– Mažylė pasaulį išvys apie Jonines. Gal tarp svarstomų vardų variantų yra ir kažkas panašaus į Jonę ar Janiną?
– Pagal ultragarso rodmenis mažoji turėtų pasirodyti birželio 20 dieną, bet kada tiksliai sugalvos pasisveikinti – nežinome (juokiasi). Kadangi planuoju gimdyti natūraliai, tai ir gimimo dieną ji pasirinks pati.
– O kalbant rimtai – ar vardą jau turite, ar dar diskusijų sūkuryje?
– Taip, vardą turime jau senokai. Artimi draugai ir kai kurie giminaičiai jį net žino, kitiems pasakysime mažylei gimus. Su draugu susitarėme, kad jei bus mergaitė – vardą galvos jis, o jei berniukas – aš. Sužinojus, kad turėsime dukrą, draugas iškart pasakė vardą. Man jis tiko ir patiko, todėl ginčų ir neturėjome.
– Grįžkime į pačią pradžią – naujoje savo dainoje „Labas“ dainuojate, kad laukei stebuklo ne vieną vasarą ir žiemą. Ar kažkaip sprendėte pastojimo iššūkius?
– Tiesa, kad planavome, bet kaip ir daugeliui porų šiais laikais, ne visi planai gaunasi pagal planą. Kai pasidavėme ir nusprendėm, kad nebebandom – užkibo (šypsosi).
Dainoje panaudojau tokius žodžius turbūt todėl, kad visą gyvenimą kažko laukiau, tik iki mažylės ne visada galvojau, kad tai gali būti ji. Pastojus, supratau (kvatoja).
– Kokie buvo pirmi trys mėnesiai tiek emociškai, tiek ir fiziškai?
– Jei atvirai, tai buvo absoliuti tragedija. Be proto pykino, beveik kasdien patyriau panikos ir nerimo atakas. Dažnai net negalėjau vairuoti, kartais, net paeiti. Mintys buvo lyg išplaukusios, o galvoje tūnojo šimtai neatsakytų klausimų. Jaučiausi sumišusi, nuolat verkiau ir kasdien laukiau momento, kai tai pasibaigs.
Tkrai buvo labai sunku ir laikotarpis priminė mano buvusios gilios depresijos pojūčius – nuolatinis liūdesys, apatija, nenoras nieko daryti susimaišęs su pykinimu, silpnumu ir be proto skaudančia galva, dėl kurios net atsidūriau ligoninėje. Dabar džiaugiuosi, kad visa tai išgyvenau ir neprireikė imtis drastiškesnių priemonių nei tik pokalbiai ir širdies lašiukai.
– Ar antrame trimestre situacija pagerėjo?
– Tikrai taip. Iš tiesų labai padėjo ir darbų gausa. Gyvenime esu daug išgyvenusi ir moku kovoti su savo demonais. Tai labai padėjo stumsi save į priekį ir jausti, kad rytoj bus geriau. Taip ir buvo. Be to, nustojo pykinti ir pradėjo augti kilogramai (kvatoja).
– Kokia esate nėščioji – rami, atsipalaidavusi ar dėl visko nerimaujanti?
– Dažnai sulaukiu komentarų, kad jei ne pilvas, iš mano elgesio nesuprastų, jog laukiuosi. Tiesa, prisipažįstu, kad per gyvenimą išmokau daug dalykų paslėpti ir susitvarkyti pati. Dažnas mato mane laimingą, nuola bėgančią, lyg neturėčiau jokių bėdų, bet iš tiesų, aš dažnai dingstu, atsijungiu nuo visko ir būnu tiesiog su savimi.
Kalbant apie gimdymą – esu gana atsipalaidavusi. Šiek tiek pergyvenu dėl paties proceso, kuriam įtakos gali turėti sveikatos problemos, bet šiaip esu net per rami.
Mano aplinkos žmonės jaudinasi dėl visko labiau. 38 nėštumo savaitė, bet dar rankinė į ligoninę nesukrauta, lovytė nepaklota, bet tikiu, kad viskas bus gerai. Svarbiausia, mylintys tėveliai šalia.
– Kaip pasirinkote gydytojų komandą, kuri prižiūri jus su mažyle?
– Nesirinkau (kvatoja). Juokiuosi, kad net neturiu savo gydytojo. Kadangi lankiausi valstybinėje poliklinikoje Kaune, kur net nėra ultragarso aparato, todėl keliauju su siuntimais po visą miestą (juokiasi). Jei atvirai, net neturiu jokio gydytojo telefono numerio, kuriam galėčiau paskambinti kažko pasiteirauti.
