Keturių vaikų mama Jurga atvirai apie motinystę: kai kurios pamokos itin skaudžios

Pasikalbėti su mama, stovyklų tėvams ir vaikams organizatore Jurga Vidugiriene, paskatino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas tyrimas, kuriame teigiama, jog 7 iš 10 moterų jaučia kaltę derindamos darbą su motinyste. Jurgos motinystės kelias daugeliui bus atpažįstamas – blaškymasis tarp darbų, noras ir pasiekti karjeros aukštumų, ir būti pačia geriausia mama savo vaikams, kol visa tai sustabdė skaudi netektis. J.Vidugirienė dalijasi dabartiniais atradimais ir skatina kitas mamas rasti, kas jas džiugina labiausiai.

„Supratau, kad visi pasaulio stebuklai nėra verti mano vaiko abejonės manimi“, – atvirauja Jurga Vidugirienė.<br>„Aiste Galery“ nuotr.
„Supratau, kad visi pasaulio stebuklai nėra verti mano vaiko abejonės manimi“, – atvirauja Jurga Vidugirienė.<br>„Aiste Galery“ nuotr.
Patyrimų namuose „Auksinė giria“ Jurga Vidugirienė su kolegėmis susitikti kviečia ir tėvus, ir vaikus, ir mokytojus.<br>Pauliaus Židonio nuotr.
Patyrimų namuose „Auksinė giria“ Jurga Vidugirienė su kolegėmis susitikti kviečia ir tėvus, ir vaikus, ir mokytojus.<br>Pauliaus Židonio nuotr.
„Svarbiausia – su niekuo nesilyginti. Tiek, kiek pasirenki veikti gyvenime – yra pakankama. Jei tik tai daro tave laiminga“, – pataria Jurga Vidugirienė.<br> „Aiste Galery“ nuotr.
„Svarbiausia – su niekuo nesilyginti. Tiek, kiek pasirenki veikti gyvenime – yra pakankama. Jei tik tai daro tave laiminga“, – pataria Jurga Vidugirienė.<br> „Aiste Galery“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Dec 25, 2021, 6:53 PM

– Jūs turite tiek veiklų, kad net susimąsčiau, kaip Jus pristatyti skaitytojams – Jurga, kaip apibūdintumėte savo veiklas?

– Pirmiausia – „Whatansu“ stovyklų mama. Stovyklų vaikams, jų tėvams ir mokytojams organizatorė. Komandos vadovė. Patyrimų namų „Auksinė giria“ fėja. Sveikos gyvensenos festivalio „Masters of Calm“ moteriškoji dvasia. Dar lektorė. „Širšių lizdų“ – savaitgalių mamoms ir dukroms bei „Porų savaitgalių“ vedėja. Matot, telpa į keletą sakinių (šypsosi).

– Mamos žino, kad dažnai aplinkiniai jas „matuoja“ pagal turimų vaikų skaičių – a, daugiavaikė, tai reiškia nuvargus, praradus save ir paskendus buityje. Ar susiduriate su šiais stereotipais?

– Ne, tikrai ne. Vedamose stovyklose, mokymuose ar seminaruose įvardijusi, kelių vaikelių mama esu, matau nustebusius žmonių veidus. Gal būt tas skaičius kiek imponuoja. Tačiau mano aplinkoje visi turi daugybę vaikų. Pažįstu daugybę įspūdingu grožiu, pavydėtinu kūrybiškumu bei veiklumu apdovanotų mamų, kurios augina penketą, šešetą, septynetą vaikelių. Ar lengva? Anaiptol. Ar smagu? Be proto!

Nemanau, kad atrodau išsekusi ar paskendusi buityje. Vadovaujuosi principu, kad viskas padaroma, tik nebūtinai tuo pačiu metu. Juk buitis – it bedugnis šulinys. Aš net mįslę savo draugėms kartais užduodu: „Šluoji, šluoji, neiššluoji. Kas?“ Ir ne, ne šešėlis (kvatoja). O namai, kuriuose gyvenimą gyvena ketvertas vaikų. Juose visuomet atsiras trupinių, karpinių, siuvinių, lipdinių, ne vietoje subertų LEGO kaladėlių pradėtų ir baigtų skaityti knygų, drabužių, vienišų pirštinių ir pasiklydusių žaislų. Svarbu požiūris. Atsisakau kankintis, jei namai neatrodo kaip interjero žurnalo viršelio nuotrauka. Renkuosi gyventi tikrą gyvenimą. Kupiną klegesio, gyvybės, svajonių, troškimų ir meilės.

