– Kaip atsiradote Nyderlanduose?
– Dar 2012 metais išsikrausčiau į Londoną, o ten vėliau susipažinau su savo vyru olandu – jis darbo reikalais būdavo šiame mieste, bet savaitgaliais grįždavo į Nyderlandus. Mūsų draugystė pradžioje apsigyvenome kartu Londone, o po kelių mėnesių, sužinojus jog laukiuosi, persikraustėme abu į Zaandam. Čia mano vyras buvo nusipirkęs būstą sename name, kurį nusprendėme įsirengti ir paversti savo namais.
Man labai patinka ši šalis – jaučiuosi daug ramesnė ir savimi, nei Londone, kuris yra labai skubantis ir mažiau nesutvertas šeimoms.
– Kuo skiriasi gyvenimas Nyderlanduose – žmonės, įpročiai, požiūris, oras, darbas?
– Galiu pasidalinti tik savo patirtimi, nes gal kitiems atrodo skirtingai. Čia gyvenu beveik dvejus metus ir man labai patinka ši šalis, mūsų miestas, kuriame matau daug panašumų su Lietuva – daug gamtos, miškų, netoli jūra.
Vienas dalykas labai stebina – čia televizijoje ar radijuje galima keiktis! Keista išgirsti eteryje necenzūrinius žodžius (juokiasi).
Klimatas čia panašus į orą Londone – neturime rimtų žiemų, daug drėgmės, lietaus, bet ir nemažai saulės.
Čia gyvendama susikūriau ir darbo vietą sau – teikiu dekoro konsultacijas ir dirbu su sendaikčiais. Kartu su kolege turime sendaikčių elektroninę parduotuvę www.goldenflea.lt.
– Kaip kilo meilė vintažui ir sendaikčiams?
– Nenorėjau atitrūkti nuo Lietuvos, todėl instagrame pradėjau dalintis savo gyvenimu, nesidroviu video įrašuose kalbėti aukštaitiškai ir tų sekėjų vis daugėjo, o jiems ypač patiko mūsų buto remonto idėjos. Su vyru namus rekonstravome savo rankomis ir žmonės gyrė, kaip aš derinu spalvas, seną ir naują, todėl dalinausi patarimais.
Po kažkurio laiko supratau, kad sugaištu labai daug laiko atsakinėdama žmonėms į dekoro klausimus, todėl gimė idėja, kad galiu už simbolinį mokestį patarti – taip pradėjau teikti interjeto konsultacijas.
O sendaikčius ir vintažą pamilau dar vaikystėje. Mano mama prekiavo dėvėtais drabužiais, juos rūšiuodavome, prekiaudavome. Mama ir močiutė vertino sendaikčius, nemesdavo daiktų, o ieškodavo, kur panaudoti antrą kartą ir tai turbūt man įaugę į kraują. Net ir dabar atostogaudama Lietuvoje prašau močiutės pasiūti lininių rankšluosčių ar jos atiduotais nenaudojamais stalo įrankiais puošiu Kalėdų stalą.
Pamačiusi sendaikčiuose daiktą, net jei jis pagriuvęs, matau, kaip galiu jį atnaujinti, sugalvoju, kur jį panaudoti. Juk net ta pati senovinė kėdė gali būti, kaip naktinis staliukas ir atrodys daug įdomiau bei gražiau.
– Kaip meilė sendaikčiams virto verslu?
– Visiems instagrame labai patiko, kaip perku senus daiktus, juos atnaujinu ir pritaikau savo namams. Vieną dieną parašė Eglė Mastauskienė iš Kauno ir pasiūlė bendradarbiauti.
Man svarbu ne tik stilius, bet ir tvarumo idėjos, nes dabar labai daug išmetama, todėl smagu tiems daiktams antrą gyvenimą. Prieš metus su Egle nusprendėme sukurti puslapį instagrame „The Golden Flea“, kur sendaikčiai jau būtų paruošti, išplauti, restauruoti ir gražiai nufotografuoti. Daiktams pakuoti naudojame perdirbtą popierių ar dėžes.
Tad dabar aš einu per sendaikčius Olandijoje, renku ir siunčiu Eglei į Kauną, o ji jau persiunčia pirkėjams. Besiplėsdamos sukūrėme ir internetinę parduotuvę.
