„Kartą savęs paklausiau: dėl ko aš skubu? Kodėl prabėgom gaminu vakarienę? Kodėl skubinu vaikus į lovą? Kodėl skubu namo po susitikimo? Kodėl išėjus pavedžioti šunį žiūriu į laikrodį ir planuoju, kaip vakare priminsiu vaikams apie jų namų darbus? Kodėl nešdama skalbinius dar pataisau pagalvę ir nunešu ne ten paliktus batus į vietą? Kad butų greičiau kam? Kad suspėčiau kur?
Kad suspėčiau į susitikimą su savim. Arba kitaip tariant, kad padaryčiau viską, ką reikia ir tada jau galėčiau gyventi. Mamos vaidmuo yra tarsi antraeilės, taigi laukiu, kada baigsis darbo valandos, panašiai, kaip po darbo uždarom ofiso duris, ir žinom, kad dabar jau čia mano laikas. Tik kad mamos antraeilės yra neterminuota darbo sutartis, 24/7 ir durys niekur neužsidaro, net vienai į tualetą pabūti.
Ir dar pastebėjau, kad tais atvejais, kai suspėdavau ir susitvarkyti, ar apsipirkti, ir darbus nudirbti, ir staiga atsirasdavo tas gabalėlis laiko tik man, net pasimesdavau, nes visai nežinodavau, kuo čia dabar užsiimti... Joks egzistencinis pilnatvės jausmas neaplankydavo, neištikdavo vidinė palaima, ir vėl rankos puldavo ieškoti ruošos, ką čia pavalius, ką čia surinkus. Tai užburtas ratas gaunasi. Skubu per dieną, kad gaučiau laiko man, o gavusi laiko man, ne(be)žinau, ką su juo daryti.
O įdomiausia tai, kad vis dėl to pilniausiai, darniausiai, ramiausiai jaučiuosi, kai mano rankos ar visas kūnas užimtas paprasta buitine veikla. Rankos vazone, kojos ant dviračio pedalo su vaikais, pirštai ant peilio, smulkinančio morkas, nosis vaikų plaukuose, veidai vėjo glamonėse.
Labiausiai su savim susitinku buities veiksme. Tai kaip čia gaunasi? Aš skubinu visus tuos buities momentus, kad tik greičiau pasibaigtų, ir tuo pačiu, juose labiausia jaučiu centrą, svorį ir prasmę.
Pradėjau eksperimentuoti, į kalendorių įsirašyti po vieną paprastą buities veiksmą, kuriam duodu laiko. Vietoj tradicinio maisto ruošimo skubant, vis žiūrint į laikrodį, ir tuo pačiu dar planuojant rytdieną, duodu sau VALANDĄ. Iš pradžių labai baisu, nes noriu nuolat tikrinti laikrodį, nes viską reikia pabaigti skubiai, nes turiu suspėti… jau viršuje paaiškinau kur.
Bet po truputį smegenys apsipranta, suvokusios, kad vakarienei pagaminti turiu valandą. Ir kad tai yra daug laiko. Tiek daug, kad aš ne tik kad galiu sau leisti improvizuoti, bet ir turiu laiko akis paganyti į katiną, kuris išsimiegojęs ateina užkrimsti šalia. Aš galiu jį murkiantį paglostyti, nusiplauti rankas, pamatyti ant kriauklės stovintį kremą ir juo pasitepti rankas, vėl grįžti prie sriubos virimo. Tada į virtuvę įlekia vaikai „ mama, dar ne namo?“, sakau, dar ne. Ir abiems įduodu po traputį, nes iki vakarienės dar valanda. Nusiunčiu jiems oro „myliu“ ir vėl sau kuičiuosi su sriuba, nes žinau, kad turiu laiko. Turiu laiko gyvenimui tiesiog dabar!
Aš šiame eksperimente pastebėjau, kad duodama sau laiko atsiduoti paprastam buities momentui, tas momentas nusidažo sodriausiomis gyvenimo spalvomis! Aš jį matau, jaučiu, užuodžiu, liečiu, girdžiu!
Vakar važiavau į parduotuvę dviračiu – prabanga, kurią galiu sau leisti, nes kalendoriuje įrašyta „apsipirkti valanda laiko“. O ne 15 minučių greitai nulėkus su mašina. Aš matau, kaip kyla ir leidžiasi koja ant pedalo, aš jaučiu vėją ant žandų, aš matau debesis danguje, aš girdžiu virš galvos kylančius lėktuvus. Aš tuo momentu visu kūnu jaučiu, kodėl tiek daug šypsosi ir juokiasi mūsų vaikai, nes atrodo, kad vėjas ir dviratis duoda sparnus. Skubėdama aš būčiau susikoncentravusi į greitį, rezultatą, į tai, kas manęs laukia po to. Žinodama, kad turiu valandą, aš paprastai ir natūraliai, be jokių ypatingų pastangų, susikoncentruoju į gyvenimą aplink mane.
Tai štai tokie mamos be laiko atradimai. Mes nė viena negalim išgalvoti 25-os valandos paroje. Tačiau pasirinkusios laiko tarpus dienoje, elementariausioje buityje, į kuriuos nukreipsim savo dėmesį, į kuriuos pasinersime pojūčiais, mes susiliesime su GYVENIMU. Mes atrasim prasmę. Mes jausim tykų džiaugsmą, ramybę. Paprasčiausiai mindamos dviračio pedalus. Arba rinkdamos po namus išmėtytus daiktus.
Kiekviename mamiškos buities momente yra pilnatvės. Ne visuose reikia ar norėsim jos ieškoti. Tačiau norėdamos jos pasisemti turime palikti laikrodį už durų. „Laikas neegzistuoja savaime“, – sakė vienas fizikų Julianas Barbouras iš Oksfordo universiteto. Mes laiko pojūtį susikuriame patys.“
