Žinant, kad kasmet pasaulyje pagaminama 380 mln. tonų naujo plastiko, akivaizdu, su kokia rimta problema susiduriame šiandien. Ką kiekvienas galime padaryti, kad pagaminamo ir sunaudojamo plastiko pasaulyje būtų mažiau? Vienas iš galimų atsakymų ir visiems prieinamų sprendimų – rūšiuoti plastiką perdirbimui ir antriniam panaudojimui.
Teisingo rūšiavimo atmintinę vertėtų įsidėmėti kiekvienam, ir suaugusiam, ir dar jaunam plastiko vartotojui. Svarbu, kad iš rūšiuojamų plastiko pakuočių būtų pašalinti maisto likučiai, išpilami skysčiai, o indus, kuriuose buvo riebalų (aliejaus, margarino ir t.t.) pageidautina išskalauti. Rūšiuojamos įvairios plastikinės, kombinuotos pakuotės, taip pat ir plastikiniai maišeliai, plastiko plėvelė.
Vienkartiniai plastikiniai maišeliai – tai atskiras problemas pasaulyje kurianti plastiko šiukšlių rūšis, su kuria kovoti kasdien darosi vis sudėtingiau. Šios rūšies atliekos kelia rimtą grėsmę florai ir faunai, jomis vis labiau užteršiamos vandens ekosistemos, netyčia prariję plastikinius maišelius kasmet žūsta milijonai vandens gyvūnų.
Su vienkartinių plastikinių maišelių kuriama tarša bei žala gamtai vertėtų supažindinti ir vaikus – esamus ir būsimus plastiko naudotojus bei kūrėjus. Tuo tikslu 2019 m. kaimyninėje Latvijoje pasirodė nauja knyga vaikams „Plastikiniai chuliganai“ (aut. Agnese Vanaga)
Knygoje šmaikščiai pasakojama apie du berniukus, pastebėjusius ir įvertinusius vienkartinių plastikinių maišelių kuriamą taršą aplinkai. Knygos veikėjai ieško būdų, kaip pažaboti „plastikinius chuliganus“ ir sumažinti taršą aplinkai. Knyga vaikams „Plastikiniai chuliganai“ buvo išversta ir į lietuvių kalbą (vert. Jurgis Banevičius, išleido „Tikra knyga“), o 2022 m. gruodį pasirodė Lietuvoje. Knygos autorė Agnese Vanaga mielai sutiko su Lietuvos skaitytojais pasidalinti savo mintimis, idėjomis bei įkvėpimu kuriant šią knygą.
– Agnese, trumpai prisistatykite Lietuvos skaitytojams.
– Esu knygų vaikams autorė iš Latvijos. Savo karjerą pradėjau kaip žurnalistė, vėliau ėmiau rašyti knygas vaikams. Man išties patinka kurti, pasakoti istorijas, mokyti vaikus knygų pagalba. O pasakų, istorijų sekimas – tai vienas seniausių būdų auginant ir ugdant mažuosius. Mane pačią žavi gamta, ji man yra įkvėpimo šaltinis. Todėl dauguma mano knygų yra apie gamtą.
– Apie ką yra Jūsų knyga „Plastikiniai chuliganai“?
– Pristatant trumpai, ši knyga pasakoja apie mūsų visų aplinkoje nuolat sutinkamą daiktą, su kuriuo susiduriame praktiškai kasdien – plastikinį maišelį. Šioje knygoje plastikinis maišelis yra rimtos problemos simbolis. Problema – neatsakingo žmonių požiūrio sukelta plastiko tarša pasaulyje. Besaikis vienkartinių plastikinių maišelių naudojimas iškelia nemažai ir kitų svarbių klausimų: kaip elgiamės su daiktais, kuriuos gauname nemokamai? Koks žmonių požiūris į aplinkosaugą formuojasi, kai daiktas laisvai prieinamas visiems ir dalinamas labai nebrangiai arba veltui? Išties yra apie ką pamąstyti.
– Kaip Jums kilo idėja sukurti „Plastikinius chuliganus“? Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
– Tiesą sakant, mane ir pačią nustebino šios knygos idėjos gimimas. Tai nutiko, kai sykį važiavau namo susitikti su savo šeima, pamatyti vaikus. Pakeliui, po automobilio ratais pasipainiojo kažkoks sutvėrimas, o aš akimirkai pagalvojau, kad tai buvo nedidelis gyvūnas – ežys ar nedidelė katė – kurią galbūt partrenkiau. Netrukus suvokiau, kad tai tebuvo vienkartinis plastikinis maišelis, kuris šitaip mane išgąsdino!
