– Ne kartą minėjote, kad esate perfekcionistė – ar tobulumo ieškote ir auginant vaikus?
– Perfekcionistė dažniausiai esu darbe. Manau, kad būti tobula mama yra labai sudėtinga ir, tikriausiai, šeimos gyvenime su vaikais stengiuosi būti gera, kantri ir suprantu, kad iki tobulybės labai labai toli.
– Atrodo, griežta politikė, o kaip su vaikais – ar esate griežtasis šeimos narys ar gerasis?
– Aš manau, kad abu su vyru esame pakankamai ramūs ir ne griežti arba bent ne pernelyg griežti. Kažkuria prasme dalinamės tais vaidmenimis nebūdami labai skirtingi, todėl pas mus griežtojo mamos ar tėčio tiesiog nėra.
– Jei moteris dirba, siekia karjeros – ji gegutė palikusi vaikus, jei sėdi namuose su vaikais – perekšlė, ribota namų šeimininkė. Ar pritariate, jog nesvarbu, kad ir ką darytumėme, vis tek sulauksime kritikų strėlių?
– Visiškai sutinku. Tie reikalavimai, kurie moterims yra keliami visuomenės, aplinkos paprastai yra niekaip neįgyvendinami, nes realiai moteris negali vienu metu siekti karjeros aukštumų ir būti 24 val. per parą su savo vaikais. Tie dalykai yra suderinami, bet jie reikalauja kompromiso iš abiejų pusių.
Mano galva, labai svarbu, kad kiekviena moteris rastų savo kelią. Tos, kurios jaučiasi labai laimingos save realizuodamos ir skirdamos visą savo laiką vaikams ir šeimai, turi sąlygas tą daryti – puiku. Kitos, kaip aš, nemažą gyvenimo dalį skiria darbui ar sporto karjerai. Šis sprendimas reikalauja aukų, didžiulio kompromiso ir palaikymo iš artimiausių žmonių.
Manau, labai svarbu kalbėti, kad idealių sprendimų nėra, o išorinis idealus fasadas, kurio šiais laikais reikalaujama iš moterų, slepia daug darbo, įdėtų pastangų ir ne visada tai yra paprasta.
– Kiek laiko leidžiate laiko Vilniuje, kiek Šiauliuose?
– Darbo dienomis paprastai būnu Vilniuje. Tarpsesijiniu laikotarpiu atvažiuoju į Vilnių šiek tie vėliau, pirmadienį vakare, išvažiuoju penktadienį pirmoje dienos pusėje. Sesijos metu dažnai būnu ir ilgiau. Tačiau stengiuosi kompensuoti tą laiką, kurį praleidžiu ne namie, skirdama visą savo dėmesį, kai grįžtu namo.
– Ar tikrai pavyksta,kai leidžiate laiką su vaikais, būti tik su jais be telefono ar elektroninio pašto?
– Turiu prisipažinti, kad ne visada pavyksta, ypač pastaruosius tris mėnesius, nes dirbu naujose pareigose, kurios reikalauja atsidavimo ir dažnai reikia reaguoti į aktualijas bei būti pasiekiamai praktiškai bet kuriuo metu. Todėl telefonas išjungiamas labai retai. Tai yra bėda, bet stengiuosi rasti protingų sprendimų. Suprantu, kad daugelis moterų, mamų, turinčių karjeras, turi tą pačią problemą. Stengiuosi rasti tam tikrą laiką dienoje, kai telefonas yra padedamas į šalį ir visas dėmesys skiriamas namiškiams.
– Kaip tvarkotės su natūraliu kaltės jausmu, kad vaikus paliekate dienai ar net ilgiau?
– Aš suprantu apie ką jūs kalbate. Žinau tą jausmą, galbūt jis mane lydi nuo labai anksti. Pirmą kartą mama tapau 18 metų ir derinau motinystę su sportine karjera, dažnai tekdavo išvažiuoti į varžybas, kurios tęsdavosi ir dvi savaites. Grįžtu prie to paties – visada yra kompromisas ir jis niekada nėra paprastas ar lengvas. Todėl būnant su vaikais stengiuosi skirti maksimaliai daug dėmesio ir kompensuoti tai, ko nepavyksta duoti kasdien kiekvieną minutę.
– Pirmuosius sūnus Dmitrijų ir Aleksandrą gimdėte labai jauna, o Marių ir Kristijoną – brandesniame amžiuje. Kuo skiriasi motinystės patirtis?
