Vaikų namuose užaugusi Liudmila: „Dvejojau, ar gebėsiu auginti savo vaiką“

Šiemet gegužės pirmasis sekmadienis pašnekovei Liudmilai buvo ypatingas – šią dieną šventė kaip mama. Kol bendravome su mama Liudmila, gyvenančia Vilniaus arkivyskupijos (toliau VA) Carito Motinos ir vaiko namuose, šalia mūsų aplinką tyrinėjo vienuolikos mėnesių sūnelis Artiomas, primindamas, kad jam irgi norisi dėmesio, kad nori žaisti. Tad kalbinu jauną mamą apie mamystės tarnystę, apie gyvenimą Motinos ir vaiko namuose, apie svajones…

 Mama Liudmila ir Artiomas.<br>T.Milevičiaus nuotr.
 Mama Liudmila ir Artiomas.<br>T.Milevičiaus nuotr.
Motinos ir vaiko namų bendruomenė.<br>Vilnaus arkivyskupijos Carito archyvo nuotr.
Motinos ir vaiko namų bendruomenė.<br>Vilnaus arkivyskupijos Carito archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Guoda Kliučinskaitė

Jun 10, 2021, 7:57 PM, atnaujinta Jun 10, 2021, 7:57 PM

– Pasidalinkite, koks jūsų kelias į tapimą mama?

– Aš augau vaikų globos namuose, ten mane augino auklėtojos, kurias vadinau mamomis. Mokykloje man buvo sudėtinga pritapti prie bendraklasių, patyriau patyčias. Svajojau, kad, kai būsiu dvidešimties, būsiu mama – ir svajonė išsipildė. Jausmai buvo dvejopi. Pradėjus lauktis man buvo baisu, sudėtinga suvokti, kad aš iš tikrųjų būsiu mama.

Buvo sunku suprasti, kad nuo šiol visada šalia bus mano vaikelis. Dvejojau, ar gebėsiu jį auginti. Bet tą akimirką, kai gydytojai įdavė berniuką man į rankas, apsiverkiau – apėmė malonus jausmas. Buvau laiminga, liejos laimės ašaros. Artiomas gimė visai mažutis (7 mėnesių), jaudindavausi, kai reikėdavo jį paimti ant rankų. Bet supratau, kad aš myliu jį.

– Ką Artiomo gimimas jums leidžia sužinoti apie save? Ko jis jus moko?

– Artiomas nuo gimimo yra sudėtingo charakterio, man pradžioje buvo keblu prie jo prieiti. Pradėjus lankyti tėvystės įgūdžių mokymus, pastebėjau, kad man darėsi lengviau. Suvokiau, kad čia mano vaikas, pradėjau suprasti, ko jis nori, koks jo būdas, kaip man su juo elgtis. Anksčiau tokia nebuvau. Nemaniau, kad galiu pati kažko pasiekti, dabar tai mane motyvuoja stengtis – atsirado pasitikėjimo savimi.

– Liudmila, papasakokite – kaip jūs apsigyvenote šiuose Motinos ir vaiko namuose?

– Pirmiausia, gyvenau „Krizių centre“, iki kol baigėsi laikinoji globa, tuomet reikėjo rasti butą, tačiau tai nebuvo labai lengva. Tad centro komanda nusprendė, kol rasiu namus, mane su Artiomu perkelti į VA Carito Motinos ir vaiko namus. Atvykome vasario mėnesį, buvo taip keista – žinojau, kad namai senamiestyje, tikėjausi, kad bus labai graži aplinka. Ant kelių durų buvo parašyta Caritas, nežinojau, kur tiksliai eiti, paklydau.

Galiausiai mane su vaikeliu palydėjo į namus, parodė, kur bus mūsų kambarys, kur virtuvė, kur bendra salė. Praėjus mėnesiui jaučiausi kaip namuose, man buvo gera – Artiomas čia gerai jaučiasi, jis išsimiega naktį, ramus, draugauja su kitais vaikais.

– Kokios pagalbos sulaukiate čia gyvendama?

– Mamoms reikia įgyti įgūdžių, kaip prižiūrėti, kaip auginti vaiką, kaip su juo elgtis. Čia pačios auklėtojos mums padeda, nereikia niekur specialiai važiuoti, visad suteikia tokią pagalbą, kokios kiekvienai iš mūsų reikia. Čia dirbančios auklėtojos visada pagelbsti nepaisant to, kad atostogos ar turi kitų veiklų, visuomet mumis rūpinasi: įsiklauso, taikiai sprendžia problemas.

Susirinkimų metu klauso, ko mes norime, pasako ir savo lūkestį mums – mus gerbia ir tuomet mes taip pat norime jas gerbti. Pastebėjau, kad Carite savanoriauja ir dirba daug gerų žmonių, pavyzdžiui, aplanko studentės, galime bendrauti, pasikalbėti. Nėra abejingumo, kad tau blogai, tai ir tavo reikalas. Čia mums suteikia pagalbos, kad įsitvirtintume, kad greičiau atsidurtume savo namuose.