Esu keturių vaikų mama, todėl dažnai juokauju, kad į darbus važiuoju tik todėl, kad ten manęs bent jau klauso. Priežastis kiek kita – sprogčiau, jei negalėčiau kurti su savo mylima „Whatansu“ komanda.

Mano prigimtis verčia mane stengtis. Viską, ko imuosi, padaryti geriausiai, kaip tik tą dieną galiu. Galėčiau būti ir puikia mokyklos direktore ir pačia geriausia padavėja (šypsosi). Tikiu, kad kiekvienas ir kiekviena turėtų daryti tai, ką moka ir išmano geriausiai, tai, kas teikia džiaugsmo ir pilnatvės, tuomet ir darbo darbu vadinti nereikės.

– Kada pradėjote dirbti susilaukus vaikų? Kiek leidote sau pabūti vien tik mama?

– Kadaise maniau, kad esu karjeristė. Darbui skyriau labai daug laiko ir energijos. Daug dirbau gyvendama Dubline. Baigusi apmokamas darbo valandas antra tiek laiko praleisdavau savanoriaudama Airijos lietuvių bendruomenėje. Grįžusi iš Airijos darbo reikalais išmaišiau pusę pasaulio, daug keliavau, rečiau būdavau, nei nebūdavau namuose.

Tačiau kartą, kai dėl laiko skirtumo tarp Kinijos ir Lietuvos iki trečios valandos nakties išbudėjusi, kad „Skype“ galėčiau pasekti sūnui vakarinę pasaką, vietoj džiaugsmingo pasisveikinimo išgirdau: „Mama, kodėl tu nenori pas mane grįžti?“ Taip graudžiai seniai nebuvau verkusi. Tada supratau, kad visi pasaulio stebuklai nėra verti mano vaiko abejonės manimi.

Iki galo mano pasaulį į vietas sudėliojo labai skaudžiai pasibaigęs nėštumas. Tą naktį, ligoninės palatoje supratau, kad jokia karjera, jokios pareigos, joks statusas negali būti svarbesnė už gyvybės dovaną. Mano vaiko gyvybės dovaną. Ši netektis man padėjo suprasti, jog nebijau turėti daugiau vaikų. Kad visiems visko užteks. Ir kad visi, kurie nuspręs ateiti į mūsų pasaulį, bus labai laukiami.

Mano vaikai augo kartu su mano veikla – yra daugybė nuotraukų iš „Whatansu“ stovyklų, kuriose ant peties ar prie širdies laikau ir savo mažuosius. Ilgamečiai mūsų organizuojamo festivalio „Masters of Calm“ svečiai juokaudavo, kad Jurgą sunku pamatyti vieną – arba besilaukianti, arba su kūdikiu (juokiasi). Visi mūsų vaikai auga tarp nuotabių, laimingų, besišypsančių žmonių. Net jei mama ar tėtis užsiėmę ir veda paskaitą, jie visuomet turi su kuo paplepėti, pažaisti, pasidalinti tik ką nutikusiais stebuklais. Neretai kuris nors iš jų vidury užsiėmimo įbėga į sale ir rankomis apsiveja kaklą. Pakšteli į skruostą ir bėga džiaugtis gyvenimu toliau.

– Teigiama, kad Lietuvoje 7 ir dešimties mamų jaučia kaltę derindamos motinystę su darbu. Ar jums taip buvo? Kodėl?

– Atjaučiu kiekvieną moterį, kuri renkasi kentėti. Atjaučiu kiekvieną moterį, kuri yra priversta rinktis tarp darbo ir vaikų.

Mano galva, tobuloje visuomenėje mama neturėtų svarstyti, ką pasirinkti – mamystę ir nepriteklių ar sotų gyvenimą ir nuolatinius vaikų (ir bendruomenės) priekaištus dėl nepakankamo dėmesio šeimai.

