Nebijo griauti mitų
Praėjusiais metais I.Girdvainienė išgarsėjo ir su savo klientės, žinomos nuomonės formuotojos Karolinos Meschino, sekėjomis įsivėlusi į karštą diskusiją apie žindymą. Jai pagyrų negaili Medeina Andriulienė, Živilė Kropaitė-Basiulė, Sotera Šveikauskaitė ir dar daugelis kitų, kurių pavardėmis Ieva nenoriai dalijasi.
„Niekada nebuvo siekiamybės dirbti su žinomomis mamomis – man visos mamos yra pačios svarbiausios. Taip, aš esu garsiai kalbanti, man patinka daužyti mitus ir turbūt žinomi žmonės šiek tiek panašūs – yra drąsesni, nebijo kalbėti tabu temomis, todėl mane ir susiranda. Aš, kaip Diogenas nuo statinės, kuris kuo aukščiau, tuo garsiau šaukia – tikiuosi, kad tas mano žinutes tuomet išgirs ir kitos mamos“, – atvirauja Ieva.
Specialybę paskatino rinktis močiutė
I.Girdvainienė nuo vaikystės žinojo, kad bus akušerė. Ja tapti ją labai skatino močiutė, su kuria Ieva turi artimą ryšį.
„Močiutė norėjo būti farmacininke arba akušere, bet ją ištrėmė į Sibirą. Dar septintoje klasėje ji mane įtikino, kad nėra geresnės specialybės už šią. Pamenu, kaip jau tada rašydama rašinį apie tai, ką darysiu ateityje įrašiau „gaudysiu visų svajones“, – kvatoja I.Girdvainienė.
Ievos tėvai iki paskutinės akimirkos netikėjo jos sprendimu, o kai moteris persikraustė studijuoti į Kauną iš Vilniaus (akušeriai ruošiami tik šiame mieste), pradėjo prieštarauti ir atkalbinėti.
„Jiems atrodė, kad tai labai sunkus darbas, laukia naktiniai budėjimai, o mama kartą pasakė, kad tai vidurinis personalas, ne gydytojas. Bet tik pradėjus mokytis, iškart jaučiausi savo rogėse ir žinojau, ką čia darau“, – prisimena moteris. Baigusi akušeriją ji dar įgijo sveikatos politikos magistro laipsnį.
Akušerė – pagalba mamai
Daugelis akušeriją baigusiųjų svajoja apie darbą gimdykloje, nes priimti kūdikius, rodos, karjeros viršūnė. Pasak Ievos, akušerės darbas yra svarbus ir reikalingas daugelyje sričių nuo nėštumo priežiūros, patalogijų, žinoma, gimdymo iki pagalbos po gimdymo, mokant žindyti ir pasirūpinti naujagimiu.
„Išbandžiau save visuose etapuose, bet supratau, kad gimdykla nėra mano svajonių vieta, nes ten viskas vyksta taip greitai, kad nepavyksta užmegzti ryšio su moterimi. To man labiausiai trūko, o kai pati patyriau motinystės džiaugsmą, pamačiau, kaip mamai trūksta paprasčiausios informacijos, todėl kilo mintis įsteigti tėvystės mokyklą, kuri lydėtų nuo nėštumo iki pogimdyvinio laikotarpio“, – pasakoja I.Girdvainienė, kuri susilaukus pirmos dukros atvėrė „Gandro lizdo“ duris.
Ji svajoja, kad dabar privačiai gaunamos paslaugos kada nors būtų teikiamos valstybiniu mastu ir akušerės ne tik padėtų gimdymo skyriuje, bet ir namuose.
„Mamos gauna puikias paslaugas stacionare, bet tai trunka dvi, daugiausiai penkias paras, o tada išvažiuoja į namus, kur jų laukia didžiulė nežinia ir tūkstančiai klausimų. Pandemija dar padidino šią atskirtį ir tai prisideda prie mamų emocinės būklės blogėjimo“, – pastebi akušerė Ieva.
Užsienyje įprasta praktika, kad akušerė mamas lanko ir namuose – padeda su naujagimio priežiūra, atsako į kylančius klausimus, o kartais tiesiog išverda sriubos ar pabūna šalia.
