Todėl sukūrusi knygą vaikams „Austėja ir laikas“, jos ištraukas publikavau internetinėje spaudoje – naujienų portale lrytas.lt.
Neseniai perskaičiusi garsios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygą „Jautrusis pasakotojas“, nusijuokiau, kad ją į rankas paėmiau pačiu laiku.
Nobelio literatūros premijos laureatė įsitikinusi, jog virtualiųjų bibliotekų ištekliai tapo neišsenkami. Autorė pripažino, kad jos vyras iš seno įpratimo tarsi vykdo Nojaus misiją statydamas bibliotekines lentynas popierinėms knygoms. Kam jas statyti, jeigu knygas galima perskaityti išmaniuosiuose įrenginiuose.
Rašytoją vilioja kurti, o skaitytojui jau neturi didelės reikšmės, kur jo parašytą knygą perskaityti. Kai sukūriau knygą, prasidėjo vargai, kaip ją išleisti. Galiausiai kantrybė trūko naujametę naktį – nusprendžiau jautį imti už ragų ir 2022-ųjų pirmomis sausio dienomis pasiūliau ištraukas publikuoti virtualioje erdvėje.
Ilgai brandintas idėjas reikėjo paleisti, juolab ir jaunieji dailininkai kūrė neįprastomis sąlygomis – per karantiną nuotoliniu būdu. Vėliau kai jie grįžo į mokyklas, mokytoja Eglė Vertelkaitė su vaikais paruošė naujų grafikos piešinių mano „Austėjai ir laikui“.
Dažnai pasigirsta nuomonių, jog vaikai nebenori iš viso skaityti knygų. Bet šį mitą man pavyko iš dalies paneigti, nes kai Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vaikams pasiūliau iliustruoti knygą „Austėja ir laikas“, jaunieji dailininkai ne tik perskaitė pasakojimus apie savaitės dienas, bet ir grafikos piešinius priderino prie teksto.
Pastebėjau, kad daugiausia piešinių menininkai prikūrė pirmadienio ir penktadienio istorijoms. Gali būti, kad tie pasakojimai jiems buvo įdomiausi arba juose atpažino patys save. tad šįkart dalijamės ištrauka ir iliustracijomis iš knygos „Austėja ir laikas“ apie ketvirtadienį:
KETVIRTADIENĮ VAIKAI SUKŪRĖ NEGIRDĖTĄ PASAKĄ
Vaikai iš plastilino lipdo dažnai, bet šįkart auklėtojos sumanymas buvo netikėtas. Ji paprašė nulipdyti patinkančius pasakų veikėjus.
Prieš miegą mama Austėjai dažnai skaito pasakas, todėl jai tereikėjo prisiminti, kas jose labiausiai patiko. Kai kada veikėjai atgyja, nes mergaitė mėgsta vaidinti pasaką „Raudonkepurė“.
Pagrindine aktore toje pasakoje būna Austėja. Raudonkepurės močiute dažniausiai tampa močiutė, vilku – tėtis. Mamai lieka nedidelis vaidmuo – ji Raudonkepurės mama, nes moka kepti gardžius pyragus.
Raudona skarele galvą apsirišusi Austėja eina pro fotelį, kuriame sėdi tėtis-vilkas. „Ką nešiesi krepšelyje?“ – storu balsu prabyla jis. „Mamos keptą pyragą senelei“, – visada tą patį plonu balseliu atsako Austėja.
Tačiau vilkas pirmiau už ją nubėga pas senelę, nes jaučiasi labai alkanas. Visi žino, kad ši pasaka, kaip ir visos, gerai baigėsi. Juk medžiotojas mikliai patiesė vilką, o senelė buvo išgelbėta.
Todėl Austėja iš plastilino lipdė Raudonkepurę, senelę, vilką, medžiotoją. Ši pasaka jai nepamirštama, nes ją vakarais vaidina visa šeima.
O kiti vaikai iš plastilino kūrė piratus, kareivėlius, Pelenę, Batuotą katiną, tris paršiukus, slibiną, lapę, nykštuką, ožką, princeses. Jiems tėvai prieš miegą taip pat skaitė gražias pasakaites.
Po pamokėlės ant auklėtojos stalo išsirikiavo daugybė pasakų veikėjų. „Ką su jais daryti?“ – klausinėjo vaikai. Tik Austėja žinojo, kad iš visų veikėjų galima sukurti naują pasaką. Jos draugai kareivėlius statė prie Raudonkepurės, vilką prie trijų paršiukų, o nykštuką prie Pelenės.
Pasakų veikėjai susimaišė, bet visi turėjo ką veikti. Kareivėliai lydėjo Raudonkepurę per mišką pas močiutę ir saugojo nuo vilko.
Tuo metu vilkas nė negalvojo apie Raudonkepurę, nes jau artinosi prie trijų paršiukų namelio. O kitoje karalystėje nykštukas mostelėjo burtų lazdele ir Pelenė tapo princese.
Austėjai buvo smagu lipdyti kartu su kitais vaikais ir visiems sukurti dar niekur negirdėtą pasaką. Puikus ketvirtadienis – plastilino ir naujos pasakos diena.
