesers dvynukai dabar pradėjo eiti į darželį, tai viską daro greičiau. Rugsėjį į darželį eis ir Aronas“, – džiaugiasi sūnaus pasiekimais mama.
Praėjus metams po gimdymo Giedrė apsilankė pas ginekologę ir sulaukė leidimo vėl pastoti.
„Žaibas dukart į tą pačią vietą netrenkia, todėl su vyru nusprendėm pabandyti. Šįkart ir priežiūrą rinkausi kitokią – privačią ginekologę Klaipėdoje, kuri dėl visų tyrimų siuntė mane tirtis į Kauno klinikas. Pamenu, besilaukiant dvynukų anoji tik palinguodavo galva, kad man nesiseka, bet niekur nesiuntė, neieškojo priežasčių ar galų gale pamačiusi, kad 20-tą savaitę prasidėjęs kraujavimas nesustoja, 22-tą savaitę nesuskubo brandinti plaučių, kas vaikams būtų buvę be galo svarbu“, – priekaištų pajūrio medikams turi Giedrė.
Vilius gimė per karantiną ir jam dabar du mėnesiai. Moteris prisipažįsta, kad dabar tapo truputį paranoiška ir lankosi pas įvairius gydytojus, tikrina ar tikrai viskas gerai, bet kol kas visi tik giria.
Įdomu tai, jog skirtingai nuo kitų ankstukų mamų Giedrė reanimacijoje nevengė vaikų fotografuoti:„Noriu prisiminti viską. Visoms, kurios susilaukia ankstukų, mažylių, kuriems reikia papildomos pagalbos, linkiu nepasiduoti. O šeimoms, kurių vaikučiai tampa angeliukais, tikėti, kad dabar jiems geriau.“
