– Papasakokite, kaip pole sportas atėjo į jūsų gyvenimą?
– Apie pasirodymus, kuriuose naudojamas stulpas, kaip rekvizitas sužinojau dar paauglystėje. Tiesiog interneto platybėse radau video su „Cirque du Soleil“ artistės Jenyne Butterfly pasirodymu. Jame buvo viskas: drama, šokis, istorija, šiuolaikinis šokis, lankstumas, nepaaiškinamas kūrybiškumas bei lengvumas judesiuose, kuriems gravitacijos dėsniai atrodė jog tiesiog negalioja. Ilgainiui įklimpau į kitų artistų paieškas, ieškojau visko kas susiję su stulpu. Žinoma, tuo metu pole sportas, kaip sportas nebuvo toks išsivystęs kaip dabar ir mano akims gražius pasirodymus rasdavau labiausiai pas cirko artistus arba pas žmones, kurie turėdavo ankstesnę ilgametę patirtį kitose disciplinose, kaip gimnastika ar baletas.
Atvykau gyventi į Kauną, kaip tik sugijo anksčiau sportuojant gauta kelio trauma ir pradėjau ieškoti treniruočių su stulpu. Tuo metu svarbiausia man buvo ne treniruočių kokybė ar atstumas, o rasti inventorių. Suradusi, eidavau slapta nuo draugų ir artimųjų (tuo metu atrodė, kad mokausi dėl savęs, tad jiems nebūtina žinoti), tobulėjau ir, kadangi buvau studentė, išleisdavau praktiškai visus tėvų duodamus pinigus maistui.
Įdomu tai, kad pats pole sportas, kaip disciplinuotas sportas į mano gyvenimą atėjo tik, sakyčiau, prieš keletą metų, nes nuo 2012-ųjų, kai pradėjau pirmąją pažinti su pole, aš tikrai nežinojau ką dariau.
Taip, fiziškai tobulėjau, išmokau triukų, jaučiau emocinį pasitenkinimą, bet pats progresas buvo padrikas. Buvo sunku suvokti savo kelią, nes ilgą laiką nebuvo aiškios „Pole dance“ kvalifikacijos. Pats „Pole dance“ terminas dažnai apibrėžia visą veiklą prie stulpo. Gali prie stulpo šokti, vaidinti, atlikti triukus ar vilioti ir visa tai po tuo pačiu „Pole dance“ terminu.
Iš tiesų, pole sporto terminą galimą naudoti tik tada, kai dirbama disciplinuotai, pagal reglamentą ir pratimai turi aiškias bei griežtas vertinimo schemas per varžybas.
Dėl šios priežasties tarptautinei pole sporto federacijai („International Pole Sporte federation“ IPSF) turime įsipareigojimą nevartoti „Pole dance“ termino sporto reikaluose ir pole sporto terminą naudoti atsakingai.
Tai išsigryninus buvo lūžis mano gyvenime: atsirado disciplina, „Pole sporto“, kaip sporto supratimas, vėliau, artimesnė pažintis su IPSF ir apsijungimas su Vilniaus RAI studija įkuriant šio sporto federaciją Lietuvoje ir prisijungiant prie IPSF.
Atsirado vaikų grupės, buvo sugriežtintos vidaus taisyklės dėl aprangų, aksesuarų ir tam tikrų judesių. Buvo kardinaliai atsisakyta „Pole dance“ krypčių, kuriose yra pabrėžtinas moteriškumas. Pagaliau atsirado švara ir aiškus veiklos suvokimas.
Kartais pagalvoju, kad šokių ar naktiniuose klubų pasirodymuose taip pat galime pamatyti meninės ar sportinės gimnastikos atstovų, oro lankus, žiedus įvaldžiusių atletų, tačiau šios atskiros disciplinos neįgauna kažkokių papildomų pavadinimų. Šou arba, buitiškai tariant, užklasinė veikla nieko bendra neturi su sporto mokyklų veikla.
– Kuo jus žavi pole sportas?
– Mane žavi rezultatas, kurį galima pasiekti dirbant disciplinuotai: linijos figūrose, švara bei lengvumas triukuose, kurie atrodo neįmanomi. Svarbiausia, jog tai daug įdirbio reikalaujantis sportas ir dėl to ilgoje perspektyvoje įgauna didelę emocinę vertę.
– Kaip tapote studijos bendraįkūrėja?
– Aš vesdavau treniruotes kitoje studijoje. Buvo etapas, kai požiūris su jomis tam tikrais klausimais pradėjo skirtis. Turėjau vaikiną (dabar – tai mano vyras) ir seserį, kurie mane paskatino žengti savarankišką žingsnį nuo kitos studijos. Kadangi mano sesuo yra šokėja, o vyras atlieka triukus, sumanėme sujungti jėgas į vieną tikslą – atskiros studijos atidarymą ir savo ideologijos skleidimą visuomenei.
– Esate ir šio sporto federacijos prezidentė – kiek narių vienija?
– Lietuvos oro ir pole sporto federacija (LPSF) šiuo metu turi apytiksliai 200 įvairaus amžiaus sportininkų.
– Labai dažnai šokis ant stulpų yra vertinamas dviprasmiškai – ką atsakote skeptikams ar pašaipūnams?
