Kaip atsirado „Kalba mamos“?
Marija: Viskas prasidėjo nuo tinklalaidės. Man reikėjo patvirtinimo, legalizavimo, kad tai, kaip aš išgyvenu motinystę yra normalu. Gal pritrūko ir artimųjų supratimo, nes daugeliui vis dar atrodė, kad „anksčiau buvo sunkiau, o dabar jūs turėtumėte išsišiepusios vaikščioti“.
Nemiegi naktimis, nepailsi dieną, daug laiko skiri paieškoms, kas negerai ir mokaisi priimti tą patirtį, tokia, kokia yra. Kai kurioms būna net ir gedulo jausmas dėl to, kad nėra taip, kaip tikėjosi. Man norėjosi išgirsti iš kitų mamų, kad ir joms taip būna.
Kitas dalykas, vaikščiodama su pirmagimiui Helsinkyje, kur tuo metu gyvenome, klausiausi daug tinklalaidžių. Jau buvau grįžusi į žurnalistikos magistro studijas, kurias tęsiau nuotoliu ir dažnai eidavau į lauką ilgam pasivaikščiojimui su vežimėliu. Pirmą valandą, kai sūnus miegodavo giliau, megzdavau, skaitydavau knygas, paskui vaikščiodavau ir klausydavau užsienietiškų tinklalaidžių apie motinystę. Tie pokalbiai ir įkvėpdavo, ir sugraudindavo. Pagalvojau, kad norėtųsi kalbinti lietuves mamas. Pabaigusi mokslus supratau, kad tai galimybė įprasminti laiką neatitolstant nuo mėgstamos veiklos. Taip įrašinėjau vieną kitą laidą ir pradėjau jas publikuoti.
Dabar pasaulį išvydo per 70 laidų, dar keletas yra paruoštų, tad pakalbinau apie 80 pašnekovų, pradėjome penktą sezoną.
Kaip tinklalaidės išaugo į bendruomenę?
Austėja: Vasarį Marija mane kalbino tinklalaidėje apie tai, kaip moteris motinystės atostogose gali pakeisti savo specialybę, įgauti naujų įgūdžių, pradėti naują profesinį gyvenimą. Aš tuo metu dirbau programuotoja, su kolegomis turėjau programavimo mokyklą.
Po to pokalbio tiesiogine prasme mums sunkiai sekėsi išsiskirti, plepėjome lauke ant gatvės. Marija pradėjo pasakoti, kaip nori, kad „Kalba mamos“ išsivystytų plačiau, atsirastų paslaugų ir elektroninių produktų mamoms ir atsargiai manęs paklausė ar būtų įdomu padėti, pakonsultuoti kuriant svetainę.
Man nuoširdžiai buvo įdomu, bet iš plano, kad padėsiu laisvalaikiu porą valandų per savaitę, aš taip įnikau į „Kalba mamos“ reikalus, kad išėjau iš ankstesnių veiklų ir dabar skiriu laiką tik tam. Aš labai tikėjau ir tikiu „Kalba mamos“ sėkme, idėja ir norėjau kuo maksimaliau prisidėti.
Dabar su Marija turime įmonę ir įsivažiuojam su tomis idėjomis, ką kalbėjome vasarį – turime keturis psichologus, kurie teikia konsultacijas ir iki metų galo bus du ar tris kartus daugiau specialistų. Susikūrėme internetinį puslapį, pakvietėme prisijungti specialistus, kurie galėtų kurti daugiau kurti turinio mamoms, siūlome įsigyti psichologų ruoštas „Poros santykių“ ir apie pogimdyminę mamos emocinę sveikatą prenumeratas.
Ir anksčiau „Kalba mamos“ buvo bendruomenė, bet dabar tai turime labiau apčiuopiama forma – atsirado daugiau erdvių burtis. Turime kanalą „Discord“ platformoje, atsirado susitikimai per „Mamų rytmečius“, kurie išplito ir į kitus miestus, ir plis toliau.
