– Dabar turite puikią šeimą ir vystote savo veiklą, bet savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo tokia lengva - likote viena su trijų mėnesių amžiaus kūdikiu ant rankų.
– Taip, buvo, toks laikotarpis. Aš visą laiką galvoju, kad gyvenimas tuo ir įdomus – yra juoda balta, juoda balta. Buvo gyvenime toks periodas, kai buvo labai juoda – su trijų mėnesių dukra netikėtai likau viena. Atrodė, kad yra juodžiau negu juoda.
Dabar manau, kad visas gyvenimas toks – yra šiek tiek tamsiau, šiek tiek šviesiau. Aš galvoju, kad mes per tuos tamsumus galime įvertinti ką turime, kai šviesu ir balta.
Juk žiūrėkite, dabar karantinas ir mes pradedame vertinti gyvus susitikimus, o kai jie buvo savaime suprantama, nekilo tokių minučių.
Mano gyvenimo gal ne šūkis, bet frazė, kurią turiu mintyse – viskas vyksta ne be reikalo, ne šiaip sau, turime kažką gauti iš to, kas vyksta gerai arba blogai.
– Kiek laiko reikėjo, kai pradėjome matyti situaciją iš šalies, kad tai kažką atnešė ir pakeitė?
– Metų prireikė tikrai. Aš vis tikėjausi, kad susiklostys, kaip planavau. Galvojau, viskas praeis ir sugrįš į savo vietas. Dabar manau, kad nesvarbu ko tu tikiesi, bet tai yra labai gerai, nes viltis veda į priekį. Paskui gaunasi, kaip gaunasi, bet tuo metu tai suteikia jėgų.
Man pasisekė, kad turėjau didžiulę paramą iš šeimos – mama padėjo auginti dukrą, nes aš dar tuo metu mokiausi universitete, ruošiausi išeiti į darbą. Jei ne mama, kuri buvo antra mama dukrai, būtų buvę labai sunku. Bet, manau, įmanoma, nes nenoriu nuvilti tų, kurios neturi mamos ar paramos.
Po poros metų sutikau žmogų, pamilome vienas kitą – vėl atsirado vaikų, vėl kibau į mokslus. Pastebėjau, kad su kiekvienu nėštumo kažko mokydavausi.
– Visiškai pakeitėte karjerą – kuo buvote ir kuo tapote?
– Mano darbas buvo susijęs su komercija, marketingu. Dabar galvoju, kad uždirbdavau pinigus kitiems. Man visą laiką trūko to, kad aš kažką galiu padaryti gero žmonėms. Paskutinė mano samdomo darbo vieta buvo susijusi su greitu maistu ir net tada galvojau, kad pakeisiu pasaulį ir tas greitas maistas bus labai sveikas. Man nepavyko ir supratau, kad negaliu taip – negaliu pakeisti pasaulio, turiu keisti save.
Pradėjau galvoti, kur galėčiau būti naudinga. Turėjau tam tikrų žinių, turėjau patirties su vaikais ir kilo jausmas, kad galėčiau daug duoti būtent jiems. Pradėjau veiklą su vaikais, kuri buvo visiškai nauja, laukė didžiulis iššūkis, nes dirbau ir vis dar dirbu dieną naktį.
– Mes kalbame apie jūsų projektą „Laikas kartu“ – organizuojate stovyklas, užsiėmimus, mokymus. Kaip išgryninote idėją ir kaip jai ruošėtės?
– Nusprendžiau, kad tai bus vaikai, tada galvojau ką norėčiau veikti. Mokytoja dirbti negalėjau, nes išsilavinimas ne tas. Tada sugalvojau, kad organizuosiu būrelį ir pirmasis buvo apie lyderystės įgūdžių lavinimą. Kai per pirmus metus surinkau 70 vaikų, jaučiau nuostabą, kad tai labai įdomu ir aš tai galiu daryti! Ta mano veikla keitėsi – nuo lyderystės perėjau į detektyvų klubą, o dabar prisidėjo ir kognityvinių įgūdžių ugdymas.
– Organizuojate susitikimus mamai ir dukrai apie paauglystę – tai kilo iš asmeninio poreikio?
– Matydama, kad iš rankų slysta paauglė dukra ir galvodama, ką daryti ir kaip kitiems padėti, gimė ta mintis organizuoti mamos ir dukros vakarus. Labai pradėjau gilintis į paauglystės niuansus – lankyti paskaitas, skaityti knygas ir labai daug išmokau.
Dabar galiu pasakyti, kad mane užaugino patys vaikai. Mano pirmoji dukra ypatingai daug užaugino – suprantu, kad ne mes auginam vaikus, jie mus ugdo ir augina, kaip žmones. Todėl labai svarbu, kad išmoktum visas pamokas, ką jie mums duoda.
– Žinoma, dar turbūt reikia ir atidumo, kad priimtum tas vaikų suteikiamas pamokas?
– Pripažįstu, negimiau mokėdama visų pamokų. Manau, niekas jų nežinome. Padariau daug laidų ir jas iki šiol bandau taisyti, nes visi trys vaikai labai skirtingi ir turi mokėti tą patį dalyką pasakyti trimis skirtingais būdais. Nesakau, kad esu tobula mama, bt visada siekiu tobulėti.
– Koks patarimas tėvams, kurie susiduria su rimtomis paauglystės problemomis?
– Jeigu vaikas ieško draugų, kurie netinkami, vadinasi jis nėra patenkintas santykiais šeimoje. Jam trūksta pasitikėjimo iš tėvų, įvertinimo, todėl to ieško draugų kompanijose. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl jie pasirenka tą kelią – jaučiasi neįvertinti šeimoje. Reikia ieškoti priežasčių ir jas nagrinėti.
– Ko turėti imtis tėvai? Ką daryti? Skaityti knygas ir lankyti paskaitas?
– Ne visos knygos ir ne visi seminarai yra tinkami. Iki 10-11 metų vaikams savivertės įtaką turi tėvai ir pirmasis mokytojas. Jei netinka pastarasis, drąsiai galite keisti. Informacijos, kaip auginti vaikus galima rasti knygose ir seminaruose, bet svarbiau yra domėjimas savimi – ką aš darau, kaip aš sakau. Vaikai yra šeimos veidrodis. Dabar kai susitinku su tūkstančiais vaikų per metus – labai lengva pamatyti, kas vyksta šeimoje. Vaikai vienaip elgiasi šeimoje, kitoje svetimoje aplinkoje.
Mes visada norime būti tobuli, bet ar tai įmanoma – abejoju ir net kyla klausimas ar to reikia? Vaikai turi matyti tave visokią, žinoti, kaip tau sekasi tvarkytis su viskuo.
– Tai dabar grįžtame į pokalbio pradžią. Jūsų klausant viskas taip lengvas – koks receptas, kur semiatės stiprybės?
– Aš bet ko mokydamasi jaučiu, kad mane tai įkvepia. Mokiausi pedagogikos, kognityvinio ugdymo, baigiau universitetą, įgijau bakalaurą. Dar mokiausi tapybos, labai užsinorėjau žaisti stalo tenisą, to irgi mokiausi. Supratau, kad taip savyje užvedu varikliuką – įpili kuro ir žinai, dėl ko gyveni.
