– Tai kaip atsitiko, kad finansų specialistė bei žmogiškų išteklių magistrė susidomėjo vaikų ugdymu, tėvų-vaikų santykiais?
– Nutiko vaikai (juokiasi). Tapau mama ir pasidarė įdomu viskas, kas susiję su vaikų psichologija, ugdymu ir kokią rolę atlieka tėvai. Pradėjau domėtis šiomis temomis, gilintis ir pastebėjau, kad tam skiriu daugiau laiko nei tiesioginiam savo darbui. Supratau, kad noriu dirbti būtent su šiomis temomis.
Pradėjau dalyvauti konferencijose, seminaruose, mokytis – Briuselyje baigiau vaikų ugdymo specialybę, užsirašiau į kaučingo programą ir pradėjau organizuoti dirbtuves su tėvais.
– O kaip aplinkiniai žiūrėjo į jūsų šį pokytį?
– Briuselis tam buvo puiki terpė, nes tai labai tarptautinis miestas, ten daugybė žmonių iš įvairiausių šalių, tad lengva rasti vietą sau. Be to, belgai yra verslių žmonių tauta, kurie kuria daugybę smulkių verslų ir jiems įprasta, kad sulaukęs keturiasdešimties ieškai savęs. Todėl išgirdę apie mano norą keisti specialybę, tam tik pritardavo.
– Kokiais būdais vykdėte savo veiklą?
– Turėjau privačias konsultacijas su tėvais ir organizuodavau dirbtuves-seminarus tėvams arba tą patį mokyklose tėvams su vaikais.
– 20 metų gyvenote užsienyje, kaip kilo mintis grįžti į Lietuvą?
– Norą grįžti namo pajutau augant vaikams, nes būtent jie grąžina prie šaknų. Vaikai pradėjo klausinėti, kodėl jie mokykloje, su draugais turi kalbėtis angliškai arba prancūziškai. Kadangi abu su vyru dirbome privačiame sektoriuje, negalėjome patekti į lietuvių mokyklą skirtą diplomatiniame sektoriuje dirbančių tėvų vaikams. Pasitarėme su šeima ir šią vasarą grįžome gyventi į Lietuvą.
– Ir kaip sekasi?
– Sūnus Leo lanko pirmą klasę, o dukra Luizą priešmokyklinio ugdymo grupę ir jiems puikiai sekasi. Lietuvių kalba jiems visad buvo, kaip sakau, širdies kalba, nes tarpusavyje tiek mes, tiek jie patys kalbėdavosi lietuviškai. Todėl ir dabar nekyla jokių mokymosi sunkumų. Be to, jaučiamės taip, lyg visada čia būtume gyvenę.
Labai nedaug kas suprato, kodėl grįžtame, nes visiems atrodo kad kažkur kitur yra geriau. Grįžome lengvai, sutikome daug nuostabių žmonių, iniciatyvų, todėl įspūdžiai tik teigiami.
– Kaip kilo mintis organizuoti nuotolinę konferenciją tėvams „Tėvai ryšyje“?
– Aš konferencijos idėją brandinau galvoje ilgus mėnesius. Svarsčiau, kaip ją daryti Briuselyje, bet net nežinojau kuria kalba ji turėtų vykti anglų, prancūzų ar flamandų. Grįžome į Lietuvą ir viskas pasidarė labai aišku – konferencija turi vykti lietuviškai.
– Konferenciją suorganizavote per keletą mėnesių – kaip jums sekėsi? Pritraukėte būrį geriausių specialistų – psichoterapeutą Eugenijų Laurinaitį, edukologę Austėją Landsbergienę, psichiatrą Olegą Lapiną, psichologę Aušrą Kurienę ir dar daugelį kitų – ar lengvai įkalbėjote?
– Labai daug ką nuvilsiu, bet didelių kančių nepatyriau (juokiasi). Aš jiems paskambinau, papasakojau apie savo sumanymą ir nė vienas nenumetė telefono ragelio, nesipiktino, kas aš tokia. Visiems patiko ši idėja, iškart sutiko dalyvauti ir kai kurie jų aukojo savo savaitgalio laiką. Tikrai tai labai palaikantys ir pozityvūs žmonės.
– Pokalbiai įrašyti lyg vaizdo skambučiai – ar nesvarstėte galimybės filmuoti studijoje ar salėje?
– Jau prieš tai pusmetį gyvenome COVID-19 sąlygomis, tad rinkomės tai, kas saugiausia visiems – likti pas save. be to, taip ne tik lengviau patiems pašnekovams, nereikia prarasti laiko keliaujant, bet ir patinka daugeliui žiūrovų. Juk kai tokie specialistai kalba savo namų erdvėje, apsirengę šiltu megztiniu, atrodo, kad daugiau mus sieja, nei skiria. Todėl manau, kad ir ateityje šį formatą išlaikysime.
– Kokie didžiausi iššūkiai organizuojant kilo?
– Buvo techninių niuansų. Pavyzdžiui, ne iki galo perskaitytas pokalbių įrašymo planas, kai baigiasi įrašomų pokalbių limitas. Kitas iššūkis buvo pirmą konferencijos dieną – nors serverio atstovai patikino, kad serveriai pajėgūs transliuoti konferenciją milijonams prisijungusių, kai prisijungė 7000 žiūrovų, viskas užlūžo ir skubiai reikėjo ieškoti kito serverio.
Vakar atrašiau gal 500 žinučių, dienos pabaigoje net rankos drebėjo, bet tai niekis, palyginus su tuo, kiek sulaukiau palaikymo, padėkų. Nė vienas žmogus nepyko dėl techninių nesklandumų, visi tik laukė, kol viskas susitvarkys sakydami „mes esame tėvai, mes mokame būti kantrūs“ (šypsosi).
– Ar tęsite šį projektą?
– Taip, jau planuoju pavasario konferenciją – susidomėjimas didžiulis, nes turinys pateikiamas lietuviškai ir yra labai kokybiškas. Be to, viskas yra nemokamai. Mokėti turi nebent tie, kurie nori paskaitas atsisiųsti ir peržiūrėti vėliau. Šią savaitę konferencijoje pranešimą skaitė viena lektorė iš JAV, o kitoje konferencijoje mano tikslas pritraukti daugiau užsienio specialistų ir transliuoti jų pasisakymus su lietuviškais titrais.
– Galite palyginti motinystės patirtį Lietuvoje ir Briuselyje?
– Sakyčiau, tai turbūt būtų du ekstremaliausi pasirinkimai (juokiasi). Lietuvės ir kitos rytų europietės dėl vaiko ir motinystės nustumia visus darbus į šalį, pasineria į vaiko auginimą „mes vaikštom“, „mes valgom“ ir moters gyvenimas, rodos, sustoja. Belgės atvirkščiai – vaiko gimimas absoliučiai nieko nekeičia, net kartais neatrodo, kad jis gimė. Trijų mėnesių kūdikiai keliauja į lopšelius, o mamos išeina į darbą. Negalima rasti labiau skirtingų tėvystės patirčių.
– Kuris variantas geresnis, jūsų manymu?
– Kiekvienai šeimai reikia rasti savo tėvystės stilių. Man patinka skandinavų pavyzdys – mamoms išėjus į darbą, vaiko tėvystės priežiūros atostogas pasiima tėčiai. Mamai net po darbo dienos lengva užmegzti ryšį su vaiku, o tėčiui tam reikia daugiau laiko.