Marija: Noriu pasidžiaugti, kad per ketverius metus aplink mane susibūrė labai daug šaunių mamų, ambasadorių, kurioms labai rūpi ir artimos „Kalba mamos“ idėjos. Tai jaučiasi ne tik žodžiais ar širdelėmis po įrašais, bet ir realiu palaikymu – turime narystės mėnesinį mokestį, kuris tik įrodymas, kad mamoms to reikia, bendruomenė auga.
Kokios buvo labiausiai sudominusios klausytojus tiklalaidžių temos?
Marija: Daugiausiai reakcijų buvo ten, kur užkabinamas vidinis mamos pasaulis – moters, kuri tapo mama. Tokie nuogi pokalbiai. Esu pagalvojusi, kad aš nedrįsčiau taip atvirai dalintis. Ne dėl to, kad gėda, bet pasakyti, kad tau kažkas nepavyksta, pripažinti, jog tau sunku, liūdna, ar apskritai kalbėti apie sunkesnius jausmus motinystėje nėra labai „faina“ ir jauku. Rodos, pradedi girdėti minią žmonių, kurie rėkia, kad šiuolaikinė motinystė vienas juokas.
Vienos moterys buriasi norėdamos įkvėpti viena kitas verslui, kitos – palaiko lieknėjant. „Kalba mamos“ bendruomenės mamos... Prašau, pratęskite?
Austėja: Svarbu įkvėpti mamas būti mamomis ir priimti tą įvairią motinystę su įvairiais aspektais. Pastebiu, kad dažnai ta motinystė suprantama per asistavimą vaikui ir vaiko poreikių tenkinimą. Arba kitas kraštutinumas – motinystė per daiktus, kur svarbu, kokį vežimėlį pirkti ar kokią kėdutę išsirinkti. Tą daro labai daug influencerių mamų.
O kur mama? Kur mamos poreikių atliepimas? Nedaug iniciatyvų, kurios būtų orientuotos ne į daiktus, ne į šeimą, bet į mamą, motinystę, mamos pripažinimą.
Moters, kuri susilaukia vaiko tapimas mama yra svarbus jos gyvenime. Jo nereikia išreikšti nei per daiktų pirkimą, nei per vaiko lavinimą, vaiko poreikių tenkinimą. Buvimas mama yra įspūdingas ir kvapą gniaužiantis patyrimas moters gyvenime pats savaime.
Todėl bendruomenės tikslas įkvėpti moteris būti mama ir neignoruoti net ir sunkesnės buvimo mama pusės. Tai ne vien instagraminės nuotraukos, kur mama su vaiku vienodais drabužiais fotografuojasi. Toje motinystėje daug nuovargio, keičiasi hormonai, daug pasimetimo. Ta motinystė yra tuo pačiu ir graži, ir įkvepianti. Nereikia ir sutiršti spalvų, kur mama visada yra rodoma nuvargusi, išsekusi ir lyg darydama auką. Norisi, kad ir šito nebūtų per daug ir vienpusiškai.
Tų motinystės dalių yra labai daug ir įvairių, o kai visas integruoji, gali jaustis pilna koja mama, išbūnanti bei išjaučianti visus potyrius ir jausmus. Apie tai mūsų bendruomenėje ir vyksta pokalbiai, pasidžiaugimas, palaikymas viena kitos sudėtingesnėse situacijose.
Marija: Yra daug priežasčių. Didelį svorį turi tinklalaidės, tai patvirtina daug mamų. Juk pirmais metais daug vienišumo, daug vienumos su vaiku. Mamos per jas gali ir sužinoti, ir legalizuoti savo jausmus, savo patirtis. Gali nebyliai pasakyti „aš ne viena“ ir išgirsti iš kitų mamų tą patvirtinimą.
O kai norisi gyvų susitikimų, yra „Mamų rytmečiai“. Dar yra mamų, kurios labai nori išreikšti save prisidėdamos prie projekto vystymo, organizavimo – joms čia tam yra daug erdvės.
