– Pasidomėjus atidaroma nauja erdve šeimai, šmėstelėjo labai žinoma pavardė. Aiste, ką jūs veikiate Lazdijuose?
– Smagu, kad dar nesu pamiršta ir prisimenate, vadinasi kažką darau gerai (kvatoja). Paskutinius aštuonis mėnesius keliavome su šeima po Aziją, kur ne tik pažindinomės su naujomis kultūromis, žmonėmis, maistu, bet ir mokėmės patys lėtesnio gyvenimo būdo, kitokio požiūrio į pasaulį ir esamas situacijas, galų gale pabėgti nuo streso ir įtampos.
Ar mums pavyko? Sakome visi didelį „taip“, nes grįžome jau beveik keturiese. Kadangi nežinome, kiek laiko būsime Lietuvoje, kada vėl išvyksime į klajones po pasaulį, nusprendėme, kad antrojo savo stebuklo sulauksime mažame miestelyje – Lazdijuose, kur pati užaugau, lankiau mokyklą.
– Nuo sausio pirmos leidotės į kelionę po pasaulį su sūnumi, vyru ir bilietu į vieną pusę – ką aplankėte, kiek keliavote, kada grįžote?
– Išvykome sausio 1 – ąją, simboliškai, kad tai būtų baltas švarus naujų metų lapas. Tiesa, logistika dar buvo sudėtinga, nes Azijoje dar buvo neatsidariusių šalių dėl pandemijos, bet įveikėme realiai visas situacijas, kurios nutiko.
Aplankėme – Tailandą, Kambodžą, Vietnamą, Malaiziją, Bali (Indoneziją). Neįvykusios kelionės, į kur turėjome bilietus, bet dėl šalyje susiklosčiusios ekonominės krizės, buvo į Šri Lanką, nes tuo metu net karalius pabėgo iš šalies, o žmonės šturmavo rūmus. Taip pat negalėjome patekti į Singapūrą, iš kur jau turėjo būti skrydis namo, nes sūnaus pasas galiojo 5 mėn ir 26 dienas, tai yra, trumpiau nei šešis mėnesius. Tai buvo ilgiausia kelionė namo, kiek esame turėję, nes iš Puketo (red.past. Tailando miestas) vykome naktiniu autobusu parą į Bankoką (red.past. Tailando sostinė), iš čia pirkome naujus bilietus, vykome į konsulatą, kur pagamino dokumentą sūnui papildomą, kad galėtume išskristi, pirkome naujus bilietus, kas pareikalavo daug lėšų ir skridome namo beveik dvi paras.
Bet aš visada sakau, kad mums ko jau ko, bet žmonių gerumo nepagailėjo, nes Bankoke susipažinome su lietuve, kuri ne tik pasikvietė vakarienės, bet ir toliau bendraujame iki šiol. Norvegijoje kita lietuvių šeima pasiėmė iš oro uosto ir priglaudė nakčiai. Visada būsiu dėkinga ir žmonėms, ir patirtims. Apie kelionę iš tikrųjų galėčiau pasakoti ir pasakoti, nes ten kiekviena diena yra kaip nuotykis.
– Nusprendėte įspūdžiais pasidalinti ir savo įkurdami „Youtube“ kanalą „Labas, pasauli“ – kaip kilo tokia mintis? Ką jame ras žiūrovai?
– „Youtube“ kanalą labiau pradėjome dėl savęs, kad liktų atsiminimas sau ateičiai, nes dažnai medžiaga su nuotraukomis ir video pasimeta kietuosiuose diskuose. O šame kanale, neslėpsiu, dažnai einam pažiūrėti ir prisiminti akimirkas. Taip pat manau, kad tai didelė pagalba ir kitoms šeimoms planuojantiems keliones. Prisipažinsiu, kad jau ne vieną tokią šeimą esu išleidusi ir aš konsultuodama dėl visų kylančių klausimų, nes pasiryžti ilgai kelionei su vaiku po Azija reikia drąsos.
– O kaip atsirado šeimos studija „Labastogiai“? Ką reiškia pavadinimas?
– Apie šeimos erdvę svajojau jau seniai. Norėjau vietos, kur galėtų susiburti šeimos su vaikais, augintiniais ar kuo tik norėtų, bet iki pilnos vizijos dar ilgas kelias ir reikia didelių investicijų. Todėl kam laukti, jei gali mažais žingsneliais judėti tikslo link?
LABAS yra mūsų šeimos pirmosios raidės (Lukas, Aistė, Benas, A (mažosios vardas), Sarokai). Todėl ir erdvę norėjau pavadinti su šiuo trumpiniu. O „Labastogiai“, nes tai kaip Anė iš Žaliastogių pasakos, tai vieta, kur gera ir malonu būti, kur visada nori užsukti. Taip ir atsirado „Labastogiai“ – vieta šeimoms, kur stiprėja tarpusavio ryšys.
– Tokių studijų nėra ne tik Lazdijuose, bet ir visoje Dzūkijoje – ar nebaisu būti pirmiems? Veikiate jau nuo rugsėjo, nors atidarymas įvyko vos prieš savaitę, tiesa?
– Iš tikrųjų mes turim savybę – nemąstyti, ar pavyks, ar baisu, mes su vyru darome, o paskui pagalvojame, kad šiek tiek rizikinga buvo. Bet jei nepabandysi, niekada nesužinosi, ar pavyks. Todėl grįžus iškart padariau apklausą mieste dėl ugdymo mažiausiems vaikams ir aišku, pasitvirtino spėjimas, kad jo trūksta.
