– Šios šventės šiemet daugeliui ypatingos įvairiomis prasmėmis, tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis. Ką gero atnešė šios Kalėdos jūsų šeimai?
– Mes daugybę metų Kūčias ir Kalėdas šventėme pas vyro tėvus Žemaitijoje – tai jau tapo šeimos tradicija. Tikėjomės, kad ir šiemet taip bus, deja, teko likti Vilniuje.
Dukros dėl to liūdėjo, nes žiemos šventės be senelių joms neįsivaizduojamos. Visgi liūdesys ilgainiui atlėgo, nes Kalėdų senelis aplanko juk visur (šypsosi). Aš savo ruožtu turėjau puikią galimybę įsitikinti, kad esu gera šeimininkė – paruošiau Kūčių vakarienę su daug tradicinių patiekalų. O laikas tik keturiese tiesiog ištirpo – žaidimai, pokalbiai, filmai visai šeimai – tikrai buvo ką veikti.
Aišku, didesnėje artimųjų kompanijoje būtų buvę daugiau šurmulio, kalbų, bet tas intymus artumas, jaukumas, kurį sukūrėme ne ką mažiau reikalingas. Svarbiausia, kad turėjome galimybę visi keturi susėsti prie šventinio stalo, kad esam sveiki ir mums gera kartu.
– Ar dukros pasigedo kalėdinių švenčių ugdymo įstaigose, „gyvo“ Kalėdų Senelio susitikimo?
– Mažoji savo darželyje turėjo šventinę dieną, sulaukė simbolinių dovanėlių, o su Kalėdų Seneliu kalbėjosi nuotoliniu būdu.
Vyresnioji liko be šventės. Mokykla planavo ją rengti kelios dienos iki Kūčių, bet sugriežtintas karantinas viską pakeitė. Su dukra kalbamės, stengiamės jai paaiškinti situaciją – Elzė išties supratinga.
Tik ji labiau liūdi dėl to, kad negali eiti į mokyklą, susitikti su draugais, negu dėl to, kad šventė neįvyko. Nuotolinis mokymasis pirmokams yra didelė skriauda. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po Naujųjų bent jiems bus leista grįžti į mokyklas, kaip ir ikimokyklinukams.
– Papasakokite apie Elzę ir Sofiją – kokie jų pomėgiai, stiprybės ir ryškiausios savybės atsiskleidžia joms augant?
– Elzei jau septyneri. Ji išmintinga, jautri, empatiška ir geros širdies. Jeigu mato neteisybę, niekada nenutylės, nors įprastai yra drovoka. Pirmagimė turi be galo lakią vaizduotę, mėgsta kurti istorijas, tiki magiškais dalykais. Jai labai patinka stebuklinės pasakos.
Elzė turi talentą piešti – šį rudenį pradėjo lankyti dailės studiją. Taip pat ji draugiška, visada pasirengusi padėti – aš galiu jos prašyti pagalbos namų ruošoje.
O Sofija kitokia – drąsi, aktyvi, absoliuti ekstravertė ir mėgsta dėmesį (šypsosi). Labiausiai jį pelno savo lipšnumu, meilumu ir pomėgiu pokštauti. Sofija irgi turi jautrią širdį, yra draugiška, komunikabili. Apdovanota gera klausa, gražiu balsu – mėgsta dainuoti, groti, todėl ketiname, kai tik leis aplinkybės, užrašyti ją į muzikos mokyklą.
Visgi man, kaip mamai, labiausiai glosto širdį tai, kad jos labai myli viena kita. Tokia tikra seseriška bendrystė – pakovos viena už kitą, palaikys, kai reikia. Aišku, visko nutinka – dažnai ir pasipyksta, bet po to visada atsiprašo, randa kelius į viena kitos širdį.
– Ar skaitote tėvams skirtas knygas apie vaikų auklėjimą, auginimą? Jei taip – kokios įdomiausios ir ką jose labiausiai pritaikote?
– Daug skaičiau literatūros, skirtos tėvams, o dabar skaitau puikią knygą, kuri, manau, turėtų būti kiekvienoje vaikų turinčioje šeimoje. Tai „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų“ (autoriai A. Faber, E. Mazlish). Ji man taip padėjo ir padeda, kad esu beprotiškai laiminga, jog ši knyga į rankas pakliuvo pačiu tinkamiausiu laiku, kai Elzė žengė pirmuosius žingsnius mokykloje, o Sofija darželyje staiga liko be vyresniosios sesės.