Norime būti išskirtinės, todėl pasakojame ir daiktų istorijas, dalijamės video ar net idėjomis, kur tuos daiktus panaudoti. Esu dėkinga likimui, kad galiu dirbti turėdama vaikus. Aišku, nėra lengva, bet vyras daug padeda – išleidžia savaitgaliais rinkti daiktų.
– Pakalbėkime apie mažylius. Auginate du vaikučius Adamą ir Adele Annies – kaip išrinkote vardus, ar galvojote apie lietuviškus?
– Oi, buvo nelengva išrinkti vardą pirmagimiui. Man patinka ilgi, senoviniai lietuviški vardai, bet vyrui jie skambėjo negražiai. Tai reikėjo rasti kompromisą, kuris tiktų abiems šalims, jį galėtų ištarti abi vaiko močiutės ir nebūtų juokingas. Kartą grįžus po darbų Londone šovė mintis, o jei pavadintume Adamu (tariama – Adam). Lyg Adomas, bet tarptautinis variantas ir abiems patiko.
Praėjusiais metais mirė vyro močiutė Annies, kuri buvo nuostabi moteris, o aš netrukus sužinojau, kad laukiuosi. Dar didesnis džiaugsmas aplankė sužinojus, jog bus mergaitė, nes tiek mano, tiek vyro giminėje – vien berniukai. Tuomet pasiūliau dukrą pavadinti Annies, bet vyro šeima paprieštaravo, kad tai labai senovinis, todėl sugalvojome dar vieną vardą Adelė. Pavadinome dviem vardais, taip ir stengiuosi vadinti, nes man labai gražus skambesys.
– Kokia kalba bendraujate su vaikais – ar turite strategiją šiuo klausimu?
– Aš su vaikais visada kalbu lietuviškai ir jei man Adamas atsako olandiškai, pataisau lietuviškai. Vyras šneka olandiškai, o tarpusavyje mes šnekame angliškai. Kai Adamas nėjo į darželį iki dviejų metų, daugiau šnekėjo lietuviškai, bet dabar pastebėjau, kad prabilo puikiai olandiškai, o lietuviškai jam sunkiau. Tiesa, jis jau skiria šias kalbas ir su manimi stengiasi šnekėti lietuviškai. Taip pat dažnai kalbame su giminaičiais lietuvoje, skaitome lietuviškas knygas, dainuojame.
Mano vyras taip pat nemažai supranda ir daug lietuviškų žodžių žino. Pamenu, kaip vyrui guodžiausi, kad pergyvenu, jog vaikai nekalbės lietuviškai, tai jis pažadėjo, kad esant reikalui – visi namuose šnekėsime lietuviškai, kad tik vaikai žinotų lietuvių kalbą.
Džiaugiuosi, kad vyras supratingas ir vertina abi kultūras – jam labai patinka mūsų Kūčių tradicijos, visą vyro šeimą kviečiu į tradicinę vakarienę.
– Tiesa, o kaip jums sekasi su olandų kalba?
– Mes gyvaname šalia Amsterdamo ir visur susikalbu angliškai. Olandiškai žinau nemažai žodžių, suprantu beveik viską, ką šneka vyras su vaikais ar giminaičiai, bet savęs nespaudžiu dar kalbėti šia kalba.
– Kokie yra motinystės atostogų, vaikų priežiūros atostogų sistema Nyderlanduose?
– Čia motinystės atostogų mamos turi nedaug. Tiesa, galiu tik pasakyti iš šalies, nes pati dar Londone išėjau iš darbo ir nebegrįžau.
Noriu pasidžiaugti lietuviška sistema – mamos gali būti tikrai labai laimingos turėdamos net dvejus metus. Kalbėjau apie tai su vyro seserimi, kuri prisipažino, kad labai liūdna dėl to, kad keli mėnesiai po gimdymo turi palikti vaikelį ir išeiti į darbą, bet neįsivaizduoja, kaip galėtų būti kitaip. Labai daug moterų kol vaikai nepradeda lankyti mokyklos, tampa namų šeimininkėmis, nes darželiai labai brangūs.
– Ar Adamas eina į darželį? Nuo kada vaikai pradeda lankyti ugdymo įstaigas?