– Kaip atrodo gyvenimo rutina čia? Kokia jūsų draugystė su kitomis mamomis?

– Dabar čia gyvena devynios mamos ir daug vaikų. Mes atsikeliame, einame į virtuvę maitinti savo vaikus, visos susitinkame. Atėjus pietų miego laikui, sutarėme, kad mažučiai galėtų pailsėti, didesni vaikai, kurie nemiega, eina į salę. Pavyzdžiui, Artiomas per dieną miega du kartus, man sunku su juo keltis anksti, tada padeda kitos mamos. Taip pat būna bendri vakarai, susirinkimai, kalbamės apie iššūkius, patyčių, smurto temomis. Su mamomis, kai vaikai jau eina miegoti, susitinkame salėje, kartu paklausome muzikos ar išgeriame arbatos.

Savaitgaliais mūsų kiemas būna tuščias, mėgstame visos išeiti į lauką. Nors atvažiavus čia pirmą kartą, aplinka mane truputį išgąsdino, kieme daug mašinų – galvojau, kur žais vaikai. Bet atšilus orui, automobilius taip sustato, kad vaikams būtų patogu. Čia dar yra Vaikų ir paauglių dienos centras, tai į bendrą kiemą užsuka ir vyresni vaikai, jie noriai žaidžia su mūsiškiais. Žaidžiame su vaikais, pačios pažaidžiame su kamuoliu tinklinį. Viduje yra žaidimų kambarys, kuriame vaikai taip pat leidžia laiką.

– Su kokiais iššūkiais čia susiduriate?

– Ne visos mamos nori čia gyventi, kelia daug reikalavimų, nepasitenkina, nepaklūsta namų tvarkai, neklauso auklėtojų, ignoruoja vadoves. Vėliau supranta, kad čia yra geros sąlygos. Kiekvieną naują gyventoją stengiamės maloniai priimti, nes tą pradžią žinome, kai truputį baisu, nejauku. Bandome gražiai priimti, kad iškart nepabėgtų. Aišku, susiduriame su iššūkiais dėl virtuvės, dėl vaikų. Bet tarpusavyje nesibarame: auklėtojos padeda rasti bendrą sprendimą.

– Kokią ateitį norite kurti kartu su Artiomu? Kokios jūsų svajonės?

– Noriu jį leisti į darželį, kad jis visko išmoktų. Man būtų lengviau, noriu eiti dirbti, nes pašalpos neužtenka, kad vaikui galėčiau duoti tai, ką noriu. O noriu duoti tai, ko pati neturėjau. Ir greičiau iš čia išeiti. Ne dėl to, kad kažkas netenkina, bet norisi kurti savo namus. Jaučiuos dėkinga visiems, kurie mums su Artiomu padeda, pavyzdžiui, moko taupyti, padeda ieškoti namų. Ačiū, kad nepalieka likimo valiai.

Noriu, kad vaikas eitų į darželį, aš dirbčiau, o po to norėčiau, kad Artiomas eitų į muzikos mokyklą, jis mėgsta dainuoti. Pastebėjau, kad jis klauso melodijos ir bando po to dainuoti, jam tai patinka. Taip pat noriu, kad būtų sąžiningas, nemeluotų, dalintųsi su kitais. Nors ir dabar jis geba pastebėti kitą vaiką, atneša jam kokį žaislą, kai pamato, kad neturi, noriai prieina ir stengiasi draugauti.

– O ką jūs pati mėgstate veikti? Kokią svajonę turite sau?

– Man patinka šokti. Profesinėje mokykloje šį mano pomėgį sužinojusi mokytoja mane padrąsino, palaikė ir motyvavo. Tas paskatinimas man suteikė pasitikėjimo, o patys šokiai daug malonumo. Čia irgi kartais būna šokių vakarai, aišku, kai nebūna auklėtojų (nusijuokia), nes mums būtų gėda. Kai savaitgalis, darbuotojai išeina, kiemas mūsų visas ir tada drąsiau. Aš noriu turėti daugiau kantrybės, noriu išmokti anksti keltis, noriu baigti mokslus.

– Būti mama – džiaugsmas ar iššūkis?

– Pirmiau, tikrai buvo daugiau sunkumų, bet sulaukus pagalbos galėjau geriau pažinti savo vaiką, ką jis mėgsta, ko jis nori, kaip reaguos. Kasdien jį pažįstu vis geriau ir tai teikia man džiaugsmo. Kai jam buvo 8 mėnesiai, į mane kreipėsi mama. Netgi mamos sakė, va matosi, kas myli savo vaiką labiausiai. Man išgirdus tą kreipimąsi, pradėjo byrėti ašaros.

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.