– Justinai, nesate klaipėdietis, bet jūrinę temą nešiojotės nuo vaikystės? Teigėte, kad Prano Mašioto knygelės Jums įsiminė būtent apie jūrą?
– Turbūt tiksliausia sakyti, kad nešiojuosi nuo vaikystės nuotykio, taip pat ir jūrinio, temą, nes nemažai to meto knygų veikėjų vienaip ar kitaip keliavo jūromis – kapitono Granto vaikai, kapitonas Nemo, Robinzonas Kruzas, kapitonas Bladas, vienaakis Džonas Silveris, ir kiti. Bet iš tiesų, atsigręžiant atgal, tai Prano Mašioto knygynėlis man pirmiausia sušvinta keliomis knygomis, viena iš jų – net nežinau, kodėl Waldemaro Bonselso „Bitė Maja ir jos nuotykiai“ (tokia žalia), ir geltonai mėlynos Jono Svenssono „Nonis“ bei „Jūroje ir salose“.
„Jūroje ir salose“ ypač įstrigo, nors dabar ją pamenu blankokai, tik tą jausmą – išplaukti burvalte, tėvams nesakius, į jūrą. Ir pamenu, kad kažko panašaus tikėjausi iš „Nonio“, bet negavau, tik pamenu, kad ten kažkas buvo apie kompasą ir laivo vairą (kaip valdyti), ir tai, kad obuolys – vienas iš skaniausių vaisių (sutinku!). Na, o kadangi mano atmintis visą laiką buvo šiek tiek enciklopedinė, tai Aloyzo Každailio „Laivai ir jūrininkai“ įmūrijo dar ir dalykinių žinių plytas. Tad aš – sausumos žiurkė su jūros teorijos žiniomis, tik mano svajonės apie jūrą teliko svajonėmis.
– Lietuvoje vaikų literatūros pasaulyje Prano Mašioto premija – prestižiškiausia: kaip jaučiatės po tokios karūnacijos?
– Turbūt nesitikite, kad atsakysiu – o kas čia ypatingo (šypt)? Ačiū, tikrai malonu, kad „Bėglius“ taip aukštai įvertino vaikų ir jaunimo literatūros specialistai. Džiugu savo knygą matyti šalia tokių autorių kaip Selemonas Paltanavičius ar Vytautė Žilinskaitė, sesės fantastikoje Neringos Vaitkutės ir kitų anksčiau apdovanotų knygų. Tuo pačiu suprantu, kad premija vertinga mokytojams, bibliotekininkams, ir yra vilties, kad premijuotos knygos bus pasiūlytos skaitytojams, kad nepaskęstų visame sraute. Vadinkite tai tuštybe, ar kuo tik norit, bet man svarbu, kad mano knygas skaitytų.
– Ūla, Jus galima vadinti (e)migrante: kurį laiką gyvenote Austrijoje, dabar – Portugalijoje. Jums emigracijos tema artima asmeniškai?
– Be abejo, man emigracijos tema yra artima, nes pati esu emigrantė. Manyje yra tokia keista įtampa: man kaip ir norisi pamatyti pasaulio, kaip ir norisi pasinaudoti tam tikromis galimybėmis (studijuoti užsienyje, pasimokyti kalbų, pamatyti pasaulio, susipažinti su įvairiais žmonėmis). Ir šiaip esu toks žmogus, kuris mėgsta sau pasidaryti problemų – nuotykių (kaip pažiūrėsi). Bet, nepaisant to, kad esu emigracijoje, aš laikau save Lietuvos patriote, stengiuosi dirbti su lietuviais. Kai manęs klausia, kur yra mano namai, tai dažniausiai paminiu Vilnių, Lietuvą.
Užeina kartais tokie emigranto kaltės jausmai, ypatingai tas paaštrėjo vėl prasidėjus karui Ukrainoje, nes kultūriniai skirtumai egzistuoja, tu jautiesi nesuprastas. Kartais jautiesi blogai, kad nesi tėvynėje, bet aš stengiuosi tą emigranto kaltę apmalšinti, kalbėdama apie Lietuvą, apie jos kultūrą, taip pat dirbdama su lietuviais. Stengiuosi suderinti savo laisvo paukščio mentalitetą ir savo patriotiškumą.
Iš lietuvių literatūros man labai aktualus yra Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Manau, kad kūrinyje yra labai gerai aprašyta įtampa tarp emigranto noro būti kitur ir nostalgijos savo tėvynei.
– Justinai, daug skaitėte, specialiai domėjotės istorine to meto medžiaga: kokie faktai Jums pačiam buvo atradimas?
