– Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje?
– Visada buvau labai veikli – net paauglystėje važiuodavau į Palangą vasarą užsidirbti pardavinėdama ledus, tad baigusi mokyklą iškart susiradau darbą. Neturėjau galimybių mokytis, tad norėjau save išlaikyti, gyventi savarankiškai.
Turėjau draugą, kuris man pranešė, kad vasarą visa jo šeima emigruoja į Jungtinę Karalystę. Apie emigraciją niekad nebuvau galvojusi, net ir apie pačią šalį mažai ką žinojau, bet nenorėjau su draugu skirtis, tai pasakiau, jog važiuoju kartu. Atvykau čia per savo 20-tą gimtadienį. Tada galvojau, kad jei nepatiks – po dviejų savaičių grįšiu, net susitariau, kad darbo vietą pasaugotų, bet likau kaip ir dauguma emigrantų, kurie pamato perspektyvą.
– Kaip tapote nuosavo verslo savininke?
– Lietuva tuomet dar nebuvo Europos Sąjungos narė, tad privalėjau rinktis – tapti studente arba gauti darbo vizą. Aišku, daug žmonių ją tiesiog nelegaliai pasidarydavo „ant popieriaus“, bet aš nenorėjau apgaudinėti.
Būdama 20 metų įkūriau namų valymo įmonę – pradžioje dirbau viena, po kelių metų jau atsirado ir daugiau darbuotojų, o aš pradėjau į tai žiūrėti kaip į verslą.
Visada dariau ir kažką kito – šita įmonė buvo dėl vizos, vėliau džiaugdavausi gavusi papildomas pajamas. Taip pat papildomai dirbau dar fotografe klube, bare. Būtent tai labai pravertė, kai mokiausi dailės koledže, ruošiausi stoti į universitetą. Gal po dešimties metų pasidariau pirmą vizitinę kortelę, tada dirbo 6–7 valytojos pilnu etatu ir kol aš mokiausi architektūros, mane išlaikė šis verslas. Dabar džiaugiuosi nemetusi šios veiklos, nes „Vip Cleaning“ dabar dirba 37 žmonės, kompanija auga ir jau yra mano pagrindinis darbas.
– Kaip sekasi balansuoti tarp motinystės ir darbų?
– Turiu keletą neblogų metodų, kurie man padeda. Pirmiausiai, viską planuoju planavimo programėlėje „Asana“ – kadangi dirbu su keletu projektų, turiu kelis verslus, socialines paskyras, tai kiekvieną vakarą susirašau rytojaus darbus. Kitą dieną jau galiu juos deleguoti ar pati daryti.
Kitas svarbus dalykas – laiko skirstymas. Suplanuoju laiką ir jei jis yra skirtas šeimai, tai 100 proc. praleisiu jį su vaikais ar vyru. Jei susiplanuoju susitikimą su drauge, žinau, kad tas valandas galėsiu ramiai praleisti su ja. Turiu dvi asistentes darbe, kurios gali išspręsti „degančius“ reikalus ir tik kritiniais atvejais skambina man. O kai dirbu – dirbu, o kad galvoje nekirbėtų šimtas idėjų, kaip jau ir sakiau, viską suplanuoju.
Aišku, prie tokios tvarkos reikia priprasti. Ir man būna, kad galvoji apie verslą, nors būni su vaikais, bet tada save stabdau ir darau tik tai, ką esu suplanavusi.
Be to, mano vyras nuostabus, dažnai gamina maistą, rūpinasi namais.
– Lietuvoje mamos su vaikais lieka dvejus ar net trejus metus, dažna pakeičia karjerą dėl vaikų. Kiek Jungtinėje Karalystėje motinystė keičia moters gyvenimą?
– Taip, čia irgi panaši tendencija, ypač jei moteris dirbo korporatyvinėje bendrovėje, tai reta sugrįžta, o jei pasiryžta, ieško auklės. Savo rate turiu daug pavyzdžių, kaip moterys atranda būdų pritaikyti savo žinias darbui iš namų ar nefiksuotu laiku. Aš pati to nepajutau, nes visada buvau pati sau viršininkė – turėjau vestuvių planavimo verslą, importavau aliejų iš Italijos ir net rasdavau laiko netrumpoms atostogoms.
Aišku, pandemijos metu viskas buvo aprimę, tada gimė mano, kaip vadinu, sielos projektas „Pasaulio mamos“, o tada baigėsi apribojimai ir darbai grįžo dvigubomis apimtimis. Tuo metu man padėjo „Au-pair“ auklė iš Brazilijos.