Kaip per šiuos metus, kol yra „Kalba mamos“, jūsų akimis pasikeitė požiūris į motinystę?
Marija: Mamos įgavo daugiau drąsos. Galiu palyginti net ir su savo gimdymais – vienas prieš šešerius su puse, o dabar prieš dvejus su puse. Moterys drąsiau prašo, kad būtų atsižvelgta į jų poreikius. Tikiu, kad ir „Kalba mamos“ patirtys prie to prisideda. Mamos išgirsta, kad gali būti kitaip, gali būti geriau ir kyla natūralus noras to siekti.
Neseniai pradėjome pokalbių ciklą, svajotą nuo pirmo sezono, su mamomis, kurios yra gimdė ar laukėsi kitose šalyse. Mane pačią tie pokalbiai įgalina prisidėti, kad ir Lietuvoje moterys galėtų daugiau rinktis, turėtų daugiau progų ir galimybių.
Taip pat pasikeitė požiūris į emocijas tiek vaikų, tiek suaugusių, matau daugiau įsiklausymo.
Ne toks linksmesnis faktas, kad mamos dažniau dalijasi noru turėti vieną vaiką. Pasak jų, tada jam gali atiduoti viską, kas įmanoma, nes jei būtų daugiau vaikų – tai negalėtų to padaryti. Nelįsiu į objektyvias priežastis, bet ane neramina tas tobulybės siekis, kurį matau šiuolaikinėse mamose. Tiek buvime mama, tiek vaikų auginime. Pastebiu varginantį ir apsunkinantį motinystę norą viską daryti tobulai, būti nuostabia mama, viską atiduoti ir tobulai užauginti vaiką. Norisi palinkėti paprastumo, tėkmės ir pasitikėjimo savimi
Kurios temos Lietuvoje lieka pačios skaudžiausios, mažiausiai paliestos ir jautriausios?
Austėja: Mano nuomone, pačios skaudžiausios ir mažiausiai liestos yra susijusios su mamos emocine psichologine savijauta. Kita tema – gimdymas ir pogimdyminė priežiūra. Man tai asmeniškai skaudi, nes visai neseniai patyriau visą tą priežiūrą, kurią labiau norėtųsi vadinti nepriežiūra.
Kalbant apie emocinę sveikatą viešajame diskurse garsiai apie tai kalbama po tragiškų įvykių, bet sisteminių pokyčių nėra. Pakalba apie poreikį, bet baigiasi makulatūrinės vertės ir baisaus apipavidalinimo lankstinukais gimdymo namuose ar viešais pasvarstymais.
Sisteminio požiūrio nėra, nes mes nepriimame to rimtai. Vis dar įžeidinėjame moteris, kurios prabyla apie emocinius sunkumus ir nurašome viską hormonams. Mano vyras viešai pasidalijo mano gimdymo istorija ir sulaukė daugybės komentarų apie tai, kad mano hormonų paveikta savijauta lyg persidavė vyrui. Apskritai, mūsų visuomenėje didžiulė empatijos stoka, o medicina fokusuota tik į paslaugų teikimą – gali atlikti intervencijas, bet mama, kaip žmogus, tame prapuola.
Taip pat matau didžiulį mamų pervargimą, nes mažai pagalbos, artimieji gyvena toli ar užsienyje. Kai aš augau Kauno priemiestyje buvo įprasta esant reikalui mus palikti pas kaimynus ar pamenu, kaip pas mus valgo septyni kaimynų vaikai. Buvo bendrystė. Dabar valstybiniu mastu skatinama mamas greičiau grįžti į darbą, bandyti derinti motinystę ir kūdikio priežiūrą su darbu. Tai kelia iššūkių, sukelia stresą, nes trečdalį paros sėdi biure, paskui bandai patenkinti vaiko poreikius, o dar reikia pačiai nesubyrėti.