Kitos labai man patinkančios knygos, kurias tikrai skaičiau ne kartą – A. Kurienės „Kaip užauginti Žmogų“, „Penkios vaikų meilės kalbos“ ir legendinė Januszo Korczako „Vaiko teisė į pagarbą“.
Taip pat labai įdomi estų autorių A. Tougu ir K. Soans knyga „Naujosios kartos vaikai: ką reiškia būti vaiku ir būti šalia vaiko mūsų laikais“. Ji leido į savo dukras pažvelgti visai kitomis akimis ir padėjo suprasti dalykus, susijusius su jų asmenybėmis, kurie iki tol man kelė įvairių klausimų.
Visgi ne tik knygos padėjo rasti kelius ar takelius į žydintį motinystės sodą, bet ir pozityvios tėvystės kursai, kuriuos lankiau „Paramos vaikams centre“. Beveik mėnuo pralėkė lyg viena diena, o įgytos žinios praverčia iki šiol – esu laiminga, kad turėjau galimybę nemokamai lankyti tokius kursus ir dar geriau suprasti save, kaip mamą.
– Kokiais pagrindiniais auklėjimo principais vadovaujatės?
– Pagrindinis principas – pagarba. Su vyru gerbiame savo dukras, jų jausmus, požiūrį. To paties sulaukiame ir iš jų. Stengiamės visada išklausyti, išgirsti, ką mums sako vaikai, o neskubėti piršti savo nuomonę ar patarimus. Labai svarbu atsiprašymas, jei kažką ne taip padarome jų atžvilgiu ir atvirkščiai.
Atsiprašymo vertė ir grožis yra stebuklingas, bet jis nėra savaime atsineštas – tik suaugusieji gali savo vaikuose įskiepyti šį įprotį. Svarbu, kad jis būtų nuoširdus, aiškiai suvokiamas, kodėl daromas.
Daug kalbamės su mergaitėmis, diskutuojame, aiškinamės joms nesuprantamus dalykus.
Kitas ne ką mažiau svarbus principas mūsų šeimoje – laisvas emocijų rodymas. Ar tai būtų beribis džiaugsmas, ar liūdesys, ar juodas pyktis. Tik turim susitarimą, kaip tą pyktį liejame – ne skriausdami kitus veiksmais ar skaudindami žodžiais, ne daužydami ar laužydami daiktus, o saugiais būdais. Vienas efektyviausių, bent jau mano dukroms, savo emocijų piešimas.
Mes tikrai brėžiame ribas vaikams, nes tik šios gali suteikti saugumo jausmą ir akcentuojame, kad svarbu ne tik teisės, bet ir pareigos, atsakomybės jausmas.
– Lyginant su kitais, kaip manote, su Viktoru esate griežti tėvai ar labiau vaikų bičiuliai?
– Turbūt geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti Elzė ir Sofija (juokiasi). Visgi, jos dažnai sako, kad labai mus myli, kad esam nuostabi mama ir tėtis. Žinot, tai geriausias įrodymas, kad einam teisingu keliu.
Mes būname griežti, kai to reikia, brėžiame ribas, bet kartu esame ir žmonės, su kuriais jos mielai žaidžia, skaito knygas, žiūri filmus, leidžiasi į keliones. Būna dienų, kai susipykstame, kai ir aš išgirstu – „tu bloga mama“, bet tada neįsižeidžiu, o bandau suprasti, kodėl taip mano dukros galvoja. Seniai vadovaujuosi tokiu principu: siekti pusiausvyros santykiuose ir su savimi, ir su aplinkiniais.
– Elzė – pirmokė ir jai jau teko paragauti nuotolinio mokymo. Kaip sekėsi?
– Elzė nuotolinio mokymosi ragavo pernai pavasarį, kai buvo ikimokyklinukė ir jai tai labai labai nepatiko... Nuo rugsėjo iki pat gruodžio vidurio dukra turėjo laimės mokytis kontaktiniu būdu. Tačiau žinia, kad po Naujųjų greičiausiai teks mokytis nuotoliniu būdu, Elzei buvo labai skaudi.