– Paskutiniu metu manęs tokios replikos nepasiekia. Ypač po to, kai išgryninome savo veiklą ir įnešėme daug taisyklių, kaip nesielgti kad nesukurti kažkokių dviprasmybių. O jei kažkas ir turi iš nežinojimo kažkokią ne tokią nuomonę, tai ji atvykus pas mus į studiją pasikeičia iš karto.
– Ant stulpo šoka ne tik suaugę, bet ir vaikai – kuo jiems šis sportas naudingas?
– Šis sportas padeda visapusiškai greičiau vystytis, didina visų sąnarių mobilumą, jėgą, gerina pusiausvyrą ir koordinaciją, lavina atmintį, nes reikia prisiminti daug techninių momentų bei choreografinių žingsnių
Taip pat darbas grupėje gerina socialinius įgudžius. Rengiant grupinius pasirodymus kolektyviai išjaučiame sceninę baimę bei kartu džiaugiamės, skatiname bendruomeniškumo jausmą neužslopindami individualios kūrybinės laisvės.
– Papasakokite apie savo šeimą – kaip būsimas vyras reagavo į jūsų veiklą?
– Mano būsimas vyras atėjo į mano vedamą įvadinę pamoką. Kadangi mano vyras vadinamas, trikeris (triukų meistras), jį visad žavėjo nestandartinis kūno judėjimas. Pamatęs rusų pole atleto Voch'o atliekamus triukus ant stulpo internete, pradėjo analogijos ieškoti ir Lietuvoje. Taip rado mane (juokiasi).
– Susituokėte, pastojote – ar negalvojote, kad laikas pertraukai?
Niekada net nesvarsčiau apie pertrauką.
– Iki kiek savaičių nėštumo sportavote?
– Vedžiau treniruotes iki pat paskutinės gimdymo dienos. Tiesa, paskutinius mėnesius krūvis buvo ženkliai sumažintas, derindavome, kad vyras būtų šalia, jei tektų gimdyti.
– Kada vėl grįžote?
– Gimdymas pristabdė, nes ilgai truko, kol sugijau. Tad grįžau po 2mėn. ir vėl pradėjau nuo žemo intensyvumo krūvio.
– Ar tai padėjo susigrąžinti kūno formas?
– Tikrai taip. Pirmą pusmetį atrodė, kad kiekvieną dieną krenta svoris. Šiuo metu tik stabilizavosi, nors ir norėtusi dar kelių kilogramų atsikratyti (šypsosi).
– Dukros Polinos Olimpijos vardas turbūt irgi ne atsitiktinis...
– Svajojau apie Žaną arba Klarą, bet pradėjus lauktis supratau kad nė vienas vardas neatitinka vaisiaus energetikos. Ir buvo diena kai į pole sporto vaikų grupę atklydo mergytė vardu Polina. Iš karto pamilau tą vardą, o ir vyrui jis patiko. Žinoma, kur dar vardo šaknis, primenanti gyvenimo veiklą. Tiesa, tą mergytę tą vieną kartą ir temačiau.
Antrąjį vardą išrinko krikšto mama. Pietavome, o ji skaitė visus šventus vardus. Taip rado Olimpijos vardą.
– Kaip sekasi veiklą derinti su vaikelio auginimu?
– Man be galo daug padeda artimi žmonės. Jei negali vyras, pasaugoja močiutė su senelium o kartais seserys. Jei vežuosi į studiją, tai net klientai kalbina Poliną ir ji ten jaučiasi džiugiai.
Bet turiu pripažinti, kad nėra lengva ir net nejučiomis laukiu, kol Polina bus didesnė ir galėsime gyventi greitesniu tempu. Taip pat, kai kurie įsivaizdavimai prasilenkia su tikrove. Pavyzdžiui, maniau, kad dukra ramiai žais, o aš galėsiu ramiai sportuoti. Toli gražu ne – būtinai tada reikia mamos rankų ir šilumos.
– Kada dukra galės pirmą kartą pabandyti pole sportą?
– Nors dukrytei dar tik vieneri metukai ir keturi mėnesiai, mes pavasarį jau turėjome bendrą mamos ir dukrytės pasirodymą studijos gimtadienyje. Buvo labai baisu, nes nebuvo aišku, kaip Polina elgsis pamačius žiūrovus. Taip pat buvo neramu dėl to, kad ne visad tokie mažyliai daro tai, ko paprašai. Na, bet viskas įvyko sklandžiai, o mažylei net patiko publika.
O pirmus pasilaikymus ir pabandymus lipti Polina pradėjo mėginti sulaukus pusmečio. Dar nevaikščiojo, bet į stulpą prinešta jau įsikibdavo ir net išsilaikydavo.
Taip pat, pagal jos kūdikišką dydį, pagal užsakymą jai pagamino oro lanką. Su juo treniruodavome rankytes, mokydavome atsisėdus pasisupti.
– Kur jūsų namuose stovi pole stulpas?
– Kambaryje, kuris iš esmės paverstas darbo kambariu. Pakabinau vienspalves užuolaidas fonui, pastatėme papildomą apšvietimą, kad kokybiškai pavyktų filmuoti ir vedame nuotolines treniruotes karantino sugriežtinimo momentais.