Man beprotiškai pasisekė – aš dirbu, nes noriu. Vyro rūpestis man leidžia nedirbti, bet darbą aš renkuosi kaip hobį, kaip malonumą, kaip tarnystę, kaip dovaną visuomenei. Mūsų komandos veikla tokia reikalinga ir įkvepianti, jog jos net darbu neišeina pavadinti. Juk stovyklos – ne darbas. Tai didžiausias malonumas.

Atradimai, pamokos, iššūkiai, nauji ir kaskart vėl iš naujo į „Whatansu“ stovyklas grįžtantys jaunuoliai neleidžia įsisukti į rutiną. Tai gyvenimo būdas: alsuoti tam, kad kiekvienas – vaikas ar suaugęs – prisimintų, jog yra geras, svarbus, kūrybingas ir pastebėtas. Kad pasaulyje būtų daugiau žmogiškumo, šiltų jaukių santykių – namuose, klasėse, darbo kolektyvuose.

Turiu savo karalystę – tūkstančio pušų ir milijardo žvaigždžių viešbutį, fantastišką, geriausių organizacijos vidaus kultūros vadovėlių turinio vertą komandą, Whatansu stovyklų imperiją, kurioje su šimtais nuostabių žmonių galiu kaip pašėlusi dūkti, kurti, džiūgauti ir augti.

– O kaip su tuo patartumėte susitaikyti jaučiančioms tą spaudimą – būti ir tobula mama, ir poreikį dirbti, realizuoti save?

– Moteris, jaučianti poreikį realizuoti save ir dirbanti savo svajonių darbe niekuomet nesigrauš. Moteris, kuri privalo eiti dirbti tam, kad išgyventų – nuoširdžiai kentės. Su niekuo taikytis nereikia. Su primetama nuomone – taip pat. Etatiniai socialinių tinklų linčiuotojai nesėdės su jumis prie sergančio vaiko lovelės, neniūniuos jam lopšinės, neparašys jums ataskaitos, nenueis už jus į darbą. Ir vakarienės, tikiu, nepagamins. Viską turėsite padaryti jūs pati. Jei pasisekė – su artimųjų pagalba. Tad ir spręsti reikia išmokti pačioms. O nusprendus – niekuomet nesidairyti atgal ir nesigailėti dėl savo sprendimų. Sprendimams neatitikus lūkesčių – juos drąsiai keisti.

Kiek moterų, tiek istorijų. Kiekvienas priimtas sprendimas reikalauja atsakomybės. Jei namo parsinešate kambarinę gėlę monsterą, iš anksto žinote, kad jai reikės specialaus substrato, oro drėgmės, priežiūros. Įsigydami katę iš karto įsipareigojame ją maitinti, glostyti ir sunegalavusią vežti pas veterinarą (šypsosi).

Lygiai taip pat su vaikais ir darbais – viskas turi savo kainą, tik ta kaina skaičiuojama vis kitais vienetais – valandomis, pinigais, ašaromis ir šypsenomis, džiugesiu ir jauduliu, pasitenkinimu ir nusivylimais. Negalėčiau įvardinti dirbančių ir nedirbančių mamų pranašumo. Gal esminis skirtumas yra tai, kad moterys, prisimatavę abu pasaulius, negali skųstis Visatai, kad dėl karjeros negalėjo savęs realizuoti motinystėje ar dėl motinystės neįgyvendino savo profesinių užmačių.

Svarbiausia – su niekuo nesilyginti. Tiek, kiek pasirenki veikti gyvenime – yra pakankama. Jei tik tai daro tave laiminga.

– Jūsų stovyklų moterims pavadinimas „Netobula mama“ – lyg užšifruotas kvietimas diskusijai. Mamos nori būti tobulos, ryte šeimą pasitikti blynais, bėgti į „darbuką“, pasiimti vaikus iš mokyklos, vakare padėt ruošti pamokas... Kodėl mes, moterys tokios?

– Moterys nori saugumo, dėmesio ir meilės. Dar – gėlių. Ir vaikų juoko. Šilto, mylinčio vyro žvilgsnio. Atjautos ir patvirtinimo, kad neprivalo visko padaryti pačios. Tai, ką jūs išvardinote: tobulumas, blynai, amžina jaunystė, „darbukas“, namų ir pamokų ruoša nenuvargstant – šito už jas nori visuomenė, žiniasklaida: motyvaciniai sėkmingų moterų interviu, filmai, nuolat formuojamas super moters įvaizdis.