Marija: Labai aktuali yra gimdymo tema – trūksta tinkamo požiūrio į moterį gimdymo metu, rūpestį ja. Tą sakyti man leidžia tos visos patirtys iš užsienio, kai girdi, kokios gali būti sąlygos. Tai neatsiremia į finansus, bet atsiremia į požiūrį. Jei skauda koją, ranką – tai suprantama, bet jei jautiesi sugniuždytas, blogai jautiesi, tai ramins, kad perdedi, per jautriai reaguoji. Nesvarbu gimdymas ar kita situacija.
Dar kita tema – poros santykiai po gimdymai. Statistika sako, kad tai yra rimta problema – keista, kad viešojoje erdvėje tiek mažai apie tai kalbama. Tyrimai rodo, kad yra du skyrybų bumai – kai vaikui maždaug metai arba kai vaikai tampa savarankiški. Man skaudu matyti yrančias šeimas. Daug kas augome neturėdami pavyzdžio, bet ir kalbėjimo nebuvo. Mūsų bendruomenėje ji dažnai iškyla, mamos užklausia ir dalinasi savo patirtimi.
Kokios mamos esate jūs pačios – kur jūsų stiprybės ir silpnybės?
Austėja: Esu ganėtinai chaotiška – neturime mes labai tvarkingų namų, dažnai esu išsiblaškiusi, pamirštu ką nors. Vaikus labai myliu ir noriu su jais gerai leisti laiką – vienas svarbiausių momentų, ką aptarėme su savo vyru kalbėdami apie vaikų auginimą. Auklėjame taip, kad patys norėtume su jais būti – į tai labai daug įeina: mokėjimas gerbti ribas, atsižvelgimas į kiekvieno šeimos nario poreikius, ne tik vaikų, net ir suaugusių, svarbu kad namie, net ir chaose būtų gera kartu leisti laiką. Esu orientuota į patyrimus – neturime naujausių vežimėlių ar žaislų, bet daug laiko leidžiu su savo vaikais, noriu turėti gerų atsiminimų, patirčių. Visą laisvalaikį skiriu vaikams.
Taip pat siekiame suteikti maksimaliai geriausią išsilavinimą. Tenka daug ką paaukoti, kad vaikas eitų į privačią mokyklą, bet buvo sunku rasti valstybinę mokyklą kuri atlieptų sūnaus poreikius.
Marija: Jautrumas ir smalsumas. Esu jautri ir kaip mama, ir kaip žmogus. Taip pat ir smalsi. Pastebiu, kad nebepaimu grožinės literatūros knygos, nes vis įdomu, kaip su tais vaikais, kaip su tėvų vaikų santykiais, nes knygose randu labai daug patarimų. Vis pagaunu save, kad vis dar ieškau atsakymų motinystėje, nes vaikų auginimas yra nuolatinė kelionė, nuotykis. Nežinai, kas išlįs už kampo ir kokius atsakymus privers tave paieškoti. Tas smalsumas yra ir didelė dovana, nes man įdomu būti su vaikais, matyti, kaip jie auga lavėja, mokosi, stebėti to žmogaus augimą, savarankiškėjančio, tapimą savimi. Tai didelis stebuklas ir ypatinga patirtis. Esu ta mama, kuri su vaikais daro daugybę darbelių, užsiima įvairiomis veiklomis ir pačiai yra smagu.
Kaip jautri mama, manau, gana greitai pagaunu, kas vyksta su vaikų emocijomis. Ar vaikui liūdna, ar sunku, stengiuosi švelniai spręsti situacijas, kaip norėčiau, kad ir su manimi bendrautų, man atlieptų. Tas padeda kurti stiprų santykį su vaikais – mes esame labai artimi, maža komanda, bendruomenė, mums smagu būti. Kai tapau mama labai greitai supratau, kad mano tikslas rasti tokį darbą ar veiklą, kad galėčiau kuo daugiau būti su vaikais. Taip ir yra.
Kaip sekasi derinti veiklas ir vaikų auginimą?