– Skiriasi gana stipriai. Viena vertus, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi matydama dabar savo vyresniuosius sūnus, kurie jau yra suaugę žmones, jaučiuosi labai maža šalia jų ir tiesiogine prasme, nes jie virš 2 metrų ūgio.
Ankstyva motinystė ateina, kai turi labai daug jėgų, daug energijos. Dažnu atveju, būna iššūkis kažką derinti – galbūt kaip aš, motinystę su sportine karjera. Vėlesniame amžiuje susilaukusi trečio ir ketvirto sūnų pastebėjau, kad yra daugiau balanso gyvenime. Dažnu atveju gebi labiau džiaugtis tuo laiku, kuris Lietuvoje vadinamas motinystės ar vaiko priežiūros atostogomis, ko aš tikrai atostogomis nevadinčiau (juokiasi). Atsiranda daugiau mokėjimo ir išminties džiaugtis tuo laiku, nes puikiai supranti, kad tas laikas nesitęs ilgai, greit praeis ir po kelių metų žvelgsi atgal prisimindama, kaip tai buvo nuostabu, šaunu ir ypatinga patirtis.
– Vyresnėliai užaugo – ir antrasis sūnus baigia mokyklą. Ar nesvarstote keltis į Vilnių?
– Svarstome ir tikėtina, kad pusės metų bėgyje taip ir padarysime, nes mažyliai pasiekė ir mokyklinį, ir darželio amžių. Manau, kad pats laikas ateina priimti tokius sprendimus, kuriuos atidėliojome kurį laiką. Tikėtina, kad rudenį, naują mokyklinį sezoną pradėsime sostinėje.
– Pastaraisiais metais išaugo dėmesys tėvo vaidmeniui vaikų auginime, lygybės paieškos. Rodos, jums šiuo klausimu pasisekė lengviau ir vyras Peteris tą lygybę laiko savaime suprantamu dalyku. Tiesa?
– Taip, iš tiesų esu labai dėkinga savo vyrui, kuris nepaisant to, kad turi pats įdomią ir intensyvią karjerą, yra pasaulio šachmatų čempiono sekundantas, randa laiko ir daug dėmesio skiria augindamas vaikus tuo būdu kompensuodamas mano nebuvimą tais atvejais, kai nesu šalia.
– Tai nors gėlių negaunate, bet palaikymą siekti karjeros – visada?
– Tiesą pasakius, žaviuosi skandanavišku gyvenimo būdu ta prasme, kad vyrai retai dovanoja gėles, retai atidaro duris moteriai, bet jie padeda kitais būdas ir palaiko, kurie mažiau pastebimi išoriškai vizualiai, bet tikrai ne mažiau svarbiau. Tuo tikroji partnerystė ir žavi.
– Jūsų namuose vaikai auklėjami pusiau skandinaviškai – kuo jų metodai skiriasi nuo lietuviškų?
– Apie visus skandinavus negaliu kalbėti, labiau apie danus, bet pagrindinis skirtumas, kad jie daugelį dalykų mokosi žaisdami ir žaidimas vaikams yra traktuojamas, kaip suaugusių darbas. Žaidimas yra vaikų darbas. Kai aš augau, auginau vyresnius vaikus, daugiau buvo rimtumo požiūryje į vaikų užsiėmimus, padalijimo į laisvalaikį ir tą laiką, kai vaikai privalo mokytis ar skirti laiko rimtesniems dalykams. Danų požiūris įdomus tuo, kad žaidimą traktuoja, kaip svarbiausią dalyką, kaip vaikai susipažįsta su gyvenimu ir auga.
– Kokias savybes sūnuose jums svarbiausia išugdyti?
– Daug yra savybių, kurias norėčiau išugdyti. Man labai įstrigo kolegės šachmatininkės iš Norvegijos pasakymas, kad kai turi daugiau vaikų, tai vaikai ugdo vieni kitus ir vyresnieji perduoda savo bruožus jaunesniems. Nežinau, kiek tame tiesos (juokiasi).
Norėtųsi, kad jie būtų žmonės, kurie pasitiki vieni kitais, pasitiki pasauliu, visuomene, kuria gyvena. Man svarbu, kad jie būtų empatiški, užjaustų kitus, būtų pasirengę padėti vieni kitiems. Taip pat mokėtų bendrauti ir jaustųsi patogiai būdami visuomenės nariais.