Daugybė moterų kenčia, nes visiškai priešingai supranta stiprybę. Taip, lietuvės moterys nuo seno garsėjo savo vidine stiprybe – motina, išlydėdama sūnų ar vyrą į karą, neverkdavo. Tą akimirką ji išlikdavo rami – kad nesukeltų vyrams vidinės sumaišties ar gailesčio, nesugniuždytų jų pasiryžimo apginti tėviškę. Tačiau ji nejodavo už vyrus į karą. Ji likdavo laukti, melstis, rūpintis visais, kuriais reikėjo pasirūpinti. Ir, jei pasiseks, karui pasibaigus, įsikniaubti į vyro petį. Nes visame kame turi būti darna.

Mums, lietuvėms, gyvenimiškų pamokų toli ieškoti nereikia. Visi elgsenos modeliai mums padiktuojami pasakų. Mamoms, klausiančioms, kodėl kai kuriuos dalykus vaikams reikia sakyti tūkstančius kartų, primenu pasaką apie Sigutę, kurią kalytė penketą kartų perspėja apie pamotės po slenksčiu iškastą duobę, pilną žarijų – „kas tik ėjo, tą prarijo“. Kai pamotė nusuka kalytei galvelę, nebėra kas perspėja mergaitės – ji eina namo ir sudega.

Labai mėgstu pasaką apie karalaitę išgydžiusius obuolius, kurios svarbiausia žinutė – „Kaip sakai, taip ir yra“. Jei sakysime, kad nieko nespėjame – taip ir bus. Jei skųsimės nuovargiu, jis niekuomet mūsų neapleis. Jei pačios manysime, jog esame nepakankamos mamos – niekas geriau apie mus negalvos.

Svarbiausia suprasti, kad kokį pasirinkimą bepadarytumėme, kokį kelią bepasirinktumėme, tą dieną būsime padarę viską, ką galėjome geriausio. Nes jei būtume galėję geriau, būtinai, būtinai būtume taip ir padarę.

– Auginate keturis vaikus – kaip keičiatės, kaip mama?

– Visuomet juokiuosi, kad jei besilaukdama pirmojo sūnaus būčiau žinojusi viską, ką žinau šiandien, būčiau sutaupiusi galybę pinigų (kvatoja). Nes vaikai puikiai auga ir be trijų skirtingų lovelių, „maitinimo tašės“, vystymo lentos kiekviename kambaryje ir žaislų, kurių dažniausia reikia tik patiems tėvams (juokiasi). Nes jei drabužėlis labai dailus, tai nebūtinai jis funkcionalus.

Mūsų vyresnėlis gimė Dubline, kur pilnu pajėgumu dirbau pardavimų ir personalo vadove, o grįžusi po darbo dar šešias aštuonias valandas skirdavau Airijos lietuvių bendruomenės veiklai: renginiams, projektams. Ir gimdyti išvažiavau nuo posėdžių stalo – ambasadoje kaip tik aptarinėjome grandiozinio renginio planą, kai supratau, kad jaučiuosi ne visai įprastai.

Baigėm posėdį – visi namo, o aš į gimdymo namus. Laukdamasi lankiau būsimųjų mamų kursus, tačiau sūnui gimus supratau, kad nė nenutuokiau, kam ruošiausi. Atsimenu save gimdymo namuose – paimt vaikelio nemoku, maitint nemoku, ką ten, sauskelnes pirmą kartą rankose laikau. Maniau, pagimdysiu ir iš karto vėl liekna. Maniau, pora savaitėlių – ir aš vėl būsiu pasiruošusi versti kalnus. Šventasis naivume!

Kvailiausia, ką esu padariusi savo motinystės kelyje – patikėjusi prieš penkioliką metų Europoje itin populiaria teorija, kad nuolat nešiojami kūdikiai išlempa. Skamba kaip visiškas absurdas, tiesa? Tačiau tuo metu atrodė, jog esame modernūs, apsiskaitę tėvai ir, visiškai įsitikinę, jog darome gera, atėmėme iš savo vaiko šį prigimtinį poreikį. Ir nors kas kartą pramerkęs akis mano sūnelis matydavo besišypsančią mamą – kad suprastų, jog pasaulis – labai graži vieta gyventi, kremtuosi, jog besivaikydama modernumo nukniaukiau iš jo kažką ypač svarbaus.