Austėja: Visaip. Vienas iš gerų dalykų dirbant sau, kad gali pats reguliuoti darbo tempą – nėštumas man buvo lengvas, turėjau daug jėgų, vyresnysis sūnus ėjo į darželį, galėjau daugiau laiko darbui skirti.
Kai gimė antras sūnelis, galiu mažiau skirti laiko darbui. Su Marija planuojame darbus į priekį aptariant, kas į darželį eis, kas naujo vaiko susilauks (kvatoja). Norisi ir nepersidirbti, nes pirmiausiai esame mamos, o tik po to „Kalba mamos“ vystytojos. Dėkinga Marijai, kuri šiuo metu frontą perėmimus ir tempą palaiko. Svarbu suprasti, kad laiko turim kiek turim ir yra darbų kiekis, kuris padaromas ir nepasidarys daugiau.
Marija: Esu dėkinga, kad dirbant sau, galiu lengviau prisitaikyti prie visokių etapų. Sunkiai įsivaizduoju darbą griežtu grafiku ir vaikų ligas, nors jie ir retai serga. Net dviejų metų vaiko išleidimas į darželį man atrodo labai sudėtingas. Supratau, kad net pradėjus daryti savo veiklas, nenoriu jų paleisti ar pabėgti nuo motinystės.
Man smagu dirbti nebe vienai, net jei požiūriai ar gyvenimo būdas su Austėja išsiskiria, bet abi suprantame, ką reiškia dirbti su vaikais, kokius darbus įmanoma pasidaryti. Aš vis dar dienas dažniausiai leidžiu su Elze, kuriai du metai aštuoni mėnesiai ir iš lėto padedame jai susidraugauti su darželiu. Jaučiu, kad atėjo laikas, kai reikia kelių valandų nepertraukiamo darbo, o pietų miegas tam tampa per trumpas. Man labai įdomu tai, ką aš darau, matau tame daug prasmės ir turbūt galėčiau dirbti dieną naktį prie to. Dabar kai pradėjome vystyti plačiau pradėjau žiūrėti tai kaip į darbą, o ne papildomą, smagią įdomią ir prasmingą veiklą, kuri atneša daug pažinčių virstančių draugystėmis.
Ko trūksta Lietuvos mamoms labiausiai?
Austėja: Labiausiai trūksta būti matomoms ir išgirstoms, kad jų paklaustų ko jos pačios nori. Daug pastebiu politikų nuomonių, nuomonės formuotojų pasisakymų ko joms reikia, bet ar jų kas nors paklausė? Kalbu nuo nėštumo, gimdyklų, pogimdyminės priežiūros ar derinimo motinystės su darbais. Jaučiu, kad kartais iš viršaus nuleidžiama, kad mamoms visoms reikia grįžti greičiau į darbus, neva jos pačios to labai nori. Joms yra mažinamos socialinės išmokos, jei nori šalia užsiimti kita veikla – niekas neklausia, gal mamos nori derinti veiklas, imtis kažko naujo ir uždirbti daugiau nei prieš tai?
Trūksta elementarios empatijos tiek iš medikų, tiek visuomenės, kad girdėtų mamą ir nenurašytų „ai, hormonai“. Daugybė mamų viešai dalijosi gimdymo istorijomis apie institucinį smurtą, bet niekas neimdavo viešinti. Kai tą patirtį parašė mano vyras gydytojas, atrodo, Lietuva pirmą kartą būtų išgirdusi, su kokiais iššūkiais ir bloga sveikatos priežiūra susiduria mamos. Mamos balsas nuvertinamas arba reziumuojama, kad jos taip norėtų.
Taip pat manau, kad daugelio mamų netenkina dabartinis švietimas, todėl jos bandos spręsti situaciją ugdydamos vaikus namuose ar bandydamos gauti paramą dėl privataus darželio. O tada prasideda krūva popierizmo ir biurokratijos.