– Adamas eina į darželį du pusdienius per savaitę, o aš tuo metu padirbu. Be to, sūnus tada gali susipažinti su kultūra.
Mokyklą vaikai čia pradeda lankyti ketverių – aišku, tuo metu labiau pateikiama informacija per žaidimus, bet plačiau galėsiu pasidalinti, kai išbandysime.
Adamui darželis labai patinka. Man tik nuostaba buvo, kad vaikai darželyje būna su ta pačia avalyne, kaip ir ateina – nežinau, gal čia tik mūsų darželyje, bet aš įpratus, kad grupėje keičiami batai.
– Kaip Nyderlanduose auklėjami vaikai – koks požiūris į mažuosius ir kaip skiriasi nuo Lietuvos?
– Visi čia labai malonūs – gatvėje vyresnio amžiaus moterys užkalbina, pagiria. Tik pastebėjau, kad vakarais mamų su vaikais restoranų terasose nesutiksi, o štai mes įpratę vakarieniauti visi kartu, jei jau einame kažkur.
Auklėjimo subtilybių dar nežinau, bet tėvai vaikus vienodai moko atsakomybių – pavyzdžiui, mano vyras ir jo sesuo paeiliui buvo atsakingi už namų ruošos darbus, todėl ir dabar su vyru kartu ir valgyti ruošiame, ir namus tvarkome.
Įdomu tai, kad vaikais čia labai pasitikima – šešiamečius gali sutikti vienus lauke be tėvų. Ai, dar vienas skirtumas dėl vaikų aprangos – aš dar buvau įpratųsi vaikus ir pirštinėmis, ir kepurėmis „aptūtuloti“, bet čia rengia daug ploniau.
Su vyru nekyla klausimų, kaip auklėti vaikus, nes mūsų požiūris vienodas. Tiesa, įdomu tai, kad čia dar prieš gimstant vaikui yra įrengiamas jam kambarys, nors jis pirmuosius mėnesius gyvena šalia mamos. Be to, į tą kambarį jie ir perkeliami labai anksti – nuo trijų mėnesių pradeda migdyti atskirai nuo tėvų.
– Ar dažnai lankotės (žinoma, iki karantino) Lietuvoje?
– Taip, iki karantino važiuodavome dažniau. Turiu seserį dvynę su kuria tradiciškai švęsdavome gimtadienį kartu, bet šiemet teko praleisti atskirai.
– Minėjote apie savo šeimos iššūkį įsirengti savo svajonių namus, kur viską darėte patys. Kaip jums sekėsi?
– Mūsų butas per du aukštus sename, 1930 metais statytame name centre. Jis tikrai turi senoviškos dvasios, kuri man labai patinka ir norėjosi išsaugoti.
Atsikraustę nusprendėme, kad turime gerą skonį, nesibarame, esame lankstūs ir galime prieiti vieningos nuomonės, o vyras dirba statybų sektoriuje, todėl remondą darysime patys.
Pirmiausia tvarkėme svetainę, nes joje praleidžiame daugiausiai laiko.
Daug minčių kyla bevaikštant ir tarp sendaikčių – pavyzdžiui, visada svajojau apie juodas stiklines duris, o radome baltas, tad jas perdažėme. Indaują pirkome iš kito žmogaus, vyras joje įrengė apšvietimą. Stalą paveldėjome.
Pabaigus svetainę ėmėmės balkono, o kadangi jis labai mažas, vyras įrengė atramas, kaip baro stalą.
Po balkono sekė Adamo kambarys, kuriame įrengiau supynes. Daugiausiai reikalų buvo su virtuve, nes vyras atnaujino visiškai pats spinteles – tuo metu buvau Lietuvoje, o jis grįžęs iš darbo iki nakties remontuodavo. Sakė, kad dar ilgai sapnuos tuos darbus (juokiasi).
Visą informaciją, nuotraukas, galima rasti mano instagramo paskyroje. Labai daug galiu apie tai šnekėti ir dabar laukia kiti darbai – liko koridorius, laiptinė per du aukštus, vonios kambarys. Kadangi dabar dukra maža, tai nusprendėme šiek tiek pailsėti, pakeliauti, bet tikiu, kad idėjas įgyvensinsime, nes abu esame meniškos sielos, mėgstame svajoti ir kurti, o tai leidžia mums nenuobodžiai gyventi.
