– Kaip jus pakeitė pirmoji motinystės patirtis?
– Žinojau, kad gimus vaikui daug kas pasikeis. Bet kai kurių pokyčių tikrai nesitikėjau. Pirmoji motinystės patirtis perdėliojo mano gyvenimo prioritetus, pakeitė mano požiūrį į daugybę dalykų.
– Ar buvote tokia mama, kokia ir svajojote būti? Kodėl?
– Tikrai ne. Kai pirmą kartą tapau mama, labai stengiausi būti tokia mama, kokias mačiau aplink. O gal net norėjau būti geresnė. Nuo pirmų dienų norėjau vaiką lavinti pagal geriausias metodikas, norėjau įkurti savo verslą, norėjau, kad namai visada būtų tvarkingi, o pati atrodyčiau nepriekaištingai, norėjau puikių santykių su vyru ir taip toliau.
Paprastai tariant – norėjau idealaus gyvenimo. Ir kuo aršiau siekiau savo tikslo, tuo labiau jaučiausi nelaiminga. Ir svarbiausia, kad niekas nebuvo dėl to kaltas. Mano galvoje buvo tokia plokštelė ir niekas negalėjo jos pakeisti tol, kol man pačiai neatėjo suvokimas, kad kažkas yra negerai.
– Mama tapote antrą kartą – ir kas tąkart pasikeitė?
– Atsipalaidavau. Išėjus į dekretą, sulėtinau tempą. Daugiau laiko skyriau sau, žinojau, kas laukia gimus vaikui, todėl jaučiausi labai rami. Net gimdymo patirtys buvo visiškai skirtingos. Jei pirmasis gimdymas buvo itin sudėtingas, tai antrą kartą viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Ir ta ramybė „užkabino“, todėl ir juokauju, kad gimus antram vaikui tarsi iš naujo gimiau ir aš pati. Tapau ramesnė, daugiau dėmesio skiriu sau.
– Kaip gimė projektas „Aš tapau mama“?
– Pati pradžia buvo tarsi dviejų mamų lyginimas tarp tos, kuri buvau gimus pirmam vaikui, ir tarp tos, kokia tapau gimus antrajam, vėliau taip pat pradėjau stebėti aplinką. Pamąstymus pradėjau rašyti feisbuko puslapyje, o kai pamačiau, kokio susidomėjimo sulaukia įrašai, supratau, kad reikia toliau eiti šiuo keliu. Pradėjau bendrauti su mamomis, kurios dabar nuolat įneša įkvėpimo. Tai taip po truputėlį ir lipdosi visas projektas.
– Koks jo tikslas?
– Geras klausimas. Sakyčiau, tikslas yra būti šalia mamų tada, kai joms labiausiai to reikia. Kai gimė pirmas vaikas, man to labai trūko. Ne todėl, kad nebuvo šalia artimų žmonių, bet dėl mano pačios kvailo vidinio įsitikinimo, kad vaiko auginimas yra tik mano pačios reikalas, o ir daug situacijų buvo tokių, kuriose kaltinau save, arba galvojau, kad su tokiomis problemomis susiduriu aš vienintelė.
Ir su tuo įsitikinimu užsisklendžiau savyje dar labiau. O dabar gera suprasti, kad pasaulis pilnas problemų. Nes jei problemas pripažįsti, reiškia, kad jas gali ir išspręsti.
– Kas jūsų mamų auditorijai įdomiausia, kada sulaukiate didžiausio susidomėjimo?
– Jau nuo pirmų įrašų sulaukiau didelio ir net netikėto susidomėjimo. Neseniai klausiau mamų, kas joms įdomiausia skaitant turinį, kuriuo dalinuosi, tai dauguma ir atsakė, kad joms svarbus palaikymas, kalbėjimas apie motinystę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Sakyčiau, puslapis išsiskiria tuo, kad jame nėra jokių standartų.
Nesidalinu savo šeimos gyvenimu, juo džiaugiuosi už uždarų durų. Net ir mano pačios nuotraukų puslapyje yra gal 3 ar 4. Labai norėjau, kad moterys čia būtų ne dėl to, kad aš apkūni ar liesa, šviesi ar tamsi, graži ar negraži. Juk ne tai svarbiausia. Aš nenoriu niekam primesti savo gyvenimo. Noriu, kad čia esančios mamoms nesijaustų kažkuo geresnės ar blogesnės, o jaustųsi tiesiog savimi.
– Savo puslapyje dalijatės verslių mamų kontaktais – ar daug jų yra?
– Kai kilo ši mintis, pradėjau dalintis mamų kontaktais „Facebook“ puslapyje. Artėjo Kalėdos, norėjosi padėti mamoms, todėl tai dariau nemokamai. Vėliau šią idėją patobulinau ir dabar mamų veiklomis dalinuosi ne tik puslapyje, bet ir internetinėje svetainėje, nes čia jų veiklos matomos visada, o ne „paskęsta“ tarp kitų feisbuko įrašų. Kol kas kuriančių mamų, kurių kontaktais dalinausi nei daug, nei mažai, sakyčiau 20–30.
