Lietuviškai taip pat išleista S. Stahl ir bendraautorės J. Tomuschat knyga „Šeimos lizdo šiluma – sparnai tėvams ir vaikams“.
Kiekvienas žmogus trokšta būti priimtas ir mylimas. Vaikystėje įgytas pamatinis pasitikėjimas lydi mus visą gyvenimą. Tačiau ir skausmingi vaikystės potyriai giliai įsirėžia į mūsų atmintį bei pasąmoningai veikia bendravimą su kitais žmonėmis.
Vidinis vaikas – vaikystės potyrių, kuriuos gavome per tėvus (ar globėjus) visuma. Ypač vaikystėje patirtos nuoskaudos bei dvasiniai sužalojimai giliai įsišaknija pasąmonėje ir suaugus užkerta kelią skleistis asmenybei.
„Mūsų vidiniam vaikui reikia rasti namus“, – teigia psichoterapeutė S. Stahl. Kas neturi namų savo viduje, neras jų ir išoriniame pasaulyje.
S. Stahl sukūrė veiksmingą darbo su vidiniu vaiku metodą: užmezgę su juo draugystę, galėsime sėkmingai spręsti konfliktus, kurti laimingesnius santykius ir rasti atsakymus į (beveik) visus klausimus. Psichoterapeutės siūlomi problemų sprendimo būdai skatins susipažinti ne tik su vidinio vaiko šešėliais, bet ir teigiamomis jo savybėmis – saulėtuoju vaiku. Įvairūs pratimai padės atsisakyti senų elgesio modelių, kurie veda į akligatvius ir prišaukia nesėkmių. Pamažu formuosis sveikas požiūris ir įpročiai, geresni santykiai bei stiprės gyvenimo džiaugsmas.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.
Dalijamės „Įsileiskite savo vidinį vaiką. Metodas, padedantis išspręsti kone visas problemas“, ištrauka:
Nubrėžk ribas
Žmonės, kurie siekia harmonijos ir prisitaiko prie aplinkinių poreikių, dažniausiai labai paslaugūs. Tačiau jei jų gynybos strategija yra pagalbininko sindromas, jie neretai peržengia savo fizines ir emocines ribas, kad ištrauktų kitus iš nemalonios padėties. Kartais tiesiog bruka savo pagalbą. Jiems reikia (tariamai) bejėgių žmonių, kad jaustųsi vertingi. Tačiau tokiu būdu apleidžia savo poreikius. Užuot pasirūpinę savimi, jie mieliau rūpinasi kitais. Kaip atsako tikisi dėkingumo ir pripažinimo. Jų šešėlinis vaikas mano, kad pripažinimo bus vertas tik tuomet, kai bus naudingas.
Jei esi skridęs lėktuvu, žinai, kad prieš pakylant keleiviai supažindinami su saugos taisyklėmis. Nelaimės atveju sumažėjus oro slėgiui, iškrenta deguonies kaukės. Kam pirmiausia reikia uždėti deguonies kaukę? Teisingai: sau! Nes, tik turėdamas pakankamai oro ir galėdamas kvėpuoti, galėsi padėti kitiems. Negalėsime prisiimti atsakomybės už kitus, jei nepasirūpinsime savimi.
Jei turi pagalbininko sindromą, įtikink šešėlinį vaiką, kad jis neturi aukotis kitiems, norėdamas pakelti savo vertę. Tavo vidinis suaugusysis turi prisiimti atsakomybę už tavo jausmus bei poreikius ir aktyviai rūpintis, kad jie būtų patenkinti. Nelauk, kol aplinkiniai ar tavo pagalbos gavėjai ims tavimi rūpintis. Svarbu, kad pats daugiau į save atsižvelgtum. Tai nereiškia, kad turi tapti egoistu. Žinoma, paslaugumas – nuostabi savybė. Puoselėk ją. Tačiau kuo labiau savimi pasitikėsi, tuo aiškiau matysi, kam tavo pagalbos iš tiesų reikia, o kam ne.
Pasirūpink pusiausvyra tarp rūpesčiu savimi ir rūpesčiu kitais. Pirmiausia suteik sau teisę pasirūpinti savimi ir apsiginti. Mat, dauguma savimi nepasitikinčių žmonių abejoja savo „teisine padėtimi“. <...>
Tikriausiai dažnai ir pats nežinai, ko nori, nes nuo mažens paisei kitų žmonių, o ne savo norų. Pratinkis stebėti savo poreikius. Pabandyk tapti savo stebėjimo objektu. Stebėk ir savo kūną. Daugelis žmonių, kurių šešėlinis vaikas savimi labai nepasitiki, nesugeba stebėti nei savo emocijų, nei fizinių pojūčių.
Bendraudamas su kitais, taip pat stenkis stebėti, ką jauti. Užgniaužk norą atspėti aplinkinių norus ir poreikius. O svarbiausia: išsižiok ir pasakyk, ko nori, o ko ne! Prisiimk atsakomybę. Nenorėk, kad pašnekovas atspėtų tavo mintis.
Jei neišsivaduoji iš santykių su žmogumi, kuris nesikeičia, kad ir kaip stengiesi jam padėti, suprask, kad tai ne jo bėda. Tas žmogus – tarsi laukas projekcijai tavo šešėlinio vaiko, kuris trokšta būti pripažintas! Per šį žmogų jis nori įrodyti, kad yra šio to vertas. Žinok, kad tavo vertę lemia ne partnerio elgesys. Išsivaduok iš savivertės atspindžio <...>. Jei jau kurį laiką nesėkmingai sieki partnerio pripažinimo, palaidok viltis, kad jis pasikeis, ir pripažink save pats. Pagalvok, kaip pats, nepriklausomai nuo partnerystės, gali suteikti savo gyvenimui prasmę. Labai svarbu pačiam tapti savo laimės kalviu. Susigalvok naują pomėgį ar prisimink seną. Dažniau susitik su draugais. Tobulėk darbe. Pasirūpink sveikata, pasilepink. Daryk viską, kad taptumei laimingesnis, ir nelauk, kad pasikeistų partneris.
Gali būti ir taip, kad išgyveni pasyvią prieraišumo baimę. Tai reikštų, kad renkiesi partnerius, kurie tavęs neprisileidžia, o jei ir prisileidžia, prarandi jais susidomėjimą. <...> Galėsi per atstumą apmąstyti savo nelaimingus meilės santykius ir pasirūpinti tuo vieninteliu žmogumi, kurį gali tiesiogiai paveikti. Tavo vidiniam suaugusiajam savo pernelyg didelį paslaugumą tereikia nukreipti į save, tai yra, į savo šešėlinį vaiką. Kuo geriau savimi pasirūpinsi, tuo daugiau energijos turėsi. Taip daug efektyviau prisidėsi prie pasaulio gerovės kūrimo.