Veiklų ir erdvių, kaip paaiškėjo, yra tikrai daug, bet ar jos įdarbintos, galėčiau ginčytis, bet aš mieliau darysiu, todėl ginčus paliksiu kitiems. Kad jau veikiame nuo rugsėjo, negalėčiau patvirtinti, nes neturėjom savo patalpų. Ilgai užtruko rasti mažam miestely šiltas, jaukias ir tinkamas patalpas. Bet sėdėti ir jų laukti nenorėjau, todėl sugalvojau tokias veiklas, kad galėtumėme nuomotis patalpas, kurios jau yra ir kurias galima išnaudoti – biblioteka ar žirgynas.
Tai per tą laiką kol laukėme savo patalpų, nemažai ir nuveikėme – dvi edukacijos įvyko žirgyne, molio užsiėmimas bibliotekoje ir net konferencijų salėje pavyko suorganizuoti, kad atvyktų iš Vilniaus „No Shoes“ šokio spektaklis mažiesiems „Upė“. O tada nesinorėjo bet kaip pradėti, todėl čia vėl gelbėjo mano ištikima dekoratė Agnė Dovidaitienė, kuri atvažiavo iš Vilniaus ir padėjo paruošti Kalėdų Senelio rezidencija bei jaukiai įkurti studiją minimaliomis lėšomis. Taip ir nusitęsė tas atidarymas... Bet svarbiausia, kad jau praėjusį jis jau įvyko!
– Kokios veiklos vystomos „Labastogiuose“? Kas populiariausia?
– „Labastogiuose“ kol kas gruodžio mėnesį bandome prisijaukinti visus, kad žmonės nebijotų užeiti bet kada, jiems patogiu metu ir tiesiog praleistų laiką su savo vaikais. Taip pat šiuo stebuklingu metu džiaugiamės Kalėdų laukimu – darome advento kalendorius su vaikais, piname advento vainikus, puošime meduolius, rašysime laiškus Kalėdų seneliui, įvyks net susitikimas su Kalėdų seneliu.
Taip pat studijoje suorganizavome fotosesijas, kurios tikrai tapo populiarios ir laisvi laikai liko tik gruodžio 17–18 dienomis. Nuo sausio, pasikeitus dekorui ir visam studijos vaizdui – atsiras būreliai tokie, kaip „Kuria vaikai“, meditacija, joga, kineziterapija, kvėpavimai, gyvi garso vakarai. Man labai svarbu sukurti erdvę, kurioje būtų jauku ir gera, į kurią norėtųsi grįžti. Taip pat tai erdvė mažoms jaukioms šventėms, kur batutų gal ir nerasite, bet juos pakeis animatorius ir kūrybinės veiklos.
– Ar nesiilgite Vilniaus šurmulio?
– Neslėpsiu, į Vilnių važiuoju tikrai dažnai visais kitais darbo reikalais, nes vis dar rūpinusi įmonių komunikacija ir socialiniais tinklais, kuruoju projektus. Ar dėl to, kad dažnai jame būnu, ar dėl to, kad daug šurmulio matėme didžiuosiuose Azijos miestuose, kaip Bankokas, Kuala Lumpur, Hanoi, tikrai jo nepasiilgstu. Lazdijuose daug daugiau visko padarau ir spėju, ir nesijaučia tokia didelė įtampa.
– Kada planuojate vėl traukti į kelionę ir kur?
– Viskas priklausys nuo mažosios pasaulio gyventojos, kaip ji reaguos į keliones ir aktyvų mūsų gyvenimo būdą, nes Benas yra tas vaikas kur per dieną gali nueiti ir 15 km, svarbiausia nebūti namie ir kažką veikti. Bet jei viskas gerai ir studija sėkmingai gyvuos, turėsiu kam darbus perduoti, rugsėjį vėl planuojame išvykti, tik šįkart, į Amerikos pusę.
– Tokios tolimos kelionės su mažu vaiku, turbūt sulaukiate nemažai panašių komentarų – kokie didžiausi iššūkiai?
– Komentarai neigiami būna tik internete, manęs jie nepasiekia, mano bendruomenė ir aplinka, kaip ir minėjau, yra nuostabūs. Kartais pati savim tiek netikiu ir nepalaikau, kaip kiti tiki manim. Ir per daug žiūrim į gyvenimą pro rožinius akinius, kad pamatytume blogą, nes gero yra daug daugiau.
Sūnui ką tik suėjo ketveri. Didžiausias iššūkis keliaujant su trimečiu, kad jis jau turi savo nuomonę ir jei anksčiau keliaudami programą derindavome prie savęs, tai dabar reikėjo visą laiką laviruoti tarp vaikiškų ir suaugusių pramogų, tuo labiau įvertinti, ar patys pajėgsime užnešti kažkur, jei reiktų, nes, pavyzdžiui, kai su metukų Benu kilome į Batur ugnikalnį nebuvo problemų, nes jis lengvas, tad šįkart kelionėje Tailande į Tiger Cave (Tigro urvas kalno viršuje) jau buvo iššūkis užlipti. Bet Azijoje buvo svarbiausia vanduo, baseinai – tai jo mėgstamiausios pramogos.
– Ar skiriasi vaiko auginimas provincijoje ir sostinėje?
– Skiriasi tuo, kad Lazdijuose nėra baseino, kuris mums labai svarbus, bet privalumų daug daugiau, tokių, kaipnuostabus valstybinis darželis, kur personalas rūpinasi kiekvienu vaiku kaip savo. Pavyzdžiui, gimtadienį vaikas šventė darželyje su dainom ir šokiais, dar niekur nebuvom taip susidūrę. Nežinau, man provincijoje atrodo žmonės labiau atkreipia dėmesį į smulkmenas, į žmogų, į jo norus.
– Kokios bus jūsų ateinančios Kalėdos?
– Kalėdos bus darbingos ir tikriausiai ligoninėje, nes tuo metu kažkada turi pasirodyti mūsų kalėdinis stebuklas.