Jungtinėje Karalystėje vadinamos motinystės atostogos 100 proc. apmokamos pirmus tris mėnesius, o dar šešis mėnesius procentaliai mažėja.
– Kaip kilo mintis sukurti instagramo paskyrą „Pasaulio mamos“?
– Karantino metu mano vienam vaikui buvo pusantrų, kitas – naujagimis. Darbo nebuvo, turėjau daug laiko namuose, svarsčiau net pakeisti verslą ir pasigedau kitų mamų. Kai gimė pirmagimė – šalia buvo labai daug mamų su panašaus amžiaus vaikais. Gimus Valentinui pritrūkau bendrystės, viskas persikėlė į nuotolį. Tokių grupių buvo daug, bet anglų kalba, o man norėjosi kalbėti lietuviškai.
Kokį pusmetį svarsčiau, bet pradėjus atsirado draugės ir net nepažįstamos mamos, kurios norėjo padėti. Turėjau planą, kad kiekviena turėsime po dieną „Pasaulio mamose“, dėsim informaciją, kuri mums pasirodė aktuali, apie keliones, psichologiją, finansus, tvarumą, receptus, vaikų auklėjimą, bendrausime su bendruomene ir kviesim viešnias.
Taip iki šiol viskas ir veikia, keitėsi tik mamos. Visos mokėmės, žiūrėjome kas veikia, kas mamoms įdomu ir susikūrė toks, kaip aš vadinu, kokteilių baras, kuriame yra visko ir jis yra visoms mamoms. Čia turime ne tik užsienyje gyvenančių lietuvių, bet ir mamų, gyvenančių Lietuvoje.
– Iš kokių šalių mamos dalyvauja diskusijose?
– Nedarėme apklausos, bet labai iš įvairių. Žinau mamų net iš Havajų, Dubajaus, Afrikos ar Latvijos. Būtų įdomu surinkti sąrašą.
– Kokie dažniausiai jas kamuojantys iššūkiai?
– Jei kyla koks nors klausimas ar tema diskusijai – kviečiame tos srities specialistą, psichologą, gydytoją ar kitą profesionalą. Kalbamės, transliuojame nuotoliu, žiūrovės gali klausti.
Labai aktuali tema apie vaikų mokymą kalbėti lietuviškai – kaip reikia tai daryti, kiek laiko mamos įdeda, kaip išlaikyti lietuvišką kultūrą, perduoti tradicijas. Dar temos apie atstumą tarp senelių ir vaikų, kaltės jausmas.
– Kuo skiriasi motinystė svetur ir Lietuvoje?
– Lietuvoje nežinau, kaip būtų, bet per savo trumpus vizitus nesugebu įžiūrėti tobulesnio Lietuvos varianto. Vis dar matau tą pačią postsovietinę kultūrą, šaltus žmones ir nerandu to europietiškumo, ko pas mus Jungtinėje Karalystėje yra apstu.
Man Lietuvoje motinystė atrodo apsupta žmonių – vaikai turi senelius, giminaičius, savo gentį, kur tėvai gali užsukti net iš anksto nesitarę, vaikai gali pasilikti.
O čia vaikai neturi tokio artimo ryšio su niekuo, išskyrus tėvus. Tai artumo trūksta, bet šiaip visa kita man patinka.
– Kaip žadate auginti bendruomenę ir ką jai pasiūlyti?
– Mūsų bendruomenė labai šilta, turime daug informacijos, tad galvoju apie internetinį žurnalą, kur galėtume visą tą informaciją sudėti ir nuolat tobulinti. Taip pat būtų smagu sudėti viso pasaulio stovyklas, kur lietuviai vaikai galėtų išvažiuoti ir kurti tokią bendruomenę.
Dar vieną mintį turiu apie vaikų mainus. Pavyzdžiui, pas mane galėtų atvažiuoti lietuvis vaikas, kuris nori pasimokyti anglų kalbos, pamatyti Londoną, o aš išsiųsčiau paaugusius saviškius į Lietuvą. Galėtume kurti portalą, kaip mini „Erasmus“ programą. Žodžiu, idėjų ir norų daug – judam po truputį savu greičiu, o aš kviečiu užsukti mamas į „Pasaulio mamos“ ir prisijungti prie bendruomenės.