– Pas jus namuose lyg dvi komandas – du vyresnėliai, du mažieji. Kaip jie atranda tarpusavio ryšį?
– Puikiai. Labai gerai bendrauja ir sakyčiau, kad jei ir kyla pykčių, tai tų komandų viduje, o ne tarp komandų. Mano galva, didelė šeima, daug vaikų yra dovana, kuri leidžia suformuoti daug ryšių nuo pat vaikystės ir tą sakau būdama vienturtė, nes to nesu patyrusi, bet žiūrėdama į savo vaikus matau, kad tai yra labai svarbu.
– Esate minėjusi, kad neplanavote tokios didelės šeimos. Gavote gyvenimo dovaną?
– Taip tą ir traktuoju, kad gyvenimas taip susiklostė ir man augus vienai tenka patirti, kas yra didelė šeima. Už tai esu labai dėkinga.
– Kadangi namuose, jūs vienintelė moteris, turbūt nelaukia vyrai, kol mama surinks purvinus drabužius ir juos išskalbs?
– Vaikai yra tikrai savarankiški ir tai yra vienas iš tų gerųjų dalykų, kurie atsiranda, kai gyvenimo būdas toks nestandartinis, kaip mūsų šeimoje. Tačiau, manęs dažnai klausia, kaip jaučiuosi gyvendama su penkiais vyrais ir turiu pasakyti, kad jaučiuosi labai smagiai, mylima ir mylinti.
– Labai patiko jūsų pasakymas viename interviu, kad visi žavisi karjerą ir vaikų auginimą derinančiomis moterims – kaip ji viską spėja, nors mums pačioms atrodo, kad nieko nespėjame. Kaip dabar viską spėjate, kai atsakomybės išaugo valstybiniu mastu?
– Aš manau, kad panašų bruožą turime mes visos ir suprantame, kiek daug mes nespėjame. Šioje vietoje svarbu atsisakyti perfekcionizmo ir iliuzijos, kad įmanoma viską suspėti. Man rodos, net jei paroje būtų 36 valandos, vis tiek pritrūktų laiko, kad spėtume viską, ką norėtume padaryti.
Suvokimas, kokia yra reali situacija ir jos priėmimas yra labai svarbu. Idealumo iliuzija, aukšta reikalavimų kartelė, kurią kartais moterys pačios sau išsikelia yra visiškai nereikalinga ir net žalingas dalykas. Turėtume drąsiai kalbėti ir apie savo netobulumus bandydamos naviguoti gyvenime suprasdamos kokios yra aplinkybės ir sąlygos.
– Motinystės atostogos Lietuvoje turbūt vienos ilgiausių pasaulyje, tuo pačiu kritikuojama, kad yra sunku sugrįžti į darbo rinką. Kaip vertinate šį laikotarpį – ar iš tiesų mums reikia tų dviejų trijų metų?
– Sudėtingas klausimas. Man, kaip politikei, atrodytų, kad labai dosnios vaiko priežiūros atostogos dažnai turi šalutinį neigiamą poveikį moterims, kurios iškrenta iš darbo rinkos, o jei turi du, tris ar keturis vaikus tikrai turi problemų grįždamos, o vėlesniame gyvenimo laikotarpyje sąlygoja ir finansinę priklausomybę nuo partnerio arba skurdą vyresniame amžiuje. Tai turi pakankamai neigiamas pasekmes.
Vėlgi, nemanau, kad reikėtų imtis drastiškų veiksmų, bet verta raginti sudaryti sąlygas vyrams perimti dalį vaiko priežiūros ir dalyvauti aktyviau šeimos gyvenime būtina daryti ir tai jau vyksta. Tai naudinga ir vaikams, ir vyrams.
– Kaip derinti motinystę ir karjerą – ar yra receptas?
– Trumpo atsakymo tikrai nėra. Aš manau, kad kiekviena moteris turi pagalvoti rimtai, kas jai svarbu, ko ji nori ir suvokti, kad nėra vieno kelio, kuris būtų teisingas kiekvienai. Nėra universalių receptų, tačiau, kad ir kokį kelią pasirinktum, tas kaltės jausmas, kuris moteris ir mamas dažnai lydi, štai jo tikrai nereikia. Aš manau, kad mes visos stengiamės būti geros mamos ir tuo turėtume džiaugtis.