Mamoms trūksta infrastrutūros, nes Lietuvos miestai pritaikyt „hiparikams“ su paspirtukais nuvaryt į biurą ir linksmintis Islandijos gatvėje, o pabandyk išeiti su vežimu ir pamatysi, kaip sudėtinga ar kartais neįmanoma kur nors patekti.
Lygiai taip pat, kaip ir pervystyti kūdikį būna didžiulis iššūkis. Pamenu, nuvykus į Nidą teko pereiti keturias ar penkias vietas, kol galų gale vysčiau pievutėje ant pakloto, nes niekur nebuvo vystymo stalo. Jo nerasi ir daugelyje valstybinių įtaigų. Jausmas toks, kad kai tau gimsta vaikas – esi užribyje.
Marija: Dauguma mamų pritars, kad auginti vaiką su kažkuo lengviau, bet jei auginti vienai dar didesnis iššūkis. Todėl kalbant apie motinystę, manau, svarbu galvoti apie šeimos politiką Lietuvoje. Ar kažkam tai rūpi? Neatrodo, kad bent vienai politinei jėgai rūpėtume kaip šeima, kad stengtųsi dėl mūsų, domėtųsi ir darytų kažką, kad vaikus auginti Lietuvoje būtų gera.
Prancūzijoje studijuojant ar gyvenant Helsinkyje mačiau visai kitokį požiūrį. Mūsų valstybinės institucijos galėtų būtų pavyzdys, kad atėjęs į įstaigą, galėtum pamatyti, kad šalyje gyvena ir šeimos su mažais vaikais. Galėtų būti kampelis su knygute, keletu žaislu, vaikui būtų naktipuodis tualete ar vystymo stalas. Čia nėra finansų klausimas, tai požiūris.
Turiu gyvenimišką pavyzdį, kuris liečia ne tik šeimas, bet ir neįgaliuosius. Prieš porą savaičių užsukome papietauti į Vilniaus dailės akademijos valgyklą – buvau su dukra vežimėlyje ir drauge. Užvažiavimas ant laiptų yra padarytas, bet durys tokios siauros, kad pro jas netelpa vežimėlis. Durys dvigubos, bet jų negali atidaryti savarankiškai, reikia skambinti, laukti kol ateis, pasijusti našta ir nenori trukdyti. Tai tipinė situacija. Ir aš suprantu, kodėl daug mamų pasirenka gyventi namuose ir žiūrėti į ekraną, nes išėjęs tu esi nuolat kovos būvyje.
Prieš porą savaičių įrašinėjau tinklalaidę su moterimi, kuri laukėsi ir gimdė Šveicarijoje. Man labai įsiminė, kaip ji pasakojo apie akušerę, kuri lankėsi namuose – gimdyvėms ten priklausė 16 kartų akušerės vizitų po pirmo gimdymo ir dešimt po antro. Tą akušerę specialiame tinklalapyje pasirenki prieš gimdymą pagal savo asmeninius norus – daugelis jų turi įvairių papildomų gebėjimų, kaip darančios akupunktūrą ar panašiai. Netoli gimdymo datos, ji pasiekiama visą parą. Pašnekovė pasakojo, kad kiekvieną kartą atėjusi pas ją“ visų pirma paprašydavo, kad vaikiuką paimdavo tėtis, o tada ateidavo pas mamą, paklausti, kaip jaučiasi, pasiūlydavo padaryti pilvo masažą ir tik po to dėmesį skirdavo naujagimiui. Galų gale net tėčio paklausdavo, kaip jam sekasi. Visa tai yra apmokama valstybės.
Tai yra reali pagalba šeimai pirmaisiais mėnesiais. Taip pat yra šeimų centrai, kur galima net kavinėje pavalgyti nebrangaus naminio maisto, vyksta įvairios veiklos, gali pasireikšti iniciatyvos. Lietuvoje be privačių tiekėjų tokių erdvių nėra, išskyrus bibliotekas. Tai ar matomos tos šeimos Lietuvoje? Nelabai.