Kreipiasi užsienio lietuviai
Tėvystės mokyklą įkurti paskatino vyras – architektu dirbantis Vytenis po vienų, tuo metu itin populiarių kursų, kurių metu vyrai buvo kviečiami pajusti, ką reiškia moters patiriamas gimdymo skausmas. Jis pasakė: „man jau gana“ ir priminė žmonai, kad ji pasakoja daug geriau.
„Pirmąjį mokymų ciklą pradėjau, kai Marijai buvo pusmetis, ją palikau su vyru, o pati išvažiavau. Užtrukau, grįžtu, žinoma, dukra verkia, o Vytenis jai rodo transliaciją iš juodojo gandro lizdo. Taip ir prilipo tas pavadinimas“, – šypteli I.Girdvainienė.
Pirmoji mintis buvo į šį lizdą sukviesti daugiau akušerių su įvairiausia patirtimi, bet daugelis jų verčiau pradeda privačias praktikas.
„Iš tiesų, visos moterys skirtingos, joms reikia skirtingo požiūrio į šeimą, žindymą, gimdymą, kurį gauna skirtingose tėvystės mokyklose. Todėl supratusi, kad kuriai nors besidominčiajai mano kursais bus naudingiau kitur – drąsiai nukreipiu pas koleges“, – atvirauja Ieva.
Dešimtmetį būsimus ir esamus tėvus konsultuojanti medikė pastebėjo, kad į ją dažniausiai kreipiasi aktyvų gyvenimo būdą gyvenančios šeimos, kurios itin atsakingai renkasi paslaugas ir produktus, kuriems labai svarbu kokybė ir kontaktas su žmogumi. Vis dažniau jos konsultacijų nuotoliniu būdu nori tėvai iš užsienio, Jungtinių Karalysčių, Norvegijos, Danijos, iš mišrių šeimų, kuomet reikia angliškai kalbančio specialisto pagalbos.
Vyras – pusė akušerio
Ieva su vyru augina aštuonmetę Mariją ir šešiametę Rūtą. Kartu su akušere pasijuokiame, kad jos dukros turbūt vienos pirmųjų sužinojo, kaip gimsta vaikai.
„O dabar viską pasakoja kitiems. Pamačiusios ką tik gimusio kūdikio nuotrauką jos pakomentuoja „graži virkštelė“, „kokia rausva kūdikio spalva“. Joks šešiametis to neįvertins“, – kvatoja mama.
„Visa šeima gyvena akušerija, net ir vyras jau yra pusė akušerio. Nors su sarkazmu sako, kad neįdomu, girdžiu, kaip draugus būsimus tėčius tyliai pakonsultuoja“, – juokiasi I.Girdvainienė.
Ji iš tiesų pastebi, kad tėčiai Lietuvoje labai pamiršti ir negauna specialiai jiems pritaikytos informacijos.
„Lietuvoje nedirba nė vienas akušeris vyras. Nė vienas. Užsienyje ši profesija, kaip ir ginekologų, tiek moteriška, tiek vyriška, o pas mus ne“, – gūžčioja pečiais Ieva.
Ruošia staigmeną mamoms
Akušerija – nelengva sritis, kur reikia įsijausti į daugybės šeimų problemas, todėl geriausiai medikė pailsi buriuodama, kai vėjas išpučia visas mintis.
„Juokauju, kad kai būsiu sena, plauksiu aplink gaublį, vis sustodama įvairiose šalyse pakonsultuoti moterų“, – šypsosi ji.
Na, o kol pensija negresia, Ieva toliau kimba į darbus, galvoja naujas idėjas ir išsiduoda, kad netrukus būsimas ir esamas mamas pradžiugins jos su kolegėmis ruošiamas leidinys.
„Ko palinkėčiau mamoms? Visais gyvenimo atvejais nebijoti kreiptis į mediką, akušerį ir neieškoti pagalbos interneto platybėse ar draugių ratuose, nes kiekviena šeimos istorija yra unikali. O aš pati jaučiu, kad akušerija yra tas kelias, kuriuo žengdama jaučiu didžiausią gyvenimo prasmę. Drąsiai imu ir darau, o kaip man gaunasi, lai vertina tie žmonės, kuriuos sutinku tėvystės kelyje“, – pokalbį baigia Ieva.