– Tarkim, kol neperskaičiau istorinės medžiagos, net neįtariau, kaip Vokietija buvo „struktūrizavusi“ tą jiems nemalonią („vaikšto čia visokie“), bet nuolatinį pelną laivybai nešančią emigraciją: stočių sistema, gabenimo sistema, emigrantų atskyrimas nuo visų kitų, sveikatos tikrinimai, visa kita. Įsivaizdavau tai kaip stichiškesnį procesą, o čia, pasirodo, buvo rimtas fokiškas (prašau palikti „f“!) Ordnung! Labai įdomu buvo vartyti laivų dokumentus, pavyzdžiui, koks turtingas net tarpudeniu plaukiančių maisto meniu (kaip ir viskas reklamoje), nors iš tiesų maistas būdavo prastas ir yra istorijų apie maištus dėl maisto (taip pat vienas iš „Bėglių“ epizodų). Kvatojausi aptikęs faktą, kad vienas iš migrantų vedlių per sieną naudodavo laidotuvių procesiją kaip būdą apgauti žandarus (irgi įdėjau į knygą). Tad skaitymą ir rašymą lydėjo gausūs atradimai.
– Ūla, Kai kuriems skaitytojams užkliuvo San Fransisko tiltas (Giedrė Kazlauskaitė), „bričkos“ nerealistinis atitikimas (Danguolė Šakavičiūtė). Ką manote: ar būtina romane išlaikyti istorinės epochos, detalių tikroviškumą šimtu procentų?
– Dėl Kazlauskaitės komentaro, tai tikrai naršiau internete, kaip atrodė tiltas. Piešiau ne San Fransisko, o Bruklino tiltą. Piešdama atkreipiau dėmesį į datą – tiltas buvo atidarytas 1883-iaisiais. Dar permečiau akimis nuotraukas, tai jis tikrai smarkiai vizualiai skiriasi nuo Golden Gate (San Fransisko) tilto.
Dėl „bričkelės“ tai gali būti, kad yra netikslumų, bet mano akimis tai nėra esminė detalė. Be to, daug ką piešdama stilizavau.
Dėl dangoraižių tai orientavausi pagal Bruklino tilto nuotrauką, darytą 1915 metais. Fone – pridygę dangoraižių, tad tokį horizontą kai kuriose knygos iliustracijų fonuose ir įdėjau.
Kai pagalvoji, tarkim, istorine tema kurti filmai vaizduoja moteris padažytomis blakstienomis, nuskustomis kojomis, visus blizgančiais dantimis – jie neatrodo panašūs į to laikmečio žmones. Tai, manau, kad tie nukrypimai, jeigu jie nėra esminiai, nieko tokio. Tarkim, kas susiję su veikėjų apranga, tai šiek tiek sąmoningai stengiausi vaizduoti to meto žmones tuometiniais drabužiais, bet šiek tiek juos „pamiksavau“ su šiuolaikine apranga, nes knyga skirta paaugliams.
Ir, nepaisant to, kad „Bėgliai“ yra informacinio pobūdžio knyga, tačiau taip pat ji yra ir romanas. Svarbu, kad paaugliai galėtų tapatintis su veikėjais, todėl kartais pasitaiko neatitikimų – svarbu jų neakcentuoti. Aišku, nesakau, kad negalima to padaryti absoliučiai tiksliai vaizduojant. Tikslų pavaizdavimą įmanoma derinti su meniškesniu atvaizdavimu, kai kuriose vietose galima sau leisti sąmoningai ar nesąmoningai paimprovizuoti.
Justinas: Istorinėms detalėms buvo skirta daug, labai daug dėmesio, nes man tai buvo labai svarbu. Tarkim, vos baigęs pirmą rankraštį, aš jį iš karto išsiunčiau Jūrų muziejaus istorikams – minėtam Daumantui Kiulkiui ir Romualdui Adomavičiui, o ir rašant su jais nuolat konsultavausi dėl pačių įvairiausių detalių. Pavyzdžiui, ar skaitytojui svarbu, kiek sraigtų turėjo „Patricija“? Man buvo svarbu, bet ne specialistas šios detalės net nepastebės, koks jam skirtumas.
Nemažai ir Ūlos kraujo sugadinau, baksnodamas į vieną ar kitą piešinį, nors galiausiai priėjome prie susitarimo, kad iliustruotoja, menininkė turėtų turėti ir laisvės, kitaip beliktų perpiešti nuotraukas. Tačiau visiems istorinių detalių kritikams noriu pasakyti: jeigu jau lendate prie detalių, malonėkite ir patys jas gerai išmanyti.
Tarkim, Giedrė Kazlauskaitė dvi iš trijų detalių nurodė, pati suklysdama (kaip Ūla ir rašė – dėl Bruklino tilto ir tuomečių dangoraižių), galbūt pataikė tik dėl to, kad dvareliuose rytais nebuvo geriama kava, nors ką mes žinome, kokių naujų vėjų ponas Vitoldas buvo prisigaudęs? Tuo tarpu kai kurių beveik akivaizdžių „šiuolaikiškumų“ net nepastebi, pavyzdžiui, kad moterys nepridengtais plaukais. T
ad, sakykim, taip: „Bėgliai“ siekia istoriškumo (ypač tekste), bet šimptaprocentis istoriškumas yra neįmanomas ir turbūt nereikalingas (tarkim, tada ir veikėjai turėtų kalbėti to meto kalba).