– Taip pat rašote jautrias mamų istorijas iš jų krizinių laikotarpių, vienos skiriasi, kitos patiria persileidimą – koks tikslas?
– Nors kiekviena istorija yra išskirtinė, dažnai vienaip ar kitaip jos siejasi ir su kitų mamų patirtimis.
Jei mama neteko vaiko, ji gali paskaityti kitos mamos patirtį, kas kitai mamai tokioje situacijoje padėjo atsitiesti. Jei mama gyvena smurtinėje aplinkoje, ją gali padrąsinti kitų mamų drąsa dėti santykiuose tašką. Nėra kažkokio vieno tikslo, aš iš to neuždirbu, bet jaučiu, kad tai labai reikalinga.
Bendravimas su mamomis užima tikrai daug mano laiko ir nors istorijomis dalinuosi anonimiškai, dažnai pokalbiai lieka tik tarp mūsų, nes ne visos mamos nori savo patirtimis dalintis su plačia auditorija.
Pas mus dar yra daug smerkiančių „mokytojų“, todėl suprantu tokį jų pasirinkimą. Tačiau yra ir tokių istorijų, po kurių pasidalinimo moterys sulaukė pagalbos iš kitų žmonių. Ir tikrai nuostabus jausmas suvesti tą, kam reikia pagalbos, su tuo, kas gali padėti.
– Esate parašiusi ir motyvacinę knygą „Sėkminga pradžia“ – papasakokite apie ją.
– Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei pinigai, tačiau kai jų trūksta, prasideda didelės problemos. Nepasitikėjimas savimi, skolos, kaltės jausmas, nežinomybė, net aplinkinių spaudimas. Aš manau, kad pinigų trūkumas turėtų būti mažiausias mamų galvos skausmas, bet žinau, kad realybė dažnai būna visai kitokia – iš to ir gimė ši knyga.
Dalinuosi patarimais, kaip įkurti savo veiklą, nuo idėjos radimo iki darbų planavimo būnant mama. Siekiu įkvėpti, padrąsinti ir palaikyti, taip pat knygoje yra daugybė naudingų įrankių ir programų, kurios palengvina veiklos pradžią. Knygoje pasakoju kaip veiklą pradėti nuo 0. Ir nesvarbu 0 – tai žinios, ar 0 – turimų eurų kiekis banko sąskaitoje. Pridursiu, kad knyga parašyta išskirtinai mamoms, nes jų „darbo diena“ visiškai kitokia.
– Kaip svajojate, kad išaugtų „Aš tapau mama“ bendruomenė?
– Tiesa pasakius, nesitikiu nieko, džiaugiuosi tuo, ką matau dabar. Tai tikrai nereiškia, kad planuoju sustoti, tiesiog mėgaujuosi procesu, kuriu naujas idėjas ir po truputį jas įgyvendinu.
– Kokia jūsų profesija – ar projektas tik papildoma veikla, ar pagrindinė?
– Sunku prisiminti gyvenimo etapą, kuriuo dirbau pagal vieną profesiją. Skirtingi projektai mane lydi nuolat. Šiuo metu „Aš tapau mama“ veiklą įvardinčiau pagrindine.
Iki gimstant dukrai pagrindinė mano veikla buvo interjero dizainas, papildomai užsiimdavau rašymu, grafiniu dizainu, soc. tinklų turinio kūrimu, internetinių svetainių kūrimu ir kt. Būtent interjero dizainas buvo veika, kurią įkūriau ir vykdžiau kelerius metus, todėl buvo tikrai labai sunku paleisti tai, į ką įdėjau tiek daug darbo ir pastangų, bet ši veikla nebuvo ta, kurioje jausčiau malonumą.
Dirbau, nes tokio darbo patirties turėjau, todėl tai atrodė saugus sprendimas. Bet visada ieškojau kažko kito, todėl išbandžiau daugybę kitokių darbų laisvu metu. Turimi papildomi darbai leido priimti svarbų sprendimą – sustabdžiau interjero dizaino veiklą. Šiuo metu dirbu tik tai, kas teikia malonumą. Be „Aš tapau mama“ veiklos, kuriu turinį socialiniams tinklams.
– Kokia dabar esate mama su visomis jau susirinktomis patirtimis?
– Turbūt kaip ir visos mamos. Kartais verkianti iš laimės, o kartais iš nuovargio. Žinau, kad nieko blogo yra jaustis blogai ir dėl tų jausmų nereikia savęs kaltinti. Dabar aš myliu save taip pat stipriai, kaip mane myli mano vaikai.
– Ko palinkėtumėte kitoms būsimoms ir esamoms mamoms labiausiai?
– Jaustis gerai savo gyvenime. Rūpinimasis vaiku yra mūsų genuose, todėl tikiu, kad su motinyste gali susitvarkyti kiekviena moteris ir vien buvimas mama moters niekada neprives iki grabo lentos. Bet kai pradedame krautis sau daugiau pareigų ir atsakomybių, nei galime panešti, tuomet jau galima visko tikėtis. Kad ir kaip banaliai skamba – linkiu kiekvienai mylėti save.
Gintarės paskyrą rasite www.facebook.com/astapaumama