Po kiekvieno rezonansinio įvykio nuvilnija kalbos, laidos ir straipsniai apie pogimdyminę depresiją. Ar manote, kad jau pakankamai darome, jog sumažintume tokių skaudžių nelaimių skaičių?
Austėja: Nieko mes dėl to iš tiesų nedarome ir toks jausmas, kad ši problema rūpi kelioms su psichikos sveikata dirbančioms organizacijoms ir tiek. Atrodo, kad nėra suprantama nei problema, nei problemos mastas. Pavyzdys, kad Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen pasiūlymas dėl kelių nemokamų psichologų konsultacijų. Juk ir dabar gali gauti mamos konsultacijas nemokamai, bet net kai kurie šeimos gydytojai to nežino, nemoka nukreipti arba laukia kosminės eilės, arba specialistai neparuošti dirbti su mamomis. Dabar viskas palikta privačiam sektoriui arba kelioms nevyriausybinėms organizacijoms.
Tik išeidama iš gimdymo namų ir kraustydama stalčius ar nieko nepalikau radau atšviestą lapą apie pogimdyminę depresiją. Mane vizitavo krūva gydytojų ir slaugytojų, bet niekas net nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. Bendravimas buvo grubus, apžiūros buvo ne pagal apžiūros taisykles – ateina, neprisistato, liepia gultis, ima mauti apatinius... Apie kokią pogimdyminės priežiūros prevenciją galima kalbėti, kai dar vyksta toks bendravimas?
Akušerinio smurto patirčių yra daug, bet niekas nekreipia į tai dėmesio. Apgailėtina, nes ne nuo lankstinukų reikia pradėti. Trūksta ne tik pagalbos, bet ir nežalojimo. Ateini pas šeimos gydytoją su naujagimiu, visas dėmesys tik vaikui, o jei pasiskundi – esi hormoninė išlepusi boba. Net sveika moteris jaučiasi sudirgusi, o jei jautresnė... Atrodo, kad tai ne tik ne prevencija, bet ir stumiama į tai.
Apie ką ateityje pasvajoja „Kalba mamos“ kūrėjos? Kokie ateities planai?
Austėja: Pasvajoju apie fainą asistentę, kuri padarytų tuos darbus, kuriuos esame suplanavę, nes kai žindai, keiti sauskelnę – reikia dviejų rankų ir darbai nepasiekiami. Ketiname augti, norime pasiekti kuo daugiau mamų, kad jos pasiektų „Mamų rytmečių“ veiklas, sieksime, kad įsitrauktų daugiau specialistų, kad daugiau pasiūlytume turinio mamos. Būtų smagu, kad mamos kuo daugiau vaikų augintų, o jei jos rastų palaikymą, vėl grįžtų į madą didelės šeimos su daug vaikų.
Vaikai auga, ar jūsų temos keisis su jais?
Marija: Norisi išlaikyti ašį apie mamą ir planuodamos veiklas, temas, stengiamės, kad visa tai suktųsi apie tai. Aišku, temos po truputį keičiasi, turime kas mėnesines skirtingas temas, bet tikslas kalbėti kuo gyvena mama, kuo domisi, ko trūksta ir kas rūpi.
Praėjusiais mėnesiais kalbėjome apie poros santykių temą – tai buvo pirmoji mūsų prenumerata ir ji nuolat iškyla, manau, kad prie jos dar grįšime. Ruošiamės kalbėti tiek apie finansinį raštingumą, materialinę mamos gerovę, apie švietimą ir ugdymo kokybę, apie kūną ir jo atsistatymą, apie nėštumą ir gimdymo laukimą iš emocinės, psichologinės pusės.
Manau, kad tos temos geriausiai atsiskleidžia per patirtis – todėl norime ne tik specialistus pakalbinti. Manau, kad viešojoje erdvėje nebetrūksta pokalbių su įvairių sričių specialistais, bet norisi kuo daugiau istorijų per patirtis, kalbinti pačias mamas, ką jos išgyvena.
„Kalba mamos“ bendruomenę rasite www.kalbamamos.lt