Dabar mūsų gerokai daugiau. Esu brandesnė ir išmintingesnė. Žinau, kad nereikia klausyti nieko – tik savo širdies. Žinau, kad mūsų vaikai gali lygiai tiek, kiek jiems leidžiame. Žinau, kad būtina sau pasidovanoti savanaudišką valandėlę su slapta suvalgyti mangą. Žinau, kad brangiausias pasaulio gėrimas – laiku nurytas piktas žodis, o gražiausia pasaulio muzika – kai kartu juokiasi visi keturi vaikai.

Žinau, kad tiek pat svarbu ir klausytis, ir išgirsti, būti ir griežtai, ir švelniai. Suprantu, kokios svarbios taisyklės ir susitarimai. Galėjimas pažliumbti, kai reikia, ir dūkti, kai norisi. Dabar mano mamystė ramesnė. Juk vaikams, kaip ir gėlėms – svarbiausia netrukdyti augti.

– O kokias savybes savo, kaip mamos, norėtumėte dar labiau patobulinti, išauginti?

– Neabejoju, jei kokioje nors krautuvėlėje imtų pardavinėti kantrybę – prie jos nusitęstų milžiniška eilė. Joje tikrai pastovėčiau ir aš. Juk keturi vaikai reiškia bent keturis „Mamaaa…“ per minutę. O kartais ir dažniau.

Dar norėčiau nenorėti už vaikus daryti dalykų – pašnabždėti atsakymą, užuot leidus pačiam jį surasti, paskubinti ryte, užuot leidus patirti vėlavimo nemalonumą, į rankas įbrukti pirštines, užuot leidus šiek tiek pašalti. Nuolat dirbu su savo žinojimu, kaip yra geriausia, gražiausia, teisingiausia. Esu siaubinga kontrolierė. Tiek darbuose, tiek ir namuose.

Kiekvienas yra girdėjęs apie penkias meilės kalbas. Ir, žinoma, įsivardinęs savąsias. Aš parodau meilę apkabindama ir aprūpindama daiktais. Galiu per visą miestą važiuoti pirkti ypatingų pirštinių savo sūneliui arba šlepečių dukrai. Ar jiems tai meilės išraiška? Žinoma, ne (juokiasi). Norėčiau išmokti rodyti meilę taip, kad kiekvienas vaikelis suprastų.

– Ar turite laiko tik sau? Kaip leidžiate jį?

– Jei turiu valandą laiko sau, prisileidžiu vonią, primetu į ją druskų ir eterinių aliejų, užsidegu žvakę, atsinešu kavos, vandens ir kombučos (o jei norėsis!), ko nors saldaus ir ko nors sūraus, dvi knygas, žurnalą (dėl visa ko) ir kompiuteryje įsijungiu „Draugų“ seriją. Toks extra uber maxi planas mamai (kvatoja). Kartais šeima susivienija prieš mane ir išsiunčia kelioms dienoms pailsėt. Kur nors. Svarbu – be kompiuterio.

– Viename interviu skaičiau, kad į „Netobulų mamų“ stovyklas atvykusių mamų klausiate kas jos yra, jei nėra mamos, darbuotojos... O kaip prisistatytumėte jūs? Kas esate?

– Esu moteris-drakonas. Septyngalvė ragana. Gerai treniruota intravertė. Be galo prieraiši ir lojali. Labai sunkiai prisileidžianti žmones, tam, kad prisileidusi mylėčiau besąlygiškai, kiekviena ląstele. Ūmi ir atlaidi. Šalta, kaip ledkalnis ir karšta, kaip vidurvasario saulė. Kukli ir arogantiška. Galinga. Jauki. Rūpestinga. Laisva. Jautri. Nirši. Mylinti. Jurga. Kiekvieno darbo imuosi taip, kad prieš nieką, o, svarbiausia, prieš save, nebūtų gėda. O mano širdis – didesnė už gynybinius šarvus, kuriuos nešioju.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: antrųjų Pensijų anuitetų fondo veiklos metų apžvalga