Ji nėra iš tų vaikų, kuriai patinka bendravimas per kompiuterį. Abu su vyru tikimės, kad visgi bent pirmokėliams bus sudarytos sąlygos grįžti į mokyklas – juolab, kad Elzė lanko privačią mokyklą, jos klasėje tik aštuoni vaikai ir tokiomis aplinkybėmis užtikrinti saugų mokymąsi yra žymiai paprasčiau.
Mano asmenine nuomone, Vyriausybė turėtų suteikti išimtis privačioms ugdymo įstaigoms pačioms spręsti dėl savo veiklos – ar vykdyti kontaktinį mokymą, ar nuotolinį, nes dažnai tokiose mokyklose vaikų srautai yra žymiai mažesni, lengviau viską kontroliuoti.
Puikus pavyzdys mūsų mažosios privatus darželis – ten sėkmingai iki šiol vykdomos veiklos, visa bendruomenė labai atsakingai žiūri į taisykles, rekomendacijas ir svarbiausia – sveikatą.
– Ar taikote namuose bausmes ir kokias?
– Kartais tenka taikyti, bet tai labiau ne bausmės, o pasekmės netinkamo jų elgesio. Gerai žinome, kas joms patinka, kas teikia malonumą ir kartais vienintelis būdas užtikrinti, kad dukros išgirstų, paklausytų yra tų malonumų ribojimas arba laikinas atėmimas, pavyzdžiui, filmukų žiūrėjimo. Visgi labai svarbu kalbėtis, kodėl tie malonumai dingsta.
– Socialiniuose tinkluose turite tūkstančius sekėjų. Kiek juose noriai dalijatės asmeniškumais susijusiais su vaikais? Kokia jūsų nuostata šiuo klausimu?
– Mėgstu pasidalinti dukrų įžvalgomis, linksmais pokalbiais, patirtimis ar pamąstymais. Bet ne visada tokius įrašus įvaizdinu jų nuotraukomis. Gal dažniau dedu Sofijos, nes ji mažesnė, jos bruožai dar keičiasi, o Elzytė jau lengviau atpažįstama.
Nenoriu savo vaikų paversti viešais asmenimis tik dėl to, kad jų mama ar tėtis vieši žmonės.
Apskritai savo santykį su socialiniais tinklais analizuoju vis dažniau – ypač po to, kai pažiūrėjau dokumentinį filmą „Socialinė dilema“. Kažkaip jaučiu, kad mano priklausomybė socialiniui pasauliui stiprėja, bet man tai nepatinka.
Stengiamės su vyru riboti savo praleidimą socialiniuose tinkluose ir, pavyzdžiui, vakare telefonus išjungiame. Pastarąsias savaites prieš miegą laiką leidžiu su knyga, o tai puikus pavyzdys ir dukroms – dažniau matys mamą su knyga rankose, o ne telefonu, dažniau ir jos taip elgsis.
– Savo darbe televizijoje dažnai susiduriate su visko patyrusiais vaikais. Kaip manote, ką Lietuvoje būtų galima daryti kitaip, ko trūksta, kad situacija keistųsi ir rečiau tektų kalbėti apie skriaudžiamus vaikus?
– Tai labai platus klausimas ir vieno atsakymo nėra. Būtina kompleksiškai spręsti su vaikų gerove susijusias problemas, ypač augančių rizikos šeimose.
Visgi labai svarbu suvokti vieną esminį dalyką – vaikai nėra bejausmiai. Vaikai nėra kvailiai ar menkesni individai. Mes privalome keisti pasenusį, sustabarėjusį požiūrį į juos ir išmokti pagaliau gerbti vaikus – tiek savo, tiek svetimus.
Turime atrasti būdų juos tinkamai išgirsti, išklausyti, nes tėvystė nėra tik maistas, drabužiai, batai, nukarpyti nagai ir išplauti plaukai, žaislai ar gražus kambarys. Tėvystė yra ir jausmai, dėmesys, ryšys, pokalbiai.
Kai šalia šiltos sriubos patieksime ne tik duonos riekę, bet ir nuoširdų klausimą: „kaip jautiesi, dukra? Kaip sekėsi šiandien mokykloje, sūnau?“, pamatysime, kaip šie maži pastangų daigeliai pradės skleistis nepaprastai gražiais žiedais mūsų vaikų širdyse ir veiksmuose.