Planuoju gimdyti P. Mažylio gimdymo namuose vien dėl to, kad noriu ramybės, bet, žinau save ir savo gyvenimą – daug planų, kurie keičiasi minutėmis, todėl nekonkretizuoju. Stengsiuosi būti pasiruošusi vykti į gimdymo namus, kai tik prireiks, o kur ir pas ką – nesureikšminu, svarbiausia, kad mažylė ir aš būtume sveikos bei laimingos (šypsosi).
– Kaip dar rūpinatės savo sveikata šiuos laukimo mėnesius?
– Jau darosi fiziškai sunku, todėl labai pasirūpinti savimi nepavyksta. Kadangi esu tikra menininkė ir priklausau „minkštųjų“ žmonių klanui, kurie nevaikšto po sporto klubus ir vartoja beveik visus maisto produktus, todėl ir nėštumo metu daug judėti nepradėjau.
Paskutinėmis savaitėmis net trumpi pasivaikščiojimai tampa dar trumpesni, nes pilvuką panešti darosi vis sunkiau. Vienintelis įprotis – kelis kartus per savaitę einu į nėščiųjų sportą baseine ir gydomuosius masažus nėščiosioms. Taip pat papildomai vartoju geležies preparatus ir stengiuosi atsisakyti nesveikų maisto produktų. Labai stengiuosi, bet ne visada pavyksta (kvatoja).
– Kaip jaučiate – kiek pati pasikeitėte psichologiškai nuo padūkusios mažylių mylimos mokytojos iki netrukus būsimos mamos?
– Jeigu tai galima nuspręsti pagal mano mokinių tėvų nuomonę, tai kol kas nepasikeičiau visai (šypsosi). Kaip ir aš pati, taip ir mano aplinka nelabai tiki, kad pasikeisiu ir siūbuodama mažylę. Nežinau, kokia būsiu ir kaip jausiuosi, bet suprantu, kad reikės daugiau dėmesio skirti naujam šeimos nariui ir sau. Šiuo metu vis dar nukreipiu kitur savo prioritetus, bet jei gimęs vaikutis to nepadarys, „lipsiu“ per save ir padarysiu viską, kad būtume rami, linksma ir laiminga šeima.
– Kaip dar ruošiatės būsimai tėvystei – kokius kursus lankėte, kokias knygas skaitote?
– Lankiau kursus gimdymo namuose. Taip pat skaitau internete kas darosi su mano ir vaikelio raida kiekvieną dieną. Mėgstu atsiversti specialius puslapius, suvesti datą ir pažiūrėti, kaip ten mes kintam. Tada stebiu, ką galiu pritaikyti sau. Su vyru, kaip ir daugeliu, truputį sunkiau (kvatoja). Žodį „paskaityk“ per nėštumą sakiau turbūt tūkstančius kartų, bet nieko, viskas bus gerai. Iš dalies džiaugiuosi, kad nereikia rūpintis fiziniais dalykais, nes viskuo pasirūpina draugas. Ateinančią savaitę planuojame peržiūrėti specialius kursus nuotoliu, kuriuos gavome dovanų.
– Ar aptarėte patį auklėjimą – kas griežtesnis, kas labiau atsipalaidavęs? Kokie būsite tėvai?
– Esame jauna nauja pora, o dar ir būsime jauni nauji tėveliai. Mano draugas labai myli vaikus ir labai laukia dukros. Truputį net bijau, kad gali per daug lepinti, bet turbūt, kad taip atsitiktų, reikia dviejų tokio tipo tėvų (kvatoja). Aš dirbu su vaikais jau ilgiau nei penkerius metus ir turbūt net nepastebėjau, kiek įgijau patirties bendraudama su jais.
Šią minutę drąsiai sakau, kad nieko nebijau, bet tuo pačiu ir drąsiai sakau, kad nieko neklausysiu (kvatoja). Priimsiu patarimus, bet darysiu savaip. Manau, tik tėvai geriausiai žino, kaip išauklėti savo vaikus, bet jaučiu, kad nebūsiu labai didelė gerietė. Net ir mano mokiniai žino, kad galiu būti jiems draugė, kuri niekada nepasakos asmeninių pokalbių jų tėvams, bet jei nedirbs, neatliks savo įsipareigojimų, ves mane iš kantrybės – teks išklausyti ne vieną pamokomą žodį, o kartais, ir išmokti skaudžias pamokas.
– Esate užsiminusi, kad pati augote be tėčio – jis septynerių paliko namus – kaip manote, kokią tada tai įtaką padarė jums kaip vaikui?
– Manau, tai ir lėmė mano baimes, kodėl anksčiau neturėjau vaikų. Nors užaugau stipri, kaip draugas sako net per stipri, būti vienai yra labai sunku. Esu įpratusi viską pasidaryti pati ir nors kartais labai sunku atsikratyti to įpročio, labai gera šalia turėti pagalbą ir tvirtą kumštį.