Taip ir gimė mintis, kad plastikiniai maišeliai, skrajojantys miestuose, vėjo plaikstomi gatvėse yra lyg atskiri plastiko gyviai, gyvenantys savo atskirus gyvenimus. Pradėjau matyti maišelius savo aplinkoje: medžių šakose, vandens telkiniuose, apylinkėse, mieste ir gamtoje. Jų išties yra visur, vėjo blaškomi maišeliai atrodo tarsi gyvi. Manau, kad šis pastebėjimas lėmė knygos idėją ir sprendimą, kad ji turi būti parašyta būtent apie tai ir tokiu būdu.
– Kaip manote, ar vaikai supranta ekologiją ir kaip geriausia būtų su jais kalbėtis šia tema? Ir kodėl apskritai reikia apie tai kalbėtis ankstyvajame amžiuje?
– Mano pačios vaikai taip pat yra labai įkvėpti gamtos, daug vaikštome gryname ore, miške. Eidami taku vaikai sustoja ir pakelia ant žemės numestą šiukšlę – tai jų idėja, niekuomet jiems to neliepiau ir nemokiau. Priešingai, man rūpėjo, kad vaikai neišsipurvintų. Tačiau, girdėdama savo vaiką sakant: „Mama, bet juk tai šiukšlė ir jos visai neturėtų čia būti!“ suvokiau, kad taip – tai juk tikra tiesa.
Vaikai iš prigimties yra smalsūs, jie daug ir dažnai klausia. O mes, suaugusieji, turime pateikti jiems įvairiausius atsakymus. Vienas iš mano atsakymų į klausimus apie taršą ir tai, ką galime padaryti – knyga „Plastikiniai chuliganai“.
Patį ekologijos principą šiandieniniai vaikai suvokia išties puikiai, tema jiems nėra nauja – dabar ekologijos temomis nemažai diskutuojama televizijoje, spaudoje, socialiniuose tinkluose. Vaikai yra jautresni, todėl dažnai ir pasaulio taršos tema kelia jiems didesnį susirūpinimą nei mums, suaugusiems. Jiems net gali atrodyti, kad suaugusieji šiuos rimtus dalykus paprasčiausiai ignoruoja, nedarydami jokio pokyčio.
Su vaikais apie ekologiją kalbėtis yra būtina, nes jie – augantys ateities verslininkai, gaminsiantys produktų pakuotes, taip pat būsimi savarankiški plastiko vartotojai, žmonės, kurie priims sprendimus, nuo kurių galbūt priklausys mūsų pasaulio likimas.
– Latvijoje „Plastikiniai chuliganai“ pasirodė prieš trejus metus. Galbūt turite pastebėjimų apie šios knygos kelionę Jūsų gimtinėje?
– Įdomu tai, kad kartu su knyga keliaudama po savo šalies mokyklas, per trejus metus nesutikau nei vieno vaiko, abejingo šiai temai! Rengdama mokiniams dirbtuves su knyga pastebiu, kad po susitikimo jie išeina jau kiek pasikeitę, turėdami naujų minčių, gavę naujų žinių.
Pati knyga nėra tiesioginis įrankis vaikų mąstymui formuoti, labiau pagalba plėsti požiūrį, kelti sau ir pasauliui naujus klausimus, diskutuoti: „O ką tu apie tai manai? Ar tai gerai, ar blogai?“. Pavyzdžiui, jei kiekvieną sekundę yra pagaminama 160 tūkst. naujų plastikinių maišelių, tai gerai ar negerai? Jei vienu tokiu maišeliu, remiantis statistika, vidutiniškai pasinaudojama 15 minučių, tai daug ar mažai? Šie ir kiti panašūs klausimai yra skirti ne tik vaikams, bet ir kiekvienam iš mūsų.
– Kokį vaidmenį ekologijos tema vaidina Jūsų pačios gyvenime?
– Pavadinčiau save įprastu, vidutinius ir stipriai neišsiskiriančius įpročius turinčiu žmogumi. Tačiau į pasaulį man patinka žvelgti kaip į savo namus. Jei tvarkomės namuose, valome dulkes, merkiame gėles į gražias vazas, kodėl negalėtume to paties daryti ir šiek tiek plačiau, už savo namų durų? Juk planeta Žemė yra mūsų didieji namai, kuriais taip pat galime pasirūpinti. Esu paprasta moteris ir mama, tačiau turiu rašytojos balsą, kuriuo naudojuosi tada, kai man tai atrodo svarbu.
– Ko palinkėtumėte visiems vaikams ir suaugusiems, norintiems išgelbėti pasaulį nuo plastikinių chuliganų?
– Pirmiausia, perskaityti šią knygą! (šypsosi) O šiaip, linkiu visiems ir sau, prieš naudojantis plastikiniais daiktais, pagalvoti šiek tiek daugiau, suvartoti truputį mažiau ir tiesiog būti mąstančiais suaugusiais ir mąstančiais vaikais, kuriems rūpi mūsų planeta.
