Airija – ne svajonių šalis
Pirma šeimos emigracija įvyko prieš dvylika metų, kai vyriausiai dukrai buvo dveji – iš Kauno moteris su vyru išvyko į Airiją.
„Turbūt, kaip ir daugelis moterų, kurios perduoda finansinį saugumą į vyro rankas, kai susilaukia vaikų, buvau užstrigusi tarp šeimos finansinių įsipareigojimų realybės, kurioje vaiko priežiūra darželyje kainuoja daugiau nei 1000 eurų, nuolatinės darbo paieškos, namų priežiūros ir nepasitenkinimo gyvenimo sąlygomis“, – pokalbį atvirai pradeda moteris.
Tuomet vyras liko namuose prižiūrėti dukrą, o ji pradėjo dirbti keturiuose darbuose ir po kurio laiko šeima iširo.
Kristinos teigimu, mamos Airijoje gali dirbti tik kol turi vieną vaiką, nes vėliau daugelio jų atlyginimas negali apmokėti darželio kainos.
„Gaila, bet nėra idealios valstybės, visose bus kažkas gero ir blogo, nepriimtino“, – šypteli ji.
Lietuvybės išsaugojimas – svarbus
K.Domeikienė pripažįsta, kad gyvenant užsienyje jai svari yra lietuvių bendruomenės parama.
„Korko lietuvių bendruomenė buvo mano ir dukros išsigelbėjimas – ten susiradome naudų draugų, dukra trejų pradėjo lankyti lituanistinę mokyklą „Banga“. Neteko matyti tokios mokyklos, kuri būtų taip stipriai orientuota į lietuvybės išsaugojimą ir vystymą bendruomenėje – vaikai ir suaugę mokomi tautinių šokių, teatro, istorijos, o lietuvių kalbos mokytojai buvo ypatingai stiprūs ir pasiekė nuostabių rezultatų! Nors jau septynerius metus ten nebegyvename, draugystė su mokytojais ir mokyklos draugais vis dar tęsiasi“, – džiaugiasi mama.
Net persikrausčius į kitą šalį, gimus daugiau vaikų, namuose šnekama lietuviškai. Darželyje ir mokykloje vaikai šneka vokiškai, o viešose vietose su vyresnėle Kristina šneka angliškai: „Mano vokiečių kalba nėra tokia stipri, taigi, manau, yra mandagu šnekėti tokia kalba, kurią dauguma supranta.“
Pagalba neįgalių tėvų vaikams
Šiuo metu šeima gyvena Regensburgo mieste Bavarijoje, Vokietijoje. Čia gimė ir abu jaunesni vaikai, o vidurinėliui Oscarui nustatytas sunkus neįgalumas – autizmo spektro sutrikimas.
„Vokietijoje kitaip negu Airijoje – teko labai daug susidurti su socialine pagalba šeimai ir tai labai skiriasi nuo Lietuvos tiek kokybe, tiek kiekybe. Ji prasideda nuo vaiko gimimo – čia kiekvienai mamai pirmus 2 mėnesius padeda pribuvėja. Ji rūpinasi, kaip mama atsistato po gimdymo, prižiūri, kad ji pakankamai pasiilsėtų, sveria naujagimį. Pirmą savaitę ateina į namus kas antrą dieną, paskiau rečiau. Iki vaikui sueis 3 metai Bavarija moka papildomai po 300 eurų per mėnesį prie vaikų pinigų, kurie yra apie 180 eurų per mėnesį, kad tėvai turėtų galimybių atsipalaiduoti, pakeliauti. Sekmadienį Vokietijoje beveik niekas nedirba – tai laikas šeimai ir poilsiui“, – vardija K.Domeikienė.
Vaikų lopšelis šeimai kainavo apie 240 eurų, nuo trejų metų vaikai pradeda eiti į darželį, kuris Bavarijoje apmokamas ir tėvams nekainuoja.
Labiausiai Kristina džiaugiasi kompleksinėmis paslaugomis neįgaliems vaikams.
„Darželiuose yra ne tik įprastos vaikų grupės, bet ir integracinės tiems vaikams, kuriems reikia daugiau dėmesio. Oscaras lanko būtent tokią grupę – į ją atvyksta dirbti įvairių sričių terapeutai, joje yra ne daugiau nei 10 vaikų. Nuo rugsėjo jis pradės eiti į specialią mokyklą vaikams su fizine ir psichine negalia. Taip pat, skirtingai negu Lietuvoje, mūsų šeimai yra teikiama socialinio pedagogo ir auklės paslaugos. Socialinis pedagogas ateina 2-3 kartus per savaitę kelioms valandoms ir padeda nuvykti į parduotuvę, žaidimų aikštelę, baseiną, pas gydytoją, taip pat, jeigu reikia, nuveža ir parveža vaikus į ir iš terapijų. Auklė yra apmokama sveikatos draudimo, o socialinė darbuotoja – valstybės“, – džiaugiasi pagalba moteris.
Vaikų gerovė svarbiau nei darbas
Šiuo metu Kristina mokosi vokiečių kalbos, savanoriauja vietinėje bendruomenės mokykloje, o kadangi vaikų darželis veikia iki 14 valandos, darbui laiko nelieka.
„Apsilankymai pas gydytojus, ligos, dokumentų tvarkymas, namų priežiūra... Auginant tris vaikus nėra laiko. Žinau, kad už tokį pasakymą susilauksiu daug kritikos, bet aš galvoju, kad arti kaip arkliui ir būti ir tėvu, ir mama, namų tvarkytoja, virėja, asistente ir paskiau atsigulti į ligos patalą nuo išsekimo – neprotinga, nes niekas už mane vaikų neužaugins. Kitaip nei Lietuvoje, nedarbo draudimo išmokos užtikrina pakankamas pajamas man ir vaikams“, – įsitikinusi K.Domeikienė.
Lietuvoje šeima praleidžia atostogas, daug bendrauja su seneliais, bet grįžti į gimtinę gyventi neplanuoja. Viena iš to priežasčių ir socialinių paslaugų spektras, nes jų dar itin trūksta vaikams su negalia.
Kristina juokiasi, kad vaikų auklėjime naudoja Lietuvos, Airijos ir Vokietijos tėvystės patirčių mišinį.
„Airijoje į viską žiūrima labai laisvai, Vokietijoje visi privalo tilpti į standartines dėžutes, o Lietuvoje tėvai būtinai vaikus turi vesti į 4 būrelius. Mes bandome surasti viduriuką, kuris būtų nesekinantis, bet duotų vaikams pakankamai pagrindo būti laimingiems, savarankiškiems“, – šypsosi „Mamos svetur“ herojė.
Ji priduria, kad yra itin dėkinga savo šeimai, likusiai Lietuvoje: „Jaučiu jų palaikymą ir stiprų ryšį, nes be to nesugebėčiau būti tokia laiminga.“