Tėvo nebuvimas užaugino mano stiprią odą ir stiprų charakterį. Kad ir kaip bebūtų, noriu šias savybes perduoti savo dukrytei, kad ji mokėtų pasirūpinti savimi, pasiimti iš gyvenimo visko ko trokšta nebijodama paslysti ar neturėdama pagalbos. Iš kitos pusės, visada melsiuosi ir vilsiuosi, kad jai neteks to patirti.
– Rimtas iššūkis pirmakarčiams tėvams – naujagimio kraitelis. Kaip jį renkate? Ką jau turite, ko dar trūksta?
– Manau, kad turime viską ir tuo pačiu nieko (kvatoja). Vaikštant po parduotuves supratau, kad nėra nieko, ko tu negali nusipirkti čia ir dabar, todėl labai nepergyvenu. Kursuose būsimiems tėvams labai gerai pasakė – daug dalykų yra tik verslas, vaikui to nereikia. Vaikui reikia meilės, šilumos, vandens ir rankšluostėlio priežiūrai (juokiasi). Aišku, turime daugiau, bet labai neapsikrausime ir nesureikšminsime.
– Ką sunkiausiai buvo išrinkti ir kaip tai sprendėte?
– Neturėjome problemų dėl nieko. Aš gal kiek priekabesnė dėl spalvų – nemėgstu ų ryškių vaivorykštės spalvų ir krūvos lipdukų, paveiksliukų, neadekvačių formų ir spalvų žvėrelių ant drabužių. Stengiamės viską minimalizuoti. Kadangi pati esu pamišusi dėl rūbų, džiaugiuosi bent tuo, kad vaiko rūbeliai yra tokie mažyčiai ir neužima tiek daug vietos, kaip mano. Bet kai princesė paaugs, manau, kovosim dėl vietos lentynos (juokiasi).
– Gal auginsite mažylę pagal kokias nors specialias pedagogikas ar tėvystės kryptis?
– Tikrai ne. Esame paprasti žemiški žmones. Abu gerbiame visas sritis ir auginimo būdus. Žinoma, verta pasisemti patarimų, išminties, bet nenoriu sekti vienos krypties. Manau, laisvam pasaulyje augančiam žmogui reikia visko po truputį.
– Ar galvojate apie pirmąsias savaites ar net mėnesius po gimdymo – kas jums padės ir kaip leisite likusią vasarą jau tryse?
– Tikrai padės mūsų abiejų mamos, o kiek pavyks, stengsimės pasidaryti patys, nes norisi pabūti tik trise. Aišku, viskas priklausys nuo sveikatos, bet stengiuosi kuo greičiau atsistoti ant kojų, nes jau liepos viduryje grįžtu į sceną. Nors muzika dabar bus mano antras vaikas, vis tiek noriu skirti jai laiko – žinau, kiek daug emociškai man duoda koncertai ir renginiai. Tikiuosi, kad viskas bus į naudą.
– Kas rūpinsis jūsų muzikos studija „DLoud“ ir jos mokiniais?
– Labai puikiai išpuolė, kad gimdau vasaros pradžioje, todėl vaikus šį paskutinį mėnesį moko mano kolega ir draugas Jonas Andriuškevičius. Tada jiems atostogos, o nuo rugsėjo grįšime kartu su naujais iššūkiais. Kadangi studijoje dirba daugiau mokytojų, tikrai kartu pasirūpinsime vaikais.
– Kada jau baigiate paskutinius darbus ir keliaujate ilsėtis ilsėtis ir ilsėtis?
– Oficialiai darbus baigiau, bet dar tenka nueiti į studiją, nes liko daug kitų reikalų – įrašytos ir nebaigtos vaikų dainos, pasiruošimas rugpjūtį vyksiančiai stovyklai, net kelios pamokos vaikams, kurie vasarą dalyvaus konkursuose.
Tėvai atsisveikindami linkėjo pailsėti porą mėnesių iki gimdymo, bet sakau, jog tuoj gimdyti. Kadangi labai sunku paleisti esamą veiklą net mėnesiui ar daugiau, niekas neįtarė, kad „tempiu“ iki paskutinės minutės (kvatoja).
– Ką esate pasakiusi, kad „mano vaikas, tai niekada...“?
– Iš savo žodyno žodį „niekada“ išbraukiau gana seniai. Kai gyvenimas klojasi tokia vaga, kuri nebūtinai vyksta pagal tavo planą, supranti, kad neverta mėtytis žodžiais, kurie gali apsiversti kitu kampu. Juk kažkada sakiau, kad niekada neturėsiu vaiku (juokiasi).